Vilniaus universitetas

MENIU

Naujienos

VAIVORYKŠTĖS DEIVĖS AUGALAI, O KITAIP DAR VILKDALGIAI!

Vilkdalgio (Iris) gentis priklauso vilkdalginių (Iridaceae Juss.) šeimai. Pasaulyje yra žinoma apie 300 rūšių, kurios paplitusios Azijoje, Europoje, šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje. Lotyniškas pavadinimas Iris suteiktas senovės graikų vaivorykštės deivės Iridės garbei dėl gausios vilkdalgių spalvų įvairovės. Seniausias rašytinis šaltinis, kuriame minimas vilkdalgių auginimas ir naudojimas eteriniams aliejams – filosofo Teofrasto raštai (apie 300 m. pr. m. e.). 1753 m. Karlas Linėjus „Species Plantarum“, apibūdino 18 vilkdalgių rūšių ir suskirstė jas į dvi grupes: barzdotieji ir bebarzdžiai. Lietuvoje pirmieji vilkdalgiai S. B. Jundzilo augalų sąraše minimi 1799 m. manoma, tai galėjo būti Ž. E. Žilibero kolekcijos likučiai. Intensyvi selekcija mūsų šalyje prasidėjo apie 1929–1930 m. Lietuvoje natūraliai auga 2 rūšys: geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus) ir sibirinis vilkdalgis (Iris sibirica). VU Botanikos sode (Kairėnuose) kolekcija pradėta kaupti dar 1992 m., kai buvo įkurtas tuometinis Gėlininkystės skyrius. Šiuo metu VU Botanikos sode Kairėnuose auginamos 63 vilkdalgių (Iris) rūšys ir apie 250 veislių.

Kalbant apie vilkalgių genties augalus tai – daugiamečiai šakniastiebiniai, bei svogūniniai augalai. Mūsų klimatinėje zonoje paprastai žydi V–VI mėn. Žiedų dydis svyruoja nuo 2,5 cm iki 25 cm. Vienas žiedas žydi 2–3 dienas, o visas keras priklausomai nuo vyraujančių orų – apie 3–4 savaites. Kiekvienais metais pasaulyje išvedamos naujos vilkdalgių veislės, kurios išsiskiria savo žiedų spalva, bei kitais požymiais, kurie būdingi šiai genčiai. Šie augalai pasižymi gausia veislių įvairove, dėl nesudėtingos priežiūros yra mėgstami sodininkų ir selekcininkų. Laikantis tam tikrų priežiūros taisyklių vilkdalgius auginti nėra sudėtinga. Žemiau pateikiame pagrindines rekomendacijas, kuriomis vadovaujantis jūsų vilkdalgiai stebins įspūdingais žiedais:

1. Tinkamiausias sodinimo, persodinimo laikas yra pavasaris, tinka ir po vegetacijos, arba rugpjūtį, kai ant šakniastiebio susiformuoja naujos šaknys (praėjus VI–VII savaitėms po žydėjimo).

2. Svarbu suteikti šakniastiebiams daug saulės spindulių, t. y., jų negalima paslėpti žemėje. Greta pasodintų augalų šaknys negali liestis, kad turėtų užtektinai vietos augti. Vilkdalgius siūlome sodinti bent 30 cm atstumu vienas nuo kito, o tarp žemesnių veislių galima išlaikyti 23 cm atstumą. Geriausiai sodinti į griovelius, kurių dugne padaromas kauburėlis. Ant jo dėkite šakniastiebį taip, kad būtų arti žemės paviršiaus, o šaknys eitų gilyn. Apiberkite žeme, tačiau nepamirškit, kad per giliai pasodinti barzdotieji vilkdalgiai ilgainiui gali sunykti. Barzdotųjų vilkdalgių šakniastiebiai turėtų būti nukreipti į pietų pusę. Skirtingai nuo barzotųjų vilkdalgių rūšinius (bebarzdžius) vilkdalgius rekomenduojama sodinti giliau.

3. Nusausintas ir neužmirkęs dirvožemis kita būtina vilkdalgių auginimo sąlyga. Kitu atveju gali prasidėti šaknų puvinys. Sunkų dirvožemį reikia gerinti, vienas iš būdų – įterpti smėlio. Labai drėgnuose ar molinguose dirvožemiuose vilkdalgius siūloma sodinti šlaituose ar pakeltose lysvėse.

4. Vilkdalgiai tręšiami du kartus per metus. Pirmąjį kartą pavasarį, maždaug 6–8 savaites prieš žydėjimą, kai augalai tik pradeda auginti lapus. Trąšų sudėtis: N-P-K  (15-9-12), kur N – Azotas, P – fosforas, K – kalis. Antrą kartą tręšiama po žydėjimo (po 6–8 savaičių), kai pradeda formuotis naujos šaknys. N-P-K (5-15-20).Atkreipkite dėmesį, kad, trąšos, kuriose yra daug azoto, gali lemti šaknų puvimą!

5. Barzdotuosius vilkdalgius rekomenduojame persodinti kas 3 metus, bebarzdžius (rūšinius) vilkdalgius kas 5–8 metus. Kai kurias žemaūges vilkdalgių veisles reikėtų dar papildomai dalinti kas dvejus metus, kitaip žydėjimas nebus intensyvus.

6. Vilkdalgiams švelniose ir vidutinio klimato zonose ypatingos priežiūros žiemą nereikia. Pirmaisiais metais po persodinimo augalus reiktų pridengti eglių šakomis.

7. Lietuvoje auginami vilkdalgiai dažniausiai yra pažeidžiami bakterinio puvinio, kekerinio puvinio ir lapų dėmėtligės. Norint išvengti ligų, svarbu periodiškai peržiūrėti augalus ir šalinti sergančius, negyvus lapus, nuskinti nužydėjusius stiebus. Vegetacijai pasibaigus (rudenį) lapus reikia nupjauti, išlaikant vėduoklės formą. Įrankiai turi būti dezinfekuojami 70% izopropilo alkoholio tirpalu. VU Botanikos sode kenkėjai labai retai pažeidžia vilkdalgius. Tačiau pastebėjus amarus, augalus reikia kuo skubiau purkšti insekticidais.

Plačiau apie kolekciją

  

 

  

  

  

  

  

  

 

Tekstą parengė Vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Lina Galinskaitė, 2022 m.