Istorija ir paveldas

VU Botanikos sodo istorija trumpai – keturios vietos ir beveik 160 metų veiklos

Nuo įkūrimo 1781 m. Vilniaus universiteto botanikos sodas (VU BS) keturis kartus keitė vietą, pirmieji žingsniai – Pilies g. 22 (1781–1799) ir suklestėjimas Sereikiškėse (1799–1842). Deja, bet BS gyvavimas nuo 1842 m. iki 1919 m. buvo visiškai nutrauktas. Atkurto kartu su Stepono Batoro universitetu BS istorijos gija daugiau nebuvo nutrūkusi: Vingyje – nuo 1919 m. (nuo 1974 m. kaip skyriaus), Kairėnuose – nuo 1974 m. BS persikėlimai iš kiemelio Pilies g. 22 į Sereikiškes ir iš Vingio į Kairėnus buvo sąlygoti BS plėtros poreikių. Per tuos daugiau kaip 160 metų būta visko: dviejų pirmųjų vietų netektis, o ir veikla „bangavo“ tiek pakilimo, tiek sąstingio periodais.

I vieta – Senamiesčio kiemelis (Pilies g. 22) (1781-1799). Vilniuje, Pilies gatvėje ties Šv. Jonų bažnyčia, yra namas, pažymėtas 22 numeriu. Namas kaip namas, tik kiemas labai erdvus, viduryje – vejos lopinėlis, įrėmintas kukmedžių, dar keletas medžių. Taip simboliškai – memorialinė lenta prof. Žanui Emanueliui Žiliberui (Joannes Emmanuel Gilibert) ant namo sienos (atidengta 1999 m. Europos kultūros paveldo dienų metu) bei augalais kiemelyje – pažymėta pirmoji VU BS vieta. Nuotraukose žemiau: memorialinė lenta ant namo Pilies g. 22 ir šio namo kiemelis.

Popiežiaus Klemenso XIV bule panaikinus jėzuitų ordiną visose valstybėse 1773 m., kiek vėliau šalyje sudarius Edukacinę komisiją, kuri perėmė švietimo reikalus į savo rankas, reformuojamame VU susidarė palankios sąlygos medicinai ir gamtos mokslams plėtoti. Rektorius Martynas Počobutas (Marcin Poczobutt-Odlanicki) rinko kandidatus profesūrai. Gamtos istorijos katedrą jis pasiūlė Gardino medicinos mokyklos prof. Ž. E. Žiliberui, kuris per keletą darbo Gardine metų greta kitų veiklų tyrinėjo ir Gardino bei tolimesnių apylinkių florą, įkūrė ir išpuoselėjo BS. Katedra VU veiklą pradėjo 1781 m., o 1782 m. pavasarį į Vilnių, į Collegium medicum kiemą buvo perkelti ir Gardino BS augalai. Lepesniems augalams buvo skubiai pastatytas šiltnamis, kiti pasodinti lysvėse, maždaug 200 m2 plote. Išlikę archyviniai dokumentai leidžia teigti, kad iš Gardino į Vilnių buvo perkelti apie 500–600 vardų augalų, daugiausia medžiai ir krūmai. Deja, bet 1783 m. rudenį Ž. E. Žiliberas išvyko. Nuotraukose žemiau: E. Žiliberas, jo knyga „Lietuvos flora“ (tomas, išleistas Vilniuje 1781 m.) ir Ž.E. Žiliberui skirta ekspozicija VU muziejuje – Šv. Jonų bažnyčios varpinėje – „Universitetas ir Pasaulis – gamtininkai“.

1784 m. rudenį Gamtos istorijos katedrai ir BS pradėjo vadovauti žymus gamtininkas ir keliautojas, antrosios Džeimso Kuko (James Cook) kelionės aplink pasaulį (1772-1775) dalyvis Johanas Georgas Adamas Forsteris (Johann Georg Adam Forster). Atsigabendamas į Vilnių apie 650 vardų augalų sėklų kolekciją jis gerokai papildė, o tiksliau padvigubino perimtą VU BS augalų ir sėklų kolekciją. G. Forsteris nusivylė labai mažu BS, todėl dėjo daug pastangų, kad Edukacinė komisija 1787 m. skirtų lėšų naujam sklypui pirkti. Jo rūpesčiu tais pačiais metais buvo nupirktas pirmasis žemės sklypas Sereikiškėse. Deja, bet 1787 m. G. Forsteris iš Vilniaus išvyko. Nuotraukose žemiau: G. Forsteris ir Sereikiškių vaizdas apie 1877 m.

Naujo profesoriaus paieškos užtruko, laikinai BS globojo profesoriai medikai, kol 1792 m. pradėjęs dirbti prof. Ferdinandas Špicnagelis (Ferdinand Spicnagel), beje taip pat medikas, ėmėsi konkrečių BS perkėlimo į Sereikiškes darbų.

II vieta – Sereikiškės (1799-1842). Buvusi VU BS vieta dabar – Bernardinų sodo dalis į kairę nuo pagrindinės alėjos, įėjus pro centrinius vartus, o taip pat Bekešo bei Plikojo (Trijų Kryžių) kalnų papėdės. Po rekonstrukcijos 2013 m. atidarytame Bernardinų sode BS simboliniam pažymėjimui skirta nedidelė ekspozicija. Nuotraukose žemiau: BS priminti skirta ekspozicija po rekonstrukcijos atidarytame Bernardinų sode.

Tiesa, XVIII–XIX a. šios teritorijos vaizdas buvo visai kitoks – tarsi sala, kurią supo senoji ir naujoji Vilnios vagos bei Karaliaus malūno kanalas. BS teritorija didėjo pamažu, vis priduriant žemės (1787, 1801, 1808 m. ir vėliau), kol sodo valdos pasiekė 4,4 ha. Sodo akcentu tapo trys klasicizmo stiliaus pastatai: didžiosios oranžerijos (namo Barboros Radvilaitės g. 8 vietoje) su priešais išsidėsčiusiais šiltnamiais, Gamtos istorijos katedros namas (Barboros Radvilaitės g. 6) ir namas Vilnelės dešiniajame krante (Barboros Radvilaitės g. 10).

Kuriant sodą buvo laikomasi švedų botaniko Karlo Linėjaus (Carl Linnaei) suformuluotų principų: sodo paskirtis – mokomoji, planas – „geometrinis“, t.y. padalintas stačiakampiais sklypais, apsodintais gyvatvorėmis. Pagal K. Linėjaus sudarytas klases suskirstyti augalai auginami lysvėse. Medžiai atlieka apsauginę funkciją. Būtini inspektai, o augalai, kilę iš šiltesnio klimato kraštų auginami trijų tipų šiltnamiuose. Turi būti muziejus, kuriame eksponuojamos ne tik botaninės, bet ir zoologinės bei mineraloginės kolekcijos.

Pirmąjį sodo Sereikiškėse planą pateikė prof. F. Špicnagelis 1792–1793 mokslo metų programoje. Pasikvietus architektą, buvo padarytas projektas, imtasi ir konkrečių darbų (pasodinta šiek tiek augalų), bet planus įgyvendinti sutrukdė šalį užgriuvusios negandos, nes sodo išlaikymui nebuvo skiriama pinigų. Nuotraukose žemiau: F. Špicnagelis ir jo BS Sereikiškėse planas (viduryje) bei S.B. Jundzilo sukurto BS planas (apie 1807-1808 m.) (dešinėje).

1797 m. po stažuotės užsienyje į Vilnių grįžo Stanislavas Bonifacas Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundzilł) ir tų pačių metų rudenį buvo patvirtintas Gamtos istorijos katedros viceprofesoriumi, atsakingu ir už BS. Sukritikavęs F. Špicnagelio planą, S.B. Jundzilas pasiūlė savąjį ir 1799 m. ėmėsi teritorijos tvarkymo darbų. 1806 m. pavasarį buvo padėtas oranžerijų kertinis akmuo, pamatai ir sienos mūrytos iš nugriautos Žemutinės pilies plytų. Statyba baigta 1808 m., vėliau buvo pastatytos dar 2–3 šiltnamių eilės. Oranžerijos buvo „apgyvendintos“ iš Pilies g. šiltnamio perkeltais, o taip pat įvairių didikų dovanotais augalais. Vėliau nuolat papildoma ši kolekcija tapo pačia gausiausia BS (nepralenkiama iki šiol). BS oranžerijų ir lauko kolekcijos gausėjo: 1800 m. – 474, 1804 m. – 1605, 1824 m. – 6565 vardų augalai. Keitimuisi sėklomis ir augalais su kitais sodais buvo leidžiami augalų arba sėklų mainų katalogai (pirmasis pasirodė 1802 m.). Sodas buvo sumaniai tvarkomas, suklestėjo ir tapo žinomas už Lietuvos ribų. Tai buvo vienas turtingiausių Rytų Europos BS. 1814 m. S.B. Jundzilo padėjėju paskirtas Jozefas Jundzilas (Jozef Jundzilł) tęsė savo bendrapavardžio, kuris išėjo į pensiją 1825 m., tradicijas iki Universiteto uždarymo 1832 m. 1828 m. pavasarį dirbti vyriausiuoju sodininku iš Kremeneco licėjaus (dab. Ukraina) atvyko Karolis Vitcelis (Karl Witzel). Jis savo planus pristatė VU tarybai siūlydamas pažangesnius sodo tvarkymo principus: geometrinį sodo išplanavimą pakeisti kraštovaizdiniu, augalus išdėstyti pagal A. Žiusje sistemą, atidaryti sodą lankymui. K. Vitcelis būtų daug nuveikęs, bet netikėtai 1830 m. mirė. Sodui vadovauti paskirtas Stanislavas Batys Gorskis (Stanisław Batys Gorski) tęsė K. Vitcelio pradėto augalų sodinimo pagal Antono Žiusje (Antoine Laurent de Jussieu) sistemą darbus. Augalų sistematikos požiūriu sodas tapo vienu pažangiausių to meto Europos BS. Tik dėl netrukus šalį sukrėtusių politinių įvykių šios pažangios reformos nebegalėjo atnešti tos naudos, kokią būtų galėjusios duoti botanikos mokslo plėtrai Lietuvoje. Nuotraukose žemiau: S.B. Jundzilas ir botanikos sodo vaizdas (K. Raczynski, 1835).

Malšinant 1831 m. sukilimą, įsakyta Vilniuje įrengti antros kategorijos tvirtovę. 1831 m. vasarą buvo gautas generalgubernatoriaus raštas atiduoti dalį teritorijos (apie 2000 m2) tvirtovės statybai. Beveik visi tame plote buvę augalai žuvo. Gamtos istorijos katedros namas taip pat buvo įtrauktas į citadelės sudėtį ir paverstas trijų aukštų fortu. Uždarius universitetą, „apkarpytas“ sodas perėjo Medicinos-chirurgijos akademijos žinion ir dar gyvavo apie dešimtmetį. Uždarius ir pastarąją, šiltnamio augalai, sėklos buvo perduoti Kijevo, Dorpato (Tartu) BS. Atviro grunto augalai buvo palikti likimo valiai ir pamažu sunyko. Sodo teritorija iš pradžių buvo paskirta generalgubernatoriaus vasaros rezidencijai, o vėliau pritaikyta visuomenės poilsiui ir pramogoms – tapo parku. Taip dar neseniai klestėjusio sodo nebeliko. BS Vilniuje vėl „atsirado“ tik beveik po 80 metų.

III vieta – Vingio dvaro sodyba (nuo 1919 m., dabar M.K. Čiurlionio g. 110). Politinė mozaika susidėliojo taip, kad BS atkūrė ir kūrė naujoje vietoje – Vingyje Stepono Batoro universiteto gamtininkai: prof. Piotras Višnevskis (Piotr Wiśniewski) (BS vadovas 1919–1923 m.), prof. Jozefas Tšebinskis (Jozef Trzebinski) (BS direktorius 1924–1937 m.), prof. Francišekas Ksaveras Skupienskis (Franciszek Xawery Skupenski) (BS vadovas 1937–1939 m.), inspektorius Konstantinas Prošinskis (Konstantin Proszyński) (BS dirbo 1919–1936 m.), vyr. asistentas Andžejus Michalskis (Andrzej Michalski) (BS dirbo 1936–1939 m.), Jakūbas Movšovičius (Jakub Mowczowicz) (BS dirbo 1929–1939 m.) ir kt.

Senoji BS teritorija Sereikiškėse universitetui buvo grąžinta, tačiau ji buvo tokios būklės, kad negalima buvo ir pagalvoti apie BS atkūrimą šioje vietoje. Buvo parinkta kita vieta – Vingyje, Neries žemutinėje terasoje, mūro tvora aptvertame 2 ha sklype, sodo plėtrai rezervuojant į Vingio parko pusę kylančius šlaitus. Pritaikant šią teritoriją BS buvo įrengta laistymo sistema, inspektai, pastatyti du šiltnamiai.

Jau 1920 m. pavasarį buvo įrengti keli sklypai, pasodinti pirmieji augalai, pasėta sėklų, gautų iš Varšuvos universiteto BS. 1922 m. įkurti Vietinių augalų ir Bendrosios sistematikos skyriai, supilta ir smėlynų augalais apsodinta dirbtinė kopa, 1925 m. pasodinta kultivuojamų augalų kolekcija, 1926 m. įkurtas Augalų ekologijos skyrius, iškastas vandens baseinas, 1927 m. papildyta medžių ir krūmų kolekcija, padaryta nedidelė dirbtinė aukštapelkė, pradėti kaupti kalnų augalai. 1928 m. atsirado kitas baseinas vandens augalams, pradėtos pilti kalvelės ir kt. 1931 m. sodą nuniokojo didelis potvynis. BS vyravo žoliniai augalai, pvz., 1935 m. kolekcijose buvo apie 2000 rūšių atviro grunto augalų, apie 300 – šiltnamio, apie 180 – atviro grunto sumedėjusių. Nuo 1923 m. leistas sėklų mainų katalogas buvo labai populiarus dėl sėklų patikimumo, nes K. Prošinskis labai atsakingai prižiūrėjo visus darbo etapus. Iki mūsų laikų išgyveno tik nedaug medžių. Šiltnamyje vešėjusiais augalais galima pasigrožėti nebent vartant K. Prošinskio piešinius, saugomus VU GMF Herbariume. Nuotraukose žemiau: SBU BS laikus mena oranžerijų namelis ir du baseinai; K. Prošinskio piešti SBU BS augalai.

Kai 1939 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, BS Vingyje perėjo VU žinion. 1940 m. buvo nutarta VDU MGF perkelti iš Kauno į Vilnių, o BS Vingyje pavesta rūpintis Antanui Minkevičiui, bet pradėtus darbus „pakoregavo“ karas (1941–1944). 1941–1943 m. BS beveik nenukentėjo, augalų priežiūros darbai buvo vykdomi, vokiečiai skyrė kuro šiltnamiams šildyti. Tiesa, jie įsirengė keletą lysvių, kur augino daržoves karo ligoninei. BS labai nukentėjo per mūšius dėl Vilniaus 1944 m. liepą, kai vokiečių kariuomenė Vingio parko rajone forsavo Nerį ir veržėsi Kauno link. Po karo sunkiai ir pamažu viskas „stojosi į savo vėžes“, BS dar ilgokai išgyveno kadrų kaitos sunkumus, vedėjo pareigas ėjo botanikos katedrų darbuotojai: prof. Antanas Minkevičius (1945–1949), vyr. dėstytojas Petras Bluzmanas (1949–1951), asistentas Pranas Pūkelis (1951–1954 ). O dar T.D. Lysenkos (Trofim Denisovich Lysenko) ir I.V. Mičiurino (Ivan Vladimirovich Michurin) „vėjai“ (nuo 1948 m.) labai sukomplikavo mokslininkų situaciją ir pakoregavo darbus. Netrukus buvo pertvarkyta ir BS struktūra, įsteigiant naujus skyrius: mičiurininį vaismedžių, vaistingųjų augalų, pašarinių augalų, žemės ūkio kultūrų ir kt.

1954 m., kai sodui ėmė vadovauti dr. Aldona Lučinskienė, prasidėjo naujas kokybinis etapas. Buvo suformuluota tokia BS misija: mokomoji – teikiama medžiaga studentų paskaitoms ir praktikos darbams; mokslo tiriamoji – atliekami įvairūs bandymai; mokslo populiarinimo – paskaitos ir žinių apie augalus sklaida, o taip pat parama sodmenimis mokykloms, augalų mėgėjams ir kt. Didelių pastangų dėka gerėjo bazė (1961 m. nutiestas vandentiekis, 1962 m. plotas padidėjo iki 7,35 ha, 1964 m. pastatyti trys nauji ir suremontuoti senieji šiltnamiai, 1967 m. baigtas statyti oranžerijos priestatas ir kt.), gausėjo kolekcijos: 1959–1960 m. – apie 3000 vardų augalai, 1965–1968 m. – apie 3800, daugiausia 1972–1974 m. – apie 4600. Per metus BS aplankydavo apie 7000 žmonių. A. Lučinskienė parašė per 200 mokslo populiarinimo straipsnių, kartu su kolegomis – keletą knygų, aktyviai atstovavo BS respublikinėse ir SSRS parodose Maskvoje, kur ne kartą buvo apdovanota diplomais ir medaliais, o Lietuvoje kartu su kolegėmis 1973 m. įvertinta Lietuvos SSR respublikine premija. Nuotraukose žemiau: A. Lučinskienė, BS planas ir alpinariumas iš 1968 m. išleisto atvirukų rinkinio.

Gausėjant VU GMF katedrose specialybių ir vystantis mokslui (katedrų darbuotojai BS turėjo žemės sklypelius moksliniams eksperimentams atlikti), BS teritorija ir šiltnamiai nebepatenkino vis augančių poreikių, todėl imta dairytis naujo sklypo. Kai 1974 m. BS buvo gautas sklypas Kairėnuose, BS Vingyje tapo skyriumi (Augalų sistematikos ir geografijos, o nuo 2011 m. – tiesiog Vingio).

Vingio skyriui (kaip ir BS Kairėnuose) – per 40 metų. Per tuos metus jam vadovavo Kristina Balnytė (1974–1992), dr. Romualdas Šimkūnas (1992–1994), dr. Evaldas Vylius Navys (1994–2002 ), dr. Regina Juodkaitė (nuo 2002). Infrastruktūra prašyte prašosi „milijonų“, o savomis rankomis lopomos „didžiosios skylės“, pvz., 2011 m. nuo medinės „vilos“ pašalinti sovietiniai priestatai, sutvarkyti elektros tinklai – patiesta požeminė elektros perdavimo linija; 2014 m. sutvarkyti pagrindinio pastato (buv. dvaro oficinos) laiptai, stogas ir 7 kaminai, suremontuota „Baltoji salė“ ir kt. Sutvarkytas ir oranžerijos namelio stogas, rekonstruotas kaminas. Tiesa, šiltnamių būklė per keletą dešimtmečių vis blogėjo, todėl 2006 m. ši augalų kolekcija buvo perkelta į Kairėnus ten pastačius gamybinį šiltnamį. Oranžerijų „bokštas“ po remonto 2013–2014 m. tapo scena ir toliau tarnauja lankytojams.

Dendrologinė kolekcija yra pati seniausia BS, kai kurie medžiai išlikę iš SBU BS ar pokario laikų, dvylikai vertingiausių medžių 2009 m. suteiktas Lietuvos nacionalinių genetinių išteklių statusas. 2007 m., parėmus Vilniaus miesto savivaldybei, įrengtas dendrologinis takas. Sistematikumas 1994 m. buvo pradėtas kurti naujoje vietoje (kriterijai šiai kolekcijai kaupti – išskirtinės morfologinės, sistematinės ir dekoratyvios savybės), dabar galima susipažinti su daugiau nei 700 vardų augalais. Svogūninių augalų kolekcija intensyviai kaupiama nuo 1997 m., dabar auga per 400 vardų augalai, iš jų – per 300 rūšių ir veislių tulpių. Tai pati įspūdingiausia pavasarinė kolekcija Vingio skyriuje, todėl į „Tulpių šventę“ suplūsta tūkstančiai žmonių. Naujasis rožynas pradėtas kurti 2000 m., auginama per 150 veislių ir rūšių rožių. Natūraliose ir pusiau natūraliose bendrijose auga per 200 Lietuvos floros atstovų iš 58 šeimų. Nuotraukose žemiau: sistematikumas, tulpė „Red Shine“ ir tridyglė gledičija.

IV vieta – Kairėnai (Kairėnų g. 43). 1974 m. gegužės 14 d. LSSR Ministrų Tarybos potvarkiu BS buvo skirtas 148 ha sklypas Kairėnuose. VU BS gavo ne tik gražią Kairėnų laukų erdvę, bet ir labai apleistą Kairėnų dvaro sodybą su gyventojais. VU GMF dekanate, o taip pat Botanikos ir genetikos katedroje daug metų vyko pasitarimai, svarstymai ir karštos diskusijos dėl BS vizijos, projektavimo ir kūrimo darbų. Projektą ruošė grupė tuometinio Paminklų konservavimo instituto darbuotojų: vyr. architektė Dainora Juchnevičiūtė, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, dendrologas Leonas Čibiras ir kt. Konkrečius ūkio ir inžinerinius objektus projektavo pagal užsakymus suburtos komandos. Generalinis ir inžinerinių tinklų projektas (apie 40 tomų) buvo baigti 1982 m. Sodo teritorija suskirstyta į ekspozicinę, eksperimentinių laukų ir ūkines zonas. Naujasis dendroparkas numatytas kurti geografiniu-ekologiniu principu. Senajame parke paliktas esamas erdvinis planas, o parko pakraščiais suprojektuotos augalų ekspozicijos. Visą ekspozicijų zoną jungia žiedinis kelias. Mokslinei ir ūkinei zonoms numatyta teritorija išilgai Antakalnio-Naujosios Vilnios kelio.

VU BS vadovų Juozapo Meidaus (1975–1990), dr. Evaldo-Vyliaus Navio (1990–2002) ir dr. Audriaus Skridailos (nuo 2002) pastangomis kasmet Kairėnų vaizdas keitėsi. Dabar žiūrint į senas nuotraukas net sunku patikėti, kaip pradžioje atrodė pastatai ir teritorija. Pirmieji darbai (tvenkinių rekonstrukcija, vandens tiekimo linijos atvedimas, laistymo trasų įrengimas, dviejų siurblinių statyba, žiedinio ir ūkinių kelių tiesimas ir kt.) buvo finansuojami atitinkamų ministerijų lėšomis (Vandens ūkio ir melioracijos, Automobilių transporto ir plentų). Vėliau gavus papildomų investicijų iš vyriausybės, 1991–1994 m. sodo teritorija buvo aptverta, išplėtota tvenkinių sistema, nutiesta dar apie 3 km ūkinių kelių ir kt. Dar po kelerių metų, finansiškai remiant tuometiniam Kultūros vertybių apsaugos departamentui, pradėti sodo pastatų – architektūros paminklų – kapitaliniai remonto darbai. 2004 m. pradėtas įgyvendinti valstybės investicijų programos finansuojamas projektas (atlikta sodo elektros tinklų rekonstrukcija, pastatytas modernus gamybinis šiltnamis, dirbtuvės ir garažas, naujos arklidės, baigiama administracinio-laboratorinio pastato rekonstrukcija ir kt.). Daug darbų padaryta ir Kultūros paveldo departamento bei Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. 2007–2008 m. įgyvendintas dar vienas didelis investicinis projektas, finansiškai remtas ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos lėšomis, pritaikant BS infrastruktūrą turizmo reikmėms (rekonstruoti trys dvaro pastatai ir kt.). 2013–2014 m. įgyvendintas techninės bazės atnaujinimo projektas ir t.t. Per daugiau nei keturis dešimtmečius sodo teritorija ir plotas taip pat keitėsi – nuo 148 ha padidėjo iki 191,5 ha. Dabar šioje teritorijoje sukurtas didelis, sklandžiai funkcionuojantis ūkis, o infrastruktūra ir toliau nuosekliai plėtojama. Nuotraukose žemiau: VU BS Kairėnuose planai 1982 ir 2012 m.

BS kolektyvas pradėtas burti 1974 m., 1975 m. įkurti du skyriai – Augalų genetikos ir Eksperimentinės pomologijos, po metų – Dendrologijos, o 1977 m. – Augalų fiziologinių tyrimų skyrius. Kelerius metus jaunieji specialistai, VU auklėtiniai, čia buvo įdarbinami „pagal paskyrimą“. Skyrių darbams koordinuoti ir jauniesiems specialistams pagelbėti buvo paskirti skyrių moksliniai vadovai – VU GMF darbuotojai (prof. Vytautas Rančelis, doc. Vytautas Raškauskas, dr. Romualdas Šimkūnas). 1991 m. BS įkuriama Izoliuotų audinių ir ląstelių kultūrų laboratorija (talkinant GMF darbuotojai dr. Ramunei Bandžiulienei), suformuojama Pastatų ir įrengimų priežiūros bei remonto brigada, o 1992 m. įkuriami Gėlininkystės ir Ūkio skyriai.

Pamažu plėtėsi ir tarptautiniai ryšiai, iš pradžių su SSRS respublikų BS, po 1990 m. „atsidarius sienoms“ su Europos BS. BS tapo daugelio organizacijų nariu: nuo 1992 m. – Baltijos (Estija, Latvija, Lietuva) BS asociacijos, nuo 2003 m. – Tarptautinės BS organizacijos BGCI, nuo 2004 m. ES BS konsorciumo, nuo 2005 m. – Lietuvos universitetų BS asociacijos LUBSA, nuo 2008 m. – Baltijos jūros šalių BS asociacijos ir kt. Paskutiniais metais BS plečia bendradarbiavimą su kitų šalių BS bei giminingais mokslo institutais ir dvišalių sutarčių pagrindu. Dar vienas BS bendradarbiavimo aspektas – sėklų mainai – palaikomi ryšiai su 400 respondentų iš 50 valstybių.

Didžiausias BS turtas – augalų kolekcijos. Pagal jų dydį BS yra turtingiausias Lietuvoje ir vienas turtingiausių Baltijos šalyse – čia auginama per 10000 vardų augalai (dekoratyvūs, vaisiniai, varpiniai ir kt.). Pirmieji medeliai Kairėnų ekspoziciniuose laukuose buvo pasodinti 1975 m. Iš pradžių buvo „lysvių ūkis“, nes svarbiausia buvo kolekcijas kaupti. Atidarius BS lankytojams, labai suintensyvėjo kolekcinių sklypų pritaikymas lankymui ir naujų ekspozicinių kūrimas (Rododendrynas ir Japoniškasis sodas, Alyvų kalnas ir kt.).

VU BS kolekcijos – puiki bazė moksliniams tyrimams, kurie nuo 2011 m. sukoncentruoti Mokslo programų aptarnavimo ir koordinavimo skyriuje. Iš pradžių BS darbuotojai mokslinius tyrimus vykdė kartu su VU GMF katedromis, tik 1995 m. „atsirado“ pirmoji savarankiška BS mokslinio darbo tema. Nuo 1994 m. BS mokslininkai dalyvauja Lietuvos augalų genetinių išteklių tyrimuose, nuo 2002 m. BS yra dekoratyvių augalų genetinių išteklių tyrimų Lietuvoje koordinatorius, nuo 2004 m. BS administruoja Europos centrinę duomenų bazę Ribes L. ir Rubus L. augalų gentims. Nuotraukose žemiau: koncertas „Didžiojoje pievoje“ ir lankytojai Japoniškame sode.