Paprastasis cikas (Cycas revoluta) yra vienas iš seniausių dabar žemėje augančių medžių. Jis mena dinozaurus, nes dabartinės Kinijos ir Japonijos teritorijoje augo jau prieš 200 milijonus metų.
Dėl plunksniškų lapų kartais vadinamas sago palme. Bet tai tik išvaizdos panašumas, nes žydintys augalai tame tarpe ir palmės yra beveik 100 milijonų metų jaunesni už jį.
Cikas yra mums pažįstamų eglių ir pušų giminaitis. Neturi žiedų, geba tik sporifikuoti. Jis yra spygliuotis. Kadangi vienas iš pirmųjų, tai turi įprastais, dar ne spygliškus lapus. Pagal sandarą spygliuočiai yra tobulesni už paparčius, nes jų apvaisinimui nereikia vandens lašo. Todėl sausėjant klimatui buvo pranašesni ir išplito visoje planetoje. Jų sėklos dar nėra apsaugotos, tai vadinami plikasėkliais.
Jaunų cikų stiebas primena ananaso vaisių – yra pailgas, padengtas sudžiūvusiomis nukirptų lapų liekanomis. Auga labai lėtai. 2–3 metrų aukštį ir 20 centimetrų storį pasiekia tik per kelis šimtus metų.
Stiebo viršūnėje cikai turi 50–150 centimetrų ilgio tikrus plunksniškus lapus. Bręsdami jie simetriškai nulinksta į visas puses, sudarydami taisyklingą ratą. Skaičius ir dydis priklauso nuo individo amžiaus ir augimo sąlygų.
Cikai yra dvinamiai augalai, jų vyriški ir moteriški dauginimosi organai susiformuoja ant skirtingų individų. Vyriškieji augalai stiebo viršūnėje išaugina iki 50 centimetrų ilgio kankorėžius, o moteriškieji – gelsvai rudus plunksniškus makrostrobilus su oranžiniais sėklapradžiais, kuriuose sunoksta sėklos.
Išgyventi paprastajam cikui iki mūsų dienų tikriausiai padėjo sultyse esantys gyvūnų nervų sistemą paralyžiuojantys alkaloidai ir amino rūgštys, saugoję nuo žolėdžių dinozaurų. Sumanus žmogus išmoko apeiti spąstus. Jis nukirstų cikų stiebų šerdį susmulkindavo, atidžiai išplaudavo ir pagamindavo sago kruopas, kurias maistui vertojo tik termiškai apdorotas.
Daug paprastųjų cikų buvo iškirsta ir šiai rūšiai grėsė išnykimas. Gerai, kad žmogus laiku tai pastebėjo ir uždraudė šiuos medžius kirsti, rinkti sėklas ir pjauti lapus. Todėl gamtoje jų populiacija stabilizavosi.
Dabar cikai naudojami tik aplinkos puošimui. Pietų Europoje juos matome miestų parkuose. Jie gali augti ne tik atogrąžose, bet ir vėsesniame ore: tveria trumpalaikį temperatūros nukritimą iki 10 laipsnių šalčio. Lietuvoje auginami kaip kambarines gėlės.
Tai labai puošnus, vertingas augalas. Bet tvirto būdo. Todėl norint ji turėti šalia savęs, reikia žinoti kai kurias taisykles.
Cikas auga molingame su rupaus smėlio priemaiša substrate. Nemėgsta durpių, bet teigiamai reaguoja į substratą pridėtus kelis granito akmenėlius. Laistomas reguliariai – žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Purenti reikia labai atsargiai, nes substrato viršutiniame sluoksnyje (kartais net matosi paviršiuje) susiformuoja gumbeliai, kuriuose apsigyvenę mikroorganizmai iš oro parūpina cikui azoto. Tręšiamas kompleksinėmis trąšomis, kai augina naujus lapus. Statomas šviesioje vietoje, kur temperatūra žiemą yra 10–18°C. Vasarą geriausia yra jį pastatyti lauke – balkone, terasoje ar net gėlyne.
Tai ir viskas, ko reikia paprastajam cikui. Svarbiausia, neįkyrėti ir gerbti jo įpročius.
Dabar apie intriguojančius potyrius, kuriuos augindami ciką galime patirtį pavasarį, kai pradeda augti nauji lapai. Pamenate, tai vyksta tik kartą metuose – pavasarį. Jeigu augalas yra nusilpęs, netinkamai prižiūrėtas, gali praleisti metus, kaupdamas energiją kitiems. Būkime kantrūs, neskatinkime to daryti tręšdami.
Kovo–balandžio mėnesiais laistydami stebėkime ciko stiebo viršūnę. Ateina momentas, kai tarp rudai oranžinių pūkelių pasimato keli gumbeliai, kuriė įgyja sraigės formą, paskui ištįsta ir priešinguose kraštuose suformuoja daug siaurų į sraigytes susisukusių lapelių. Veiksmas yra pakankamai greitas ir vaizdas keičiasi kasdien. Įdomu stebėti, kaip ta ,,sraigyte” išsisukinėja, kaip kiekvienas lapelis ilgėja ir ryškėja didelio plunksniško lapo kontūrai. Tai ne šiaip sau žiūrėjimas, o susipažinimas su augalų evoliucija – šis procesas atkartoja paparčių augimą ir rodo evoliucijos kryptį. Cikas yra vienas iš seniausių spygliuočių medžių, todėl dar galime pamatyti jo giminystę su paparčiais. Modernesnės rūšys tai yra giliai paslėpusios.
Išdrįskime ir palieskime tuos gležnus lapelius. Bet tik pirštų galiukais, labai švelniai. Pajuskime fiziškai, kokia trapi yra pusiausvyra gamtoje. Nuo menkiausio krustelėjimo lapeliai nulinksta. Taip nutikus, nebepakyla ir visam laikui lieka išsikraipę. Subrendę paprastojo ciko lapai yra kieti, tvirti, aštriomis viršūnėmis. Bet kol jie tokiais taps, saugokime. Kas 2–3 dienas augalą pasukime vis kitu kraštu į langą, kad lapai simetriškai nulinktų į visas visas.
Cikų lapai žaliuoja 2–3 metus. Todėl apatiniai pageltonuoja ir juos reikia nukirpti. Nesijaudinkime, jeigu tai yra ne viršutinio rato lapai. Jeigu geltonuoja jauni lapai, to priežastis gali būti užpuolę paražitai – miltuotasis skydamaris, voratinklinė erkė arba neteisingas laistymas.
Teresė Jokšienė, 2020
