Bioįvairovės fragmentai Šiaurės Afrikoje

Skirtingose planetos vietose bioįvairovė skiriasi. Rūšių gausa pasižymi atogrąžos, kurios yra arčiausia pusiaujo. Artėjant prie ašigalių rūšių gausa mažėja. Augalijos ir gyvūnijos įvairovę lemia klimatas, aukštis virš jūros lygio, dirvožemis ir kitos regione gyvenančios rūšys.
Kelionė arčiau pusiaujo į Šiaurės Afriką, Tunisą gegužės mėnesį buvo smagus didelis nuotykis. Pasirodo, kad Afrika visai netoli: vos 3,5 val. kelio lėktuvu. Pasitinka maloni šiluma, savo dydžiu pribloškia palmės linksmai mojuojančios tamsiai žaliomis vėduoklėmis Daugiausia teko matyti datulių palmių (Phoenix dactylifera) žydinčių geltonai rusvais žiedeliais ir jau su nokstančiais vaisiais, kurie panašūs į mūsų slyvas : žali šiek tiek pailgi kamuoliukai.

Palmių vėduoklės (kairėje), nokstančios datulės (dešinėje)

Sunokęs vaisius siekia 7 cm ilgio, 2-3cm pločio. Datulės labai saldžios, nes jose daugiausia cukrų – apie 70% (sacharozės, fruktozės, gliukozės). Tai ypač sena kultūra, paplitusi Šiaurės Afrikoje, Pietų Azijoje. Galima iš kauliuko išsiauginti ir Lietuvoje, tik žinoma turėsime auginti kambaryje arba oranžerijoje. Kodėl tos palmės tokios nevienodos – vienos storulės , kitos lieknos ir labai aukštos? O paslaptis visai nedidelė, panašiai kaip ir mūsiškiai dvinamiai kadagiai, jos skiriasi savo laja. Lieknosios palmės – moteriškieji , storuliukės - vyriškieji augalai. Kad daugiau užsimegztų vaisių, oazių darbininkai basomis ropščiasi į palmę, į maišus surenka vyriškuosius žiedus, kuriuos nukelia ant moteriškųjų. Dar pasidarbuoja vėjas, vabzdžiai. Taip gaunamas aukštos kokybės derlius. Datulių vaisiai nurenkami kapojant kekes su vaisiais dantytais peiliais. Rytuose sakoma : „Datulių palmės kojos mėgsta vandenį, o galva – saulę“.
Visos prie namų auginamos palmės, kaip ir visi kiti augalai laistomos vakarais, kai šiek tiek atvėsta, na o natūraliai augmenija veši tik oazėse, kurių dalis yra dirbtinių, o kitos – natūralios. Vienoje oazėje gali augti iki keliasdešimt tūkstančių palmių. Visur jos teikia gaivinantį pavėsį, o trykštantis ir linksmai kunkuliuojantis iš žemės sūrus šiltas vanduo šokiruoja… Kaip palmės, mirkdamos sūriame vandenyje, augina tokius saldžius vaisius? Beje oazės šulinys tik išoriškai primena lietuviškąjį: vanduo aukštai, ranka pasiekiamas.

Datulių derlius nuimamas rugsėjo – sausio mėnesiais, nes atskiros veislės prinoksta ne vienu metu. Ar datulė geriausios kokybės, galima nustatyti pasižiūrėjus į ją prieš šviesą : matosi kauliukas ir luoba, o paragavus - tarsi medus.
Jaunos palmės panašios į ananasų krūmelius. Jų kamienai dar neapskabyti. Darbininkai juos kasmet kruopščiai apkapoja, todėl ir kamienas kaip vaflinis pyragas.

Vaikštinėdama kalnuose, radau savaime sudžiūvusių datulių prikritusių po palme. Tai pernykščiai vaisiai, kai kurie iš jų pilni kirminėlių. Pasak gidės , augindami tokias palmes Tuniso gyventojai nuo vienos surenka apie 50 kg vaisių. Beje, jei sugalvosite Tunise auginti palmes, tai vyriausybė suteiks jums nemokamą būstą ir dar papildomai gausite po 120 dinarų kas mėnesį (1 dinaras 2,2- 2,4lt, o maisto ir ūkinių prekių kainos kai kur mažesnės nei Lietuvoje).

Oazė kalnuose

Oazėse daugybė nuostabių augalų: mimozos, ant kurių gyvena chameleonai ir saugo nuo piktos akies. Gegužę žydi ir noksta bananai, apatiniame arde auginamos daržovės. Ypač įdomu apžiūrinėti granato (Punica sp.) medelį. Rasime žiedų, naujai besiformuojančių vaisių ir jau truputį paaugusių ar visai sudžiūvusių, pernykščių. Senovės graikai ryškius purpurinius granato žiedus laikė meilės ir vaisingumo simboliu. Biblijoje granato vaisius vadinamas Visatos vienybės simboliu.
Paslaugus oazės prižiūrėtojas parodė chna (Lawsonia inermis L.) krūmelį, kuris apdovanotas nuostabia savybe viskam suteikti spalvą – nuo ryškiai raudonos iki tamsiai rudos. Ne gana to, jis dar vaistingas – turi unikalių gydomųjų savybių. Augalo kvapas malšina galvos skausmus, turi antiseptinių savybių. Nieko nuostabaus, jei Tunise nėščią moterį pamatysite rudais padais: taip joms suteikiama jėgų išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį....

Važiuojant link fantastiškos dykumos Sacharos kiek tik akis užmato – alyvmedžių (Olea europea) giraitės. Šiuos medžius prižiūrėti ne taip jau sunku, tereikia nuolat purenti žemę, kad šaknys gautų kuo daugiau oro . Norite auginti? Tunise gausite nemokamai sodinukų ir žemę paruoš jų sodinimui . Alyvmedžiai ilgaamžiai - gyvena iki 1000 metų. Jie simbolizuoja švelnumą ir didelius turtus, vaisiai – vaisingumą, ilgaamžiškumą, apsivalymą, šakos – taiką ir gerovę. Beje Lietuvoje augantis uosis priklauso tai pačiai alyvmedinių (Oleaceae) šeimai. Atsistojus po alyvmedžiu iš tiesų aplanko ramybė ( taika su savimi ir kitais) ir begalinis švelnumas, o pasaulis nušvinta kitomis spalvomis. Gal tai ir yra tikrieji dideli turtai, kurių iš tiesų reikia žmogui?

Alyvmedžiai ir opuncijos

Daugumą alyvmedžių laukų juosia aukštos vešlios opuncijų (Opuntia, Cactaceae šeima, tėvynė Pietų Amerika), pasipuošusių geltonais, oranžiniais žiedais tvoros, kurios saugo nuo ožkų ir avių. Beje ožkos ten padykę, karstosi medžiais kaip nuotykių ištroškę vaikėzai.

Žydinčios opuncijos

Kaip Alachas apgyvendino žemę pasakojama vienoje beduinų, dykumų gyventojų legendoje: „Kurdamas žmogų, Alachas naudojo minkštą molį, kuriam įkvėpė gyvybę. Baigęs darbą pamatė , kad molio šiek tiek liko. Tada padalino tą molį į dvi dalis ir iš vienos nulipdė datulių palmę, iš kitos – kupranugarį. Todėl palmė yra žmogaus sesuo, o kupranugaris - brolis.“
Jei jau paragavote datulių, nepamirškite išbandyti kelionės dykuma ant kupranugario, tai tikras „dykumų laivas“. Tuo įsitikinsite, kai linksmai linguosite ant jo nugaros per tylą .dykumoje : aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, kol saulė pasislepia už horizonto , o naktis užklumpa netikėtai ir viskas panyra tamsoje. Galima dar pasimėgauti šiltu įkaitusiu dykumos smėliu, kuris primena lietuviškus miltus, smiltelių apčiuopti beveik neįmanoma, ir pasidžiaugti begaline, absoliučia, šilta tyla.
Beduinai sako, kad kupranugaris ras tą oazę, kurioje nors kartą yra ganęsis. Klajokliai seka tokią pasakėlę apie kupranugarį ir stepių vištą. Stepių višta sako: Aš padedu kiaušinius į smėlį, leidžiuosi kelių dienų kelionėn, o po to grįžtu perėti.“ Kupranugaris atsako : „Jei mano motina man dar tebesant pilve, gėrė iš kokio šulinio, tai aš lengvai galiu jį susirasti ir atsigerti“

Bevaikščiodama po kurortinį Hamameto miestelį greta oleandrų aptikau besiruošiančią žydėti agavą (Agave sp.,beveik visos rūšys monokarpinės – pražįsta tik vieną kartą savo gyvenime, panašiai kaip Lietuvoje augantys šilokai, vegetuoja kol subrandina sėklas),
neįtikėtinai puošnias oranžines, rausvas, violetines bugenvilijas (Bougainvillea iš Nyctiginaceae šeimos, natūraliai paplitusios Pietų Amerikoje) . Šis puošnus vijoklis pavadintas jūrininko Luiso Antuano de Bugenvilio garbei, nes jis vadovavo pirmajai prancūzų ekspedicijai aplink pasaulį.

Agava tarp oleandrų

Bugenvilijos (kairėje) bugenvilijos slepia senovės romėnų amfiteatro griuvėsius (dešinėje)

Dagys (Cardius sp.) mėgaujasi kaitra.

Išėjus iš viešbučio džiugina saulėje besilepinantys vėžliukai, o jei tyliai patykosi, gali ir žalią driežiuką pamatyti.

Kalbinu vėžlį (kairėje), žaliasis driežas (dešinėje)

Kambariokas viešbutyje

Smaragdinės Viduržemio jūros pakrantėje linksmai bujoja sukulentai ypač puošniais žiedais ir visai nesiskundžia, kad juos kepina kaitri saulutė, nors visi poilsiautojai slepiasi po šiaudiniais paplūdimio skėčiais.

Sukulentai paplūdimyje

Tunisas 2,5 karto didesnis už Lietuvą ir jame per metus apsilanko 7 milijonai turistų. Pietų Tuniso gyventojai berberai, V amžiuje prieš mūsų erą atkeliavę iš Skandinavijos, gyvena smėlio kalnuose išsikasdami keistus urvus.

Įėjimas į berbero namus (kairėje), berbero namai (dešinėje)

Smėlio kalnai

Kai Šiaurės Afriką užkariavo romėnai, .senuosius gyventojus jie pavadino barbarais. Šis žodis vėliau pavirto „berberai“. Dabar berberai sudaro tik du procentus visų Tuniso gyventojų, tiek pat gyvena žydų, europiečių (italų, prancūzų), kiti – arabai.
Kai 1956 metai Tunisas tapo nepriklausoma valstybe, labai pasikeitė moterų arabių padėtis. Žmogaus teisių kodeksas draudžia vyrams turėti kelias žmonas, ištekinti merginą, nesulaukusią 17 metų. Kaip pasakojo vienas arabas, pasimatymai su mergina netoleruojami. Jei sumanei vesti, merginą pamatysi jos tėvų namuose kelis kartus, bet nei į kiną, nei į koncertą jos nenusivesi. Jei patiko, tuokis. Matėme, kad ištekėjusios arabės jūroje maudosi vilkėdamos sukneles, kelnes, skarelę, vyrai - su trupikėmis. Kavinėse, kuriose lankosi arabai vyrai, moterų nepamatysi.

Arabė audžia kilimą (kairėje), nuostabi keramika turguje (dešinėje)

Gražiai suformuoti fikusai Tuniso sostinėje ir kituose miesteliuose ne tik puošia gatves. Kai kaitroje laukėme autobuso, be pavėsio būtų buvę liūdna. Atokaitoje termometras pasiekia 50ºC. O gal ir daugiau.

Fikusai gatvėse (kairėje), vietinis transportas (dešinėje)

Tuniso zoologijos sodas pasitinka spalvingais vartais. Čia galima pasidžiaugti drambliais, liūtais, leopardais, tigrais, surikatomis, flamingais, gandrais, žirafomis, dykumų lape, dygliuočiu, jaukiai sutvarkyta aplinka, o vakare laukia linksma afrikietiška, arabiška muzika ir soti vakarienė. Minėtų gyvūnėlių laisvai risnojančių gamtoje neteko matyti....

Įėjimas į Zoologijos sodą (kairėje), dygliuotis (Hytrix cristata) – indėnų skanėstas (dešinėje)

Tigras

Taigi, nors pasauliniu mastu didesnė bioįvairovė būdinga mažesniems organizmams, o didžiausia bioįvairove pasižymi vabzdžiai, vienintelis jų atstovas, su kuriuo teko bendrauti Tunise, buvo faraoninės skruzdėlytės viešbutyje. Jokie kiti vabzdžiai kelionėje nekankino ir bendrauti nepanoro. O stebėti augalinių rūšių atstovai buvo puikiai prisitaikę ilgai gyvuoti be vandens: jų kieti plaukuoti arba apsitraukę vaško apnaša lapai mažina vandens garinimą.
Grįžus į Lietuvą, viskas atrodė nepaprastai širdžiai miela, pasitiko švelnus gaivus alyvų aromatas. Beliko žavus egzotinių Šiaurės Afrikos augalų, gyvūnų, žmonių prisiminimas, kaip dar viena kaitri, kvapni „Tūkstantis ir vienos nakties pasaka“.

Rasa Ryliškienė, Nuotraukos autorės, 2008 01 30