Auksuotasis serbentas Ribes aureum Purch yra magnolijainių Magnoliopsida Brongn. klasės, agrastinių Grossulariaceae DC. šeimos, didelės serbentų Ribes L. genties atstovas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis minimas 1814 m. Frederic Pursh knygoje “Systematic arrangement and description of the plants of North America” („Šiaurės Amerikos augalų sistematinė padėtis ir jų aprašymas“). Gausioje serbentų gentyje šis augalas pasižymi išskirtinėmis savybėmis: ryškiai geltonais, dideliais, kvapniais žiedais, priviliojančiais vabzdžius ir mažus paukštelius – kolibrius; įvairių formų ir spalvų blizgančiomis uogomis, kurios nokdamos kelis kartus keičia spalvą; uogų skonio savitumu ir ryškia tamsiai raudona lapija rudenį. Be to, šis augalas labai atsparus sausroms dėl giliai ir plačiai išsidėsčiusios šaknų sistemos, kuri vandenį gali paimti iš didesnio paviršinio ploto bei gilesnių dirvožemio sluoksnių. Jis atsparus ligoms ir kenkėjams. Anksčiau auksuotasis serbentas dažniausiai buvo auginamas kaip dekoratyvinis augalas, dabartiniu metu, sukūrus veisles, jis jau sodinamas ir kaip uoginis augalas.
Pavadinimas. Lotynų kalboje aureum – auksinis, o serbentas pavadintas „auksuotoju“ dėl labai gražių, ryškiai geltonų aukso spalvos žiedų, kuriais krūmas gausiai pasipuošia gegužę ir gana ilgai džiugina akį.
Morfologija. Auksuotojo serbento krūmas užauga iki 2,5–3,0 m aukščio ir apie 1,5–2,5 m pločio. Šakos iš pradžių auga stačiai, vėliau viršūnėse išlinksta. Ūgliai palyginti ploni, raudonai rudi. Lapai triskiaučiai, pasitaiko ir penkiaskiaučių, iki 5 cm pločio, su pleištišku arba nukirstu (kartais nežymiai širdišku) pamatu, stambiai negausiai dantyti. Žiedai susibūrę po 5–15 stačiose arba įstrižose, su stambiomis pažiedėmis kekėse, dideli, ryškiai geltoni, žydi gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje ir žydėjimas tęsiasi apie 15–20 dienų. Taurėlapiai dvigubai ilgesni už vainiklapius, jie gelsvi, žiedui nužydėjus, sudžiūsta ir paruduoja. Uogos gali būti rutuliškos, ovalios, cilindriškos, lašo formos, dažniausiai apie 6–8 mm skersmens ir apie 1–3 g masės, blizgančios, juodos, rudai raudonos, rausvos arba oranžiniai geltonos, mėsingu minkštimu, smulkiomis sėklomis ir savitu, saldžiarūgščiu skoniu. Atskirų veislių uogų dydis įvairuoja net iki 7 g masės. Nokstant uogoms jų spalva keičiasi kelis kartus, pavyzdžiui juodų uogų iš pradžių ji būna žalia, vėliau geltona, rausvai ruda ir galiausiai – juoda. Dažniausiai uogos sunoksta ne vienu metu ir jas valgyti galima nuo liepos vidurio iki rugsėjo. Pernokusios uogos gali trūkinėti. Uogos būna su ilgomis „uodegėlėmis“– tai nenukritę sudžiūvę taurėlapiai. Pagrindinį auksuotųjų serbentų derlių formuoja trejų–ketverių metų šakelės. Šaknų sistema yra labai giliai dirvoje (iki 2 m), taip pat plačiai išsidėsčiusi paviršiuje, todėl augalai pasižymi dideliu atsparumu sausrai.
Bendras paplitimas. Auksuotieji serbentai kilę iš Uolinių kalnų, kurie yra vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje ir driekiasi nuo Britų Kolumbijos šiaurinės dalies iki Naujosios Meksikos. Jie savaime paplitę JAV, Kanadoje, centrinėje Europoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Uzbekistane, Turkmėnistane.
Cheminė sudėtis. Uogose yra vitaminų: C, E, B1, B2, B6, P, PP, provitamino A, cukrų, įvairių organinių rūgščių (tarp jų: gintaro, citrinos, obuolių), pektinų, rauginių ir dažinių medžiagų, taip pat: jodo, fosforo, kalio, natrio, magnio ir kalcio. Uoguose gausu antioksidantų. Pagal vitamino C kiekį uogose auksuotieji nusileidžia juodiesiems serbentams, bet lenkia raudonuosius serbentus bei agrastus. Cukrų turi daugiau nei kiti serbentai, todėl skonis desertinis, malonus, bet savitas, išskirtinis.
Taikomoji reikšmė. Anksčiau buvo auginamas kaip dekoratyvinis augalas dėl gražių žiedų ir tamsiai raudonos lapijos rudenį, dabartiniu metu sodinamas ir dėl uogų. Ne visiems patinka išskirtinis, savitas auksuotųjų serbentų uogų skonis, tačiau tie, kurie mėgsta šias uogas, gamina iš jų uogienę, kompotus, džemus, saldainius, antpilus, vynus, spaudžia sultis. Taip pat uogos tinkamos šaldymui ir džiovinimui. Auksuotasis serbentas yra tinkamas gyvatvorių sodinimui. Jis naudojamas kaip poskiepis kamieniniams serbentams ir agrastams, nes beveik neleidžia atžalų. Rusijoje naudojamas kaip dirvą sutvirtinantis krūmas, sodinant miško juostas.
Liaudies medicinoje auksuotuosius serbentus patariama vartoti esant hipovitaminozei, sergant juostine pūsleline, širdies ir kraujagyslių ligomis. Uogos pasižymi šlapimą, prakaitavimą skatinančiu poveikiu, jas galima vartoti ir esant skrandžio opaligei. Lapai naudojami prie podagros ir reumato. Kai kurios JAV indėnų gentys naudojo auksuotųjų serbentų išdžiovintą ir susmulkintą žievę išoriškai – ant opų, iš įvairių augalo dalių paruoštus kompresus – įkandus gyvatei, žievės nuovirus – tinstant kojoms.
Auksuotasis serbentas yra medingas augalas. Ryškių, didelių, kvapnių žiedų gausa privilioja bites, kitus vabzdžius, taip pat žiedų nektaru minta vieni mažiausių paukščių pasaulyje – kolibriai. Uogos – mėgstamas meškų ir kitų žinduolių maistas.
Auginimas. Šis augalas nereiklus dirvožemiui, labai atsparus sausrai, pakenčia iki +42 °C temperatūrą, nes jo šaknų sistema tiek į gylį, tiek į plotį siekia apie 1,2–1,5 m. Geriau auga pakankamai derlingose, lengvos mechaninės sudėties dirvose. Atsparus šalčiams, beveik nepastebėta pažeidimų prie -26–35 °C. Jo žiediniai pumpurai dėl savo biologinių savybių neapšąla žiemomis su dažna ryškių temperatūrinių skirtumų kaita. Tačiau sukurtos kai kurios auksuotųjų serbentų veislės pasižymi jautresne reakcija į žiemos šalčius ir pavasarines šalnas ir gali nuo jų nukentėti.
Auksuotasis sebentas – šviesamėgis augalas, bet gali pakęsti ir nedidelį pavėsį, o esant nuolatiniam užpavėsinimui, ženkliai sumažėja derlingumas.
Augalas mėgsta šiltą užuovėją. Jis sodinamas į gilenę ir platesnę duobę nei reikia juodajam serbentui, 6–8 cm giliau, nei augo anksčiau. Rekomenduojama sodinti rudenį arba kuo anksčiau pavasarį 2,5–3,0 m atstumu tarp krūmų, nes jie augūs ir formuoja daug lapuotų stiebų. Būtinas kasmetinis genėjimas. Kadangi pagrindinį derlių produkuoja 3–4-mečiai stiebai, todėl šalinami senesni nei 4 metų amžiaus stiebai ir labai svarbu, kad krūmo vidus būtų išretintas ir uogas laisvai galėtų pasiekti saulės spinduliai. Gyvatvorei suformuoti sodinama kas 0,7 m.
Auksuotasis serbentas iš kitų savo genties atstovų išsiskiria ir tuo, kad jis neserga jokiomis ligomis ir neturi kenkėjų. Be abejo, pasitaiko išimčių, ypač sukurtoms veislėms. Augalas savidulkis, bet jo derlingumas nedidelis ir didesniam derliui tiesiog būtina kelių skirtingų veislių ar kitų rūšinių sėjinukų kaimynystė.
Dauginimas. Dauginami atlankomis, sumedėjusiais, žaliaisiais auginiais, sėklomis. Derėti pradeda 3–4 metų amžiaus. Dauginasi sėklomis lengvai, bet sėjinukai neatkartoja motininio augalo paožymių, jie gali pasižymėti įvairiomis naujomis savybėmis, kurios gali net lenkti motininio augalo privalumus arba jiems nusileisti. Dauginant sėklomis, būtina 4 mėnesių sėklų stratifikacija. Auksuotojo serbento veislės dauginamos tik skiepijimu arba vegetatyviniu būdu.
Veislės. 1888 m. JAV buvo sukurtos pirmosios šio serbento veislės. Daug jų sukurta Uzbekistane, Rusijoje. Auksuotasis serbentas buvo tirtas Latvijoje ir Estijoje, išskirtos jo formos su stambiais gero skonio vaisiais. Iš daugelio Latvijoje išbandytų veislių latviai rekomenduoja auginti veisles: ‘Laila’, ‘Kišmišnaja’, ‘Uzbekistanskaja Krupnoplodnaja’, ‘Solnyško’, ‘Triochgramovaja’ ir ‘Plotnomiasnaja’. Skaniausiomis uogomis, jų nuomone, pasižymi veislės: ‘Kišmišnaja’, ‘Dustlik’ ir ‘Venus’.
Beveik visos veislės, kaip ir rūšiniai krūmai, pasižymi dideliu atsparumu šalčiams ir pavasarinėms šalnoms, ligoms, kenkėjams ir tikrai visos yra atsparios sausrai.
‘Laila’– sukurta Latvijos Nacionaliniame botanikos sode, vėlyva veislė. Krūmas platus, augus, iki 1,5 m aukščio. Žydi gegužę. Uogos nusvirusiose kekėse po 2–4, stambios, juodos, blizgios, ovalios formos, iki 5 g masės, oranžiniai geltonos spalvos, saldžiarūgščiu, skaniu, aromatingu minkštimu. Uogos pradeda nokti rugpjūčio pradžioje, sunoksta ne vienu metu, jomis smaguriauti galima iki rugsėjo. Derlius apie 7–11 kg/krūmo.
‘Uzbekistanskaja Krupnoplodnaja’ – sukurta Uzbekistane, vėlyva veislė. Krūmas aukštas, status, senesnės šakos kartais išlinkusios. Uogos labai stambios, juodos su rusvu atspalviu, apvalios, šiek tiek suplotos, apie 2,1–7,0 g masės, geltonu, sultingu, saldžiarūgščiu, malonaus aromato minkštimu. Uogos noksta nuo liepos iki rugsėjo. Vidutiniškai atspari žiemos šalčiams. Derlius apie 10–12 kg/krūmo.
‘Dustlik’ – sukurta Uzbekistane, plačiai auginama Rusijoje. Krūmas tvirtas, kompaktiškas, su dideliais lapais. Uogos stambios, juodos, apvalios, šiek tiek suplotos, vidutinio storio odele, 1,8–6,0 g masės, rusvu, sultingu minkštimu. Veislė derlinga.
‘Kišmišnaja’ – viena ankstyviausių veislių. Krūmas – iki 1,8 m aukščio, mažai išsiskleidusia laja. Uogos kekėse po 4–6, juodos, kiaušiniškos, apie 1,5 g masės, gero, saldžiarūgščio skonio. Prinokusios uogos ilgai išlieka nenubyrėjusios. Dera beveik kasmet ir gausiai, iki 10 kg/krūmo.
‘Plotnomiasnaja’ – sukurta Uzbekistane, vidutinio ankstyvumo veislė. Krūmas aukštas, vidutiniškai tankus. Uogos kekėse po 5–7, tamsiai violetinės, rutuliškos, 1,7–4,0 g masės, mėsingu, žalsvos spalvos minkštimu.
‘Solnyško’ – veislė sukurta Uzbekistane. Krūmas kompaktiškas. Uogos vidutinio dydžio, gintarinio geltonumo, rutuliškos, vidutinio storio odele, 1,0–1,5 g masės, geltonu, sultingu minkštimu.
‘Venus’ - veislė sukurta Baškirijoje, plačiai auginama Rusijoje. Krūmas status. Uogos kekėse po 6–7, juodos, ovalios formos, blizgančios, plona odele, apie 1,5–3,2 g masės, skanios. Veislė vidutiniškai atsparui žiemos šalčiams. Žiedai gali nukentėti nuo pavasarinių šalnų.
‘Šafak’ – sukurta Baškirijoje, vidutinio ankstyvumo veislė. Krūmas užauga iki 2 m aukščio, išsiskleidusia laja. Lapai nedideli, šviesiai žali. Pasižymi ilgomis kekėmis, kuriose yra po 6–7 uogas. Jos rudai raudonos, ovalios arba lašo formos, storoka odele, 1,2–2,8 g masės, saldžiarūgščio, daugiau į saldumą skonio. Derlingumas 5–8 kg/krūmo.
‘Venera’ – sukurta Baškirijoje, ankstyva veislė. Krūmas aukštas, mažai išsiskleidusia laja. Uogos kekėse po 6–7, stambios, beveik juodos, ovalios, vidutinio storio odele, 1,1–2,5 g masės, saldaus sutraukiančio skonio. Uogos sunoksta liepos pradžioje beveik vienu metu – tai išskirtinė šios veislės savybė. Atspari šalčiams, bet žiedai gali nukentėti nuo pavasarinių šalnų. Derlingumas 5–7 kg/krūmo.
‘Liaisan’ – sukurta Baškirijoje, ankstyva veislė. Krūmas aukštas su mažai išsiskleidusia laja. Uogos nedidelėse kekėse po 5–6, nedidelės, oranžiniai geltonos, rutuliškos, stora odele, apie 8 mm ilgio, 0,8–2,0 g masės, saldaus gaivaus skonio. Veislė jautri šalčiams ir pavasarinėms šalnoms. Derlingumas 8–9 kg/krūmo.
‘Zarina’ – sukurta Baškirijoje, uogos oranžiniai geltonos, rutuliškos, vidutinio storio odele, apie 8 mm ilgio, 1,1–1,9 g masės, saldžiarūgščio skonio.
‘Nachodka’- sukurta Baškirijoje, uogos juodos, lašo formos, stora odele, apie 13 mm ilgio, 1,4–2,0 g masės, rūgščiai saldžios.
‘Fatima’ – sukurta Baškirijoje, pasižymi ilgomis uogų kekėmis, uogos juodos, rutuliškos, storoka odele, 1,0–3,0 g masės, saldžiarūgštės.
‘Liovuška’ – sukurta Rusijoje, veislė vidutinio ankstyvumo, Krūmas aukštas. Uogos vidutinio dydžio, tamsiai mėlynos, beveik juodos, rutuliškos, apie 1,2–2,6 g masės, saldžiarūgščio, daugiau į saldumą skonio. Uogos pradeda nokti liepos viduryje.
‘Muskat’ – sukurta Novosibirske, vidutinio ankstyvumo veislė. Krūmas aukštas, gana kompaktiškas. Uogos kekėse po 7–9, juodos, rutuliškos, vidutinio storio odele, 0,6–2,0 g masės, saldaus muskatinio skonio. Derlingumas 4–7 kg/krūmo.
‘Ermak’ –sukurta Novosibirske, vidutinio ankstyvumo veislė. Krūmas aukštas, kompaktiškas. Uogos kekėse po 5–7, beveik juodos, rutuliškos, vidutinio storio odele, 0,6–1,8 g masės, rūgščiasaldės. Uogos sunoksta liepos viduryje. Derlingumas 3–5 kg/krūmo.
‘Izabela’- sukurta Novosibirske, vidutinio ankstyvumo veislė. Krūmas aukštas, iki 2,0 m, truputį išsiskleidusia laja. Uogos kekėse po 5–7, juodos, rutuliškos arba vos ovalios, vidutinio storio odele, 0,4–2,4 g masės, rūgščiasaldės. Uogos sunoksta liepos viduryje. Derlingumas 4–6 kg/krūmo.
Šie nereiklūs dirvožemiui, atsparūs ligoms, kenkėjams, sausrai, šalčiams, labai gausiai žydintys nuostabiais, kvapniais, ryškiai geltonais žiedais ir nokinantys savito, gero skonio uogas, rudenį nusidažantys tamsiai raudona lapija krūmai tikrai turėtų pradžiuginti bet kurį sodininką. Tik neužmirškite šalia sodinti kelių skirtingų veislių krūmus, kad sulauktumėte gausesnio derliaus.
Parengė E. Meidus, A. Meiduvienė, 2025
