Vienas įdomiausių pavasarį nuo žiemos pabaigos žydinčių augalų – žalčialunkis (Daphne L.). Jis vienas iš anksčiausiai Lietuvoje pražystančių savaiminių sumedėjusių augalų.

Anksčiau žalčialunkis buvo laikomas retu augalu, bet dabar paupiuose ir paežerėse gana dažnas. Mat šiltėjantis klimatas jam palankus. Lietuvoje labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali šiek tiek apšalti. Daugelį metų stebint medžius bei krūmus pastebėjome, kad tuomet, kai būna ilgas ir šiltas ruduo, paprastasis žalčialunkis ar alpinis žalčialunkis gali žydėti ir pakartotinai rugsėjo-spalio mėn.
 
Įdomu tai, kad žalčialunkis iš visų Lietuvos augalų turi daugiausiai sinonimų. Tai reiškia, kad Lietuvoje nuo seno jis buvo gerai žinomas. Lietuviški sinonimai: raudonžiedis, mešlunkis, mešlankis, mėšlungė, meštalungė, pipiro medis, praštalunkis, plėštalungis, žalčio lunkas, žalčiaplungis, žaltininkas, žaltilankas, žaltplunksnis, žemės plunksna, žalčiolungis.

Kai kur Lietuvoje jis dar vadinamas ir meškalunkiu ar  vilkalunkiu. Šie pavadinimai greičiausiai atsiradę todėl, kad senovėje žalčialunkio ekstraktas buvo naudojamas medžiojant su lankais. Juo būdavo užnuodijamos strėlės, kad sužeistas gyvūnas greičiau nusibaigtų. Taip pat šiuo tikslu naudodavo ir kukmedį. Angliški sinonimai: mezereon, daphne, spurge olive, widow–wail, wild pepper, paradise plant.

Žalčialunkis (Daphne L.) – tai timelėjinių (Thymelaeaceae) šeimos neaukšti iki 1,5 m aukščio lapus metantys arba visžaliai krūmai. Jų pasaulyje yra žinomos 95 rūšys. Jie paplitę Europoje, daugiausia Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje, Kaukaze, Užkaukazėje, Azijos subtropinio ir vidutinio klimato juostose. Auga lygumų ir kalnų miškuose, vidutinio drėgnumo, silpnai rūgščiuose arba karbonatiniuose, humusinguose dirvožemiuose. Daugelio rūšių žalčialunkiai, pvz., altajinis žalčialunkis (Daphne altaica Pall.), šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.), ilgažiedis žalčialunkis (Daphne genkwa Siebold et Zucc.), laurinis žalčialunkis (Daphne laureola L.) yra nuodingi dėl juose esančių junginių: dafnino ir mezereino.

Augalai šiuo metu žydi VU Botanikos sodo Alpinių augalų kolekcijoje, Europos regiono kalninėje juostoje. Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum f. alba), žydintis baltais žiedais, yra iki 1,2 m aukščio mažai šakotas krūmas.

 
Lapai apie 8 cm ilgio, šviesiai žali arba žali. Žiedai balti, pasirodo prieš skleidžiantis lapams kovo-balandžio mėnesį, skleidžia stiprų aromatą. Vaisiai rutuliški, geltoni, sultingi 8 mm ilgio kaulavaisiai. Prinoksta birželio pabaigoje-liepos pradžioje, netrukus nukrenta. Jis puikiai dauginasi sėklomis, auginiais sunkiai. Auga lėtai. Mėgsta vidutinio sunkumo drėgnokus, neutralius arba silpnai rūgščius dirvožemius. Tinka pusiau pavėsis arba nedidelis pavėsis. Tai labai dekoratyvūs augalai, žydėjimo metu subrandina geltonus kaulavaisius. Auginamų žalčialunkių žiedai gerai išryškėja visžalių augalų fone. Tinka paįvairinti pavasariniais svogūniniais augalais: krokais (Crocus L.), pavasariniais erančiais (Eranthis hyemalis L.) ir kt.

Gamtoje žalčialunkį dažniausiai aptinkame netikėtai. Rožiniais žiedais apkibęs krūmelis auga kur nors netoli upelio, raisto, dažnai po kitais medžiais, lazdynų krūmais.
   
Juo galima grožėtis, tačiau visų pirma apie jį reikia žinoti daugiau nei apie visus kitus ankstyvuosius augalus. Vasarą jo net nepastebėsi, nes iki metro (tik kai kada aukštesnis) išaugantis žalčialunkis pasimeta tarp kitų augalų. Tačiau žiemos gale ar ankstyvą pavasarį, mums netikėtu laiku, žalčialunkis pražysta, todėl jį suradusiems visada kelia nuostabą. Ypač jį sunku aptikti pasibaigus žydėjimui. Rožiniai, rausvi ar šviesūs, beveik balti jo žiedai mėsingi, apkibę šakeles.

Jeigu nenudęgina pavasario saulė, šie žiedai gali išsilaikyti ilgai, bent 2 savaites, o augalo žydėjimo periodas tęstis mėnesį. Saulės pažeisti žiedai ruduoja. Intensyviai žydinčio žalčialunkio aromatą galima pajausti iš toli – žiedų skleidžiamas kvapas labai stiprus, svaigus. Gal todėl prie žalčialunkio labai noriai skrenda kamanės, pirmieji atgiję drugiai. Tiesa, svaigus aromatas slepia tikrąją augalo prigimtį: jis yra mirtinai nuodingas!

Auginamos kelios dekoratyvinės rūšys, kurios skiriasi žiedų bei vaisių spalvomis. Dalinę paunksmę mėgsta paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.), saulėtas vietas – alpinis žalčialunkis (Daphne alpine L.), šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.). Kai kurių rūšių žemaūgiai žalčialunkiai auginami gėlynuose, alpinariumuose, pvz., alpinis žalčialunkis (Daphne alpina L.), bukalapis žalčialunkis (Daphne retusa Hemsl.), kvapusis žalčialunkis (Daphne odora Thunb.), uolinis žalčialunkis (Daphne petraea Leyb.), žemasis žalčialunkis (Daphne arbuscula Čelak.). 

Šiuose augaluose yra dvi nuodingos medžiagos – dafninas ir mezerejinas. Pirmoji priklauso antivitaminų K grupei (stabdo krešėjimą). Antivitaminas K naudotas žiurkių nuoduose – nuo jo pelė nukraujuoja ir nugaišta. Mezerejinas yra mutagenas (sukeliantis mutacijas ląstelėse ir genuose), kuris ypač paveikia nervų sistemą. Senovėje buvo toks priežodis: suvalgius žalčialunkio uogą pilve tarsi jo krūmas išdygsta.

Manoma, kad augalo pavadinimas kilo nuo graikų mitinės būtybės nimfos, vardu Dafnė. Graikų mitologijoje Dafnė (gr. Δάφνη, „lauras“) – Driadė, Penėjo, upės dievo dukra. Apolonas, pamatęs Dafnę, medžiojo nimfą, įsimylėjo, bet ją sužeidė Eroto abejingumo strėlė ir ji pabėgo išsigandusi Apolono. Apolonas vijosi Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Aklą Apolono meilę sukėlė Eroto strėlė, kuris tai padarė pavydėdamas Apolono meistriškumo valdant lanką. Erotas taip pat tvirtino, kad jį erzino Apolono dainavimas. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė ją lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas. „Daphne“ (Dafna) – tai upės Dievo Penijaus duktė nimfa, paversta lauro medžiu.

Žalčialunkių lapai odiški, panašūs į lauro lapus. Sistematikas Karlas fon Linėjus Daphne vardą suteikė būtent žalčialunkio genčiai. Šis augalas taip pat buvo vadinamas „vasario dafne“, nes kai kuriuose regionuose augalas pražysta būtent vasario mėnesį. Pavadinimo antras žodis „mezereum“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „mezereon“, kuris reiškia „kartus“, nurodant kartų augalo skonį.

Žinoma, kad  žalčialunkis patenka į nuodingiausių, mirtinai pavojingų Lietuvos augalų penketuką, kurį sudaro: 1. Paprastasis žalčialunkis. 2. Dėmėtoji mauda (kalbama, kad šio augalo arbata nusinuodijo graikų filosofas Sokratas), kuri paprastai auga šiukšlynuose ir gali būti pavojingai supainiota su builiu (prieskoniniu augalu). 3. Nuodingoji nuokana, auganti vandenyje, upeliuose. Jos šakniastiebiai labai panašūs į salierus, tačiau tuščiaviduriai. 4. Europinis kukmedis: jis populiarus sodybose, bet beveik išnykęs natūralioje gamtoje. Savo spygliuose jis turi nuodingos medžiagos – toksino, kuris gali sustabdyti širdies veiklą, tačiau jo uogos yra valgomos. 5. Lobelio čemerys: retas, į Raudonąją knygą įrašytas augalas, išlikęs Lietuvoje vienintelėje vietoje – Anykščių apylinkėse. Tai labai gražus, dekoratyvus augalas, senovėje vandeniu su juo nuodydavo peles. 

Lietuvoje paplitusi vienintelė žalčialunkių rūšis – paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.). Paprastasis žalčialunkis – žemas, dažnai apie 1 m aukščio, retai aukštesnis krūmas su rusva žieve. Įprastai žydi vos nutirpus sniegui. Žinoma, ūksminguose miškuose tam tikrą laiką jie dar žydės. 

Labai anksti šie krūmai pražysta dėl to, kad dar vasaros pabaigoje sukrauna žiedinius pumpurus, kurie laukia pavasario ir išsiskleidžia, kol dar nesulapoję medžiai ir kiti krūmai. Dažniausiai jie auga trąšiame dirvožemyje lapuočių ir mišriuose miškuose, miškų pakraščiuose, šlaituose. Jų aptinkama visoje Lietuvoje, bet nevienodai dažnai. Smėlingame dirvožemyje augančiuose pušynuose jų beveik nepasitaiko.

Augalo ūgliai šviesiai pilkšvi arba rausvi, žvilga. Lapai lancetiški, atvirkščiai kiaušiniški 3-10 cm ilgio, 1-2 cm pločio, pilkai žali. Prie senų pernykščių šakučių prisitvirtina 2-3 bekočiai žiedai ir išauga iš miegančių pumpurų.

Lietuvoje augantiems augalams šis reiškinys yra labai retas ir vadinasi kauliflorija. Tai atogrąžų medžiams (kakavmedžiui, kavamedžiui) būdingas reiškinys – augalo lapai išauga iš viršūnėje esančio pumpuro. Žiedai violetiškai rausvi, kvapnūs, vamzdiški, apie 1 cm skersmens. 

Paprastasis žalčialunkis žydi švelniai rožiniais, primenančiais alyvas žiedais ir skleidžia malonų, hiacintus primenantį aromatą. Augalas žydi neilgai – žiedai greitai šviesėja ir nukrenta, taip pat išauga lapai. Šiuo laiku krūmas su retais, nedideliais lancetiškais lapais mažai pastebimas.

Birželio pabaigoje-liepos pradžioje prinoksta rutuliški, 6-8 mm ilgio, sultingi, raudoni kaulavaisiai, su 1 rutulišku 4-5 mm skersmens plonasieniu kauliuku, netrukus nukrenta. Plinta sėklomis ir atlankomis. Nulaužti šakelę nesunku, tik nuo krūmo nutraukti neišeis, nes plyš ilgomis juostomis.

Žalčialunkio mediena trapi, todėl greitai nulūžta, o žievė lanksti, sunki nutraukti. Nežinodami jame esančių pavojų, vaikai kartais žievę bando nukąsti, tuo pažeisdami savo dantų emalį, kuris pradeda trūkinėti. Jo žiedais geriau grožėtis iš tolo.

Organizmui žalčialunkio nuodai sukelia pykinimą, vėmimą, pakyla temperatūra. Nors žmogui žalčialunkio vaisiai nuodingi, tačiau jie yra maistas kai kuriems paukščiams. Augalas plinta endozoinės ornitochorijos būdu, paukščio sulestas vaisius, praėjęs virškinimo traktą, lieka daigus. Paprastasis žalčialunkis gali augti daugiau kaip 100 metų, bet yra reiklus dirvožemiui ir drėgmei. Miškuose auga pavieniai krūmai, sąžalynų nebūna. Nors žalčialunkis labai atraktyvus, tačiau šio augalo tikrai nereikia sodinti savo sodybose, darželiuose – jis per daug pavojingas tiek žmonėms, tiek gyvuliams ir paukščiams. Išskyrus žąsis, kurios labai mėgsta žievę. Jo negraužia žvėrys, net kiškiai jo žiemą neliečia.

Žalčialunkius patariame sodinti vaikams neprieinamoje vietoje. Tinka šviesi arba dalinai užpavėsinta ir apsaugota nuo vėjų vieta. Vykdant sodinimo bei priežiūros darbus patartina mūvėti pirštines.
 
Žalčialunkis – medingas augalas, bet ir medus nuodingas. Nuodingų medžiagų yra visame augale – tiek jo žieduose, tiek uogose, tiek žievėje. Žiedadulkės gali sukelti akių ir kvėpavimo takų pažeidimus. Tad nuo menkiausio kontakto su žiedais, sultimis ar vaisiais prasideda burnos deginimas, seilėtekis, skausmingi pilvo diegliai, viduriavimas. O jei to nepaisoma ir nesikreipiama į gydytojus, galima netekti sąmonės ir net mirti. 

Alpinis žalčialunkis (Daphne alpine L.), vasaržalis, apie 30-40 cm aukščio, kompaktiškas, šakotas krūmas. Šakelės pilkai rudos. Lapai pailgi, atvirkščiai kiaušiniški 1-4 cm ilgio, 0,5 cm pločio, pilkšvai žali, plaukuoti. Žiedai balti 8-10 mm skersmens, kvapnūs, po 4-10 susitelkę šakučių viršūnėse. Žydi gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Vaisius pailgas, sultingas oranžinės spalvos kaulavaisis. Sunoksta liepos mėnesį. Gamtoje dauginasi sėklomis. Auga Vidurio, Pietryčių ir Pietvakarių Europos kalnuose (Alpėse, Pirėnuose, Karpatuose ir kt.), pievose bei šlaituose, pakyla 300-1800 m virš jūros lygio. Šviesamėgis, aptinkamas vidutinio derlingumo, neutraliuose arba silpnai rūgščiuose dirvožemiuose. Alpinariumuose gegužės-birželio mėnesį išaugina baltos spalvos kaulavaisius ir jie taip pat labai dekoratyvūs.

Šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.). visžalis, 20-30 cm aukščio tankiomis ilgomis šakomis kiliminis krūmas. Žievė pilkšvai ruda. Lapai lancetiški, atvirkščiai kiaušiniški 0,8-1,5 cm ilgio, 0,3-0,5 cm pločio, odiški, su pagrindine gysla, tamsiai žali. Žiedai 1 cm skersmens, ryškiai rožiniai, skleidžia stiprų kvapą, susitelkę po 6-8 į galvutės pavidalo žiedynus, šakučių viršūnėse. Žydi gegužės mėnesį. Sutinkamas šviesiuose miškuose, pievose Centrinėje, Vakarų, Rytų ir Pietų Europoje ir Mažojoje Azijoje, pakyla 500-2200 m virš jūros lygio. Šviesamėgis, auga lengvuose, sausesniuose, akmenuotuose, vidutinio derlingumo, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirvožemiuose. Alpinariumuose sudaro tankius, gražius iki 1 m pločio žydinčius rožinius kilimus. Pasodinus prie akmenų gražiai svyra žemyn. Labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali šiek tiek apšalti. Kai ilgas ir šiltas ruduo paprastasis žalčialunkis ir alpininis žalčialunkis kartais žydi pakartotinai rugsėjo-spalio mėn. 

Straipsnį parengė VU Botanikos sodo Augalų kolekcijų skyriaus Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės vadovė dr. Gitana Štukėnienė.