Prieskoniniai (aromatiniai) augalai – augalai, kurie kaupia medžiagas, suteikiančias jiems savitą kvapą ir skonį, vartojami švieži ar džiovinti, ar kitaip apdoroti patiekalams gardinti ir kvapinti. Prieskoninių augalų veikliosios medžiagos, kurios suteikia jiems kvapą ir skonį, yra eteriniai aliejai, glikozidai, alkaloidai, saponinai, raugai ir organinės rūgštys. Šie augalai grupuojami pagal prieskoniams vartojamas jų dalis: lapiniai (lapai, kartais jauni ūgliai su lapais ir žiedynais), žiediniai (žiedai, žiedpumpuriai arba žiedo dalys), vaisiniai (vaisiai, sėklos, atskiros vaisių dalys), žieviniai, šakniniai (šaknys, šakniastiebiai, stiebagumbiai ar kitos požeminės dalys). Pasaulyje priskaičiuojama daugiau kaip 1000 rūšių prieskoninių augalų. Lietuvoje savaime auga apie 50 rūšių prieskoninių augalų. Dar apie 60 rūšių prieskoninių augalų auginami daržuose, soduose, gėlynuose.
Ši kolekcija skirta supažindinti VU Botanikos sodo lankytojus su augalais, kuriuos galime naudoti pagardinti ir aromatizuoti įvairius patiekalus, taip pat kurie galėtų augti Lietuvos klimatinėmis sąlygomis, reprezentuotų prieskoninių (aromatinių) augalų morfologinę ir dekoratyvinę jų įvairovę.
Kada žmonės pradėjo vartoti prieskonius, tiksliai nežinoma. Jau V a. pr. Kr. Mesopotamijos gyventojai pažino ir vartojo kai kurias gydomąsias žoleles. Tarp jų buvo lauramedis, kmynas, čiobreliai ir kt. Senovės Kinijoje nuo 3000 m. pr. Kr., manoma, prasidėjo ir prieskoninių augalų auginimo istorija. Viduramžiais kūrėsi ir klestėjo prieskonių sodai. Pirmieji duomenys apie prieskoninius augalus Lietuvos soduose aptikti 1542–1547 m. Radvilų rūmų sodo Vilniuje aprašyme. Nemažai duomenų apie įvairius augalus, tarp jų ir prieskoninius bei vaistinius, randama J. A. Pabrėžos rankraščiuose. 1923 m. prof. J. Mušinskio (Muszyński) iniciatyva prie Stepono Batoro universiteto Medicinos fakulteto buvo įkurtas vaistažolių sodas (Hortus medicinalis).
Prieskoninių ir aromatinių augalų kolekcijai atrenkami augalai, tinkami auginti Lietuvos klimatinėmis sąlygomis, t. y. augalai, kurie gali augti iki 6 šalčio atsparumo zonos. Taip pat būtų dekoratyvūs bei atspindėtų šių augalų morfologinę įvairovę: gyvenimo formą (liana, medis, krūmas, puskrūmis, krūmokšnis, žolinis augalas), lapalakštį (paprastas arba sudėtinis) bei žiedyno tipą (kekė, varpa, žirginys, skydelis, šluotelė, paprastas skėtis, sudėtinis skėtis, galvutė, burbuolė, graižas, monochazinis pjautuvėlis, monochazinė veduoklė, dichazis, tirsas, strobilai bei sorai).
|
|
Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis L.) Vasaržalis 25–60 cm aukščio puskrūmis, formuojantis vešlų kerą. Stiebas status, šakotas, ištisai plaukuotas, su daug trumpų, gausiai lapuotų ūglių pamate. Lapai trumpakočiai, pailgai kiaušiniški arba plačiai lancetiški, kartais elipsiški. Lapalakštis paprastas. Žiedo vainikėlis mėlynas, rečiau baltas ar rausvas, raudonas. Žiedai susitelkę į varpos pavidalo žiedyną. Žydi VI–VII mėn. Vaisius beveik kiaušiniškas, rudas, su tamsiais dryžiais. Šalavijams parenkamos sausesnės priesmėlio ar priemolio dirvos. Jie nepakenčia drėgmės pertekliaus. Netinka ir rūgščios dirvos. Gerai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Žiemoja 5–10 zonose. Senesni šalavijai mažiau atsparūs šalčiams. Besniegėmis žiemomis apšąla arba iššąla. Auginant nedideliuose plotuose, juos reikėtų pridengti eglišakėmis, šiaudais. Vaistinis šalavijas yra vaistinis ir kartu prieskoninis augalas. Prieskoniams naudojami lapai ir žiedai. Jie dedami į riebius patiekalus. Eterinis aliejus naudojamas pagardinti kepinius, ledus, saldainius. |
|
|
|
Citrininis čiobrelis (Thymus × citriodorus (Pers.) Schreb.) Vasaržalis 15 cm aukščio puskrūmis, formuojantis vešlų kerą. Stiebas prie pagrindo sumedėjęs, kylantis, pamatinėje dalyje įsišaknijantis. Lapai trumpakočiai, apverstai kiaušiniški. Lapalakštis paprastas. Žiedynai galvutės pavidalo, susitelkę stiebo ir šakelių viršūnėse. Vainikėlis šviesiai purpurinis. Žydi VI–IX mėn. Vaisiai – tamsiai rudi riešutėliai. Čiobreliai sodinami saulėtoje vietoje. Jie yra nereiklūs dirvai. Citrininiam čiobreliui reikėtų parinkti vietą, nuo kurios žiemą vėjas nenupustys sniego. Žiemoja 5–10 zonose. Tai vaistinis ir kartu prieskoninis augalas. Čiobrelių stipraus ir malonaus aromato žolė vartojama šviežia ir džiovinta. Tinka vėdarams, riebios mėsos gaminiams, ankštinių (pupinių) daržovių (žirnių, pupelių, pupų) valgiams skaninti, sriuboms, padažams, salotoms, raugiamiems agurkams ir likeriams aromatizuoti. |
|
|
|
Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.) Šakniastiebinis, daugiametis 30–80 cm aukščio, formuojantis kompaktišką kerą, augalas. Stiebas status, tik žiedyno srityje šakotas, neretai rausvas, iš dviejų priešingų pusių plaukuotas. Lapai kotuoti, kiaušiniški, pailgai kiaušiniški arba pailgi. Lapalakštis paprastas. Žiedynas – stiebo viršūnėje esanti plati, skėtiška šluotelė, sudaryta iš daugelio apskritų arba pailgų varpučių, kurios vaisiams bręstant pailgėja. Vainikėlis rausvai violetinis arba šviesiai purpurinis, kartais pasitaiko ir baltas. Žydi VII–IX mėn. Raudonėliai dirvai nereiklūs, geriau auga įdirbtoje, derlingoje priesmėlio arba lengvo priemolio dirvoje. Nemėgsta rūgščių, užmirkusių ir gerai įtręštų dirvų. Žiemoja 4–10 zonose. Tai vaistinis ir prieskoninis augalas. Aštraus, kartoko skonio raudonėlis yra klasikinis picos prieskonis, jo dedama į daugelį prieskonių mišinių. Juo skaninamos sriubos, mėsos ir makaronų patiekalai, daržovių valgiai, ypač pupų, pupelių, žirnių, tinka įvairiems padažams pagardinti. |
|
|
|
Švelnioji rasakila (Alchemilla mollis (Buser) Rothm) Šakniastiebinis, 30–50 cm aukščio, formuojantis kompaktišką kerą augalas. Stiebai statūs ir aukšti, baigiasi žiedynu. Lapai žalsvai pilkšvi, banguotu pakraščiu, švelniai plaukuoti. Lapalakštis paprastas. Žiedai žalsvai geltoni, sutelkti į didelius, purius šluotelės pavidalo žiedynus, sudarytus iš sudėtinių skėčių. Žydi V–VIII mėn. Švelnioji rasakila gerai auga įvairaus tipo dirvožemyje, labiau mėgsta dalinį pavėsį, bet gerai auga ir saulėtoje vietoje, nemėgsta neįtreštų dirvų. Tinka vidutinio drėgnumo, pralaidi vandeniui dirva. Žiemoja 3–8 zonose. Puikiai tinka apželdinimui: derinimui su sumedėjusiais augalais, alpinariumams, vandens telkinių pakrančių apželdinimui, lysvių įrėminimui (miksborderiai), konteineriams. Kulinarijoje naudojamai tiek švieži, tiek virti lapai. Juos galima maišyti su paprastosios gyvatžolės (Polygonum bistorta) ir dėmėtosios rūgties (Polygonum persicaria) lapais, tokiu būdu pagaminama karčioji žolelių pudra, kuri vadinama „Velykų knygele“ ir valgoma gavėnios metu. Lapai taip pat naudojami arbatų mišiniams ruošti. |
