Epifitai – tai ant kitų augalų, dažniausiai sumedėjusių, augantys neparazitiniai augalai, kurie neturi tiesioginio sąlyčio su žemės paviršiumi. Jie maisto medžiagomis apsirūpina patys, o medžių ar krūmų šakas bei kamienus naudoja tik prisitvirtinimui.

Medžiai, ant kurių auga epifitai, vadinami forofitais.

Epifitais auga grybai, dumbliai, kerpės ir apie 10 procentų induočių augalų (Tracheophyta). Pastarųjų suskaičiuojama daugiau kaip 28 000 rūšių iš 876 genčių, priklausančių 84 šeimoms. Daugiausia epifitų yra tarp gegužraibinių (Orchidaceae) – 13 950 rūšių, priklausančių 876 gentims, aroninių (Araceae) – 1349 rūšys iš 13 genčių, ir bromelijinių (Bromeliaceae) – 1144 rūšys iš 26 genčių.

Didžioji dalis šių augalų auga drėgnuosiuose atogrąžų miškuose Neotropikuose – Pietų ir Centrinėje Amerikoje bei Meksikos žemumose. Mažiau jų randama Azijoje ir Afrikoje. Kai kurios rūšys aptinkamos ir sausesnėse Meksikos bei Peru miškų vietose. Epifitų paplitimą lemia oro drėgnumas, medžių dydis ir žievės tekstūra. Jų buveinė – medžių lajos.

Epifitų skirstymas

Pagal augimo vietą ir gyvenimo būdą:

• atsitiktiniai (netikri) epifitai;
• fakultatyvūs epifitai;
• tikrieji epifitai;
• pirminiai pusiau epifitai;
• antriniai pusiau epifitai;
• epifitinės lianos;
• litofitai.

Pagal išvaizdą:

Sumedėję;

Žoliniai:

1. Šliaužiantys:

• ilgi šliaužiantys stiebai;
• vidutiniškai ilgi šliaužiantys stiebai;
• trumpi šliaužiantys stiebai (kiliminis, kuokštinis šaknų kuokštas, belapis).

2. Sėslūs:

• krūminiai žoliniai;
• skroteliniai;
• vėduokliški.

3. Gniužuliniai;
4. Kaptažiniai (lizdiniai, rezervuariniai);
5. Atmosferiniai;
6. Turintys tariamus stiebus.

Epifitai yra prisitaikę surinkti ir išlaikyti vandenį. Kai kurių bromelijinių augalų įgaubti lapai sudaro tankią skrotelę su centre esančia sandaria talpa, kurioje kaupiasi ir ilgai išsilaiko vanduo. Kitų rūšių, pavyzdžiui, Tillandsia spp., lapai padengti plaukeliais ar žvyneliais, kurie sugeria drėgmę tiesiai iš oro. Tą patį atlieka ir orinės šaknys, nes natūraliose augavietėse oro drėgnis siekia net 99 procentus.

Epifitų tyrimus ilgą laiką apsunkino jų augavietės – aukštai medžių lajose. XIX a. šiais augalais Centrinėje Amerikoje domėjosi botanikas Andreas Franz Wilhelm Schimper. 1940 m. epifitus Pietų Brazilijoje tyrė dvasininkas Rembo. 1966 m. Mikronezijos miškuose juos tyrinėjo T. Hosokawa. Nuo 1980 m., pradėjus naudoti alpinistinę įrangą, jų tyrimai suintensyvėjo.

VU Botanikos sodo vizija – sukurti epifitinių augalų kolekciją, atspindinčią jų sistematinę, gyvenimo formų ir geografinę įvairovę.

Išlikę VU Botanikos sodo augalų sąrašai rodo, kad 1810 m. buvo atvežta orchidėja Epidendrum secundum Jack. Į šiltnamius taip pat atkeliavo kelios fakultatyvių epifitų rūšys, pavyzdžiui, kanarinė davalija (Davallia canariensis (L.) Sm.) ir storalapė vaškuolė (Hoya carnosa (L.fil.) R.Br.), augintos 1840 m. 1929 m. sąrašuose minima nuostabioji monstera (Monstera deliciosa Liebm.). Nuo 1953 m. sode auginami epifitiniai kaktusai: tikrasis plokštenis (Schlumbergera truncata (Haw.) Moran) ir įvairios ripsalių rūšys (Rhipsalis spp.).

IŠSAMUS KOLEKCIJOS PRISTATYMAS (ATSISIŲSTI)

		Bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalai Daug bromelijinių šeimos augalų įsikuria ant medžių šakų drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Natūraliai šie augalai paplitę Centrinėjė Amerikoje. Jų lapai linijiški arba linijiškai lancetiški, sudaro tankias skroteles su centre esančia talpa vandeniui saugoti. Dauguma jų monokarpiniai augalai – žydi vieną kartą gyvenime. Žiedai maži, trumpaamžiai, sutelkti kekės ar galvutės pavidalo žiedynuose. Juose yra lapus primenančios pažiedės, kurios spalvotos išlieka kelis mėnesius. Sukrovę žiedus šie augalai ima auginti stiebines atžalas, kurios gyvena tol, kol sužydi.
		Elninis plačragis (Platycerium bifurcatum (Cav.) C.Chr.) Šis papartis paplitęs Australijos atogrąžų ir paatogrąžių miškuose. Turi šakotą šakniastiebį. Lapai dvejopi: sterilūs yra apskriti, apjuosia šakniastiebį ir medžio šaką, ant kurios prisitvirtina, o kiti – išaugina sporanges. Pastarieji melsvai žali, odiški, vėduokliškai skiautėti, primena elnio ragus. Sterilūs lapai yra trumpaamžiai, gana greitai ima džiūti. Augdami nauji, uždengia senuosius ir iš jų pasiima likusias maistines medžiagas. Vandenį iš aplinkos oro ima ant lapų esantys pūkeliai, o jo atsargas saugo sudžiūvę seni lapai.
		Ripsalis (Rhipsalis pilocarpa Loefgr.) Auga Brazilijos atogrąžų drėgnuosiuose miškuose ant medžių šakų. Tamsiai žali, cilindriški 6 mm skersmens stiebai pradžioje auga statūs, paskui šakojasi ir nulinksta, įgydami krūmo pavidalą. Juos dengia areolėse augantys pilki arba balti plaukeliai. Žiedai balti, kvapnūs, 2 cm skersmens. Vaisiai apie 12 mm skersmens raudonos uogos.
		Kedeninė tilandsija (Tillandsia usneoides  (L.) L.) Ši tilandsijų rūšis savo išvaizda primena kerpes kedenes (Usnea) ir tai atsispindi rūšies epitete. O iš tikrųjų tai yra viena iš gaubtasėklių augalų rūšių, turinti stiebus, 1–6 cm ilgio lapus, mėlinus žiedus ir sausus vaisius. Tik šaknų neaugina. Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių drėgnuosiuose miškuose nuo medžių šakų kabo 6 m ilgį siekiantys tankiai sužėlę, barzdų pavidalą įgiję jų sąžalynai. Vandenį ir mineralines medžiagas iš oro ima lapus dengiantys žvyneliai, dėl kurių šie augalai yra pilkos spalvos.