Epifitas yra tiesioginio sąlyčio su žemės paviršiumi neturintis, ant kitų augalų, dažniausiai sumedėjusių, tarpstantis neparazitinis augalas, kuris minta savarankiškai, o medžių bei krūmų šakas ir kamienus panaudoja tik prisitvirtinimui.
Medžiai, ant kurių auga epifitai, vadinami forofitais.
Taip auga grybai, dumbliai, kerpės ir apie 10 procentų induočių augalų (Tracheophyta). Pastarųjų suskaičiuojama daugiau kaip 28 000 rūšių iš 876 genčių, priklausančių 84 šeimoms. Daugiausiai epifitų yra tarp gegužraibinių (Orchidaceae) – 13 950 rūšių, priklausančių 876 gentims, aroninių (Araceae) – 1 349 rūšys iš 13 genčių ir bromelijinių (Bromeliaceae) – 1 144 rūšys iš 26 genčių.
Didžioji dauguma šių rūšių auga drėgnuosiuose atogrąžų miškuose neotropikuose – Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Meksikos žemumose, mažiau Azijoje ir Afrikoje. Kai kurie epifitai aptinkami sausose vietose Meksikos ir Peru miškuose. Paplitimą ir gausumą apsprendžia oro drėgnis, medžių dydis ir jų žievės tekstūra. Epifitų buveinės yra medžių lajos.
Epifitai pagal augimo vietą ir gyvenimo būdą skirstomi:
Epifitai pagal išvaizdą yra:
1. šliaužiantis:
2. sėslus:
3. gniužulinis;
4. kaptažinis (lizdinis, rezervuarinis);
5. atmosferinis;
6. turintis tariamus stiebus.
Epifitai yra prisitaikę surinkti vandenį ir jį išlaikyti. Kai kurių bromelijinių šeimos augalų įgaupti lapai sudaro tankią skrotelę su centre esančiu sandaria talpa, kur suteka ir ilgai išsilaiko vanduo. Kitų lapai padengti plaukeliais, žvyneliais (Tillandsia spp.), kurie iš oro sugeria drėgmę. Taip daro ir orinės šaknys, nes natūraliose augavietėse aplinkos oro drėgnis yra 99 procentai.
Epifitų tyrimus apsunkina jų neįprastos augavietės, esančios medžių lajose. XIX a. šiais augalais Centrinėje Amerikoje domėjosi botanikas Andreas Franz Wilhelm Schimper. 1940 metais – Pietų Brazilijoje gyvenantis dvasininkas Rembo. 1966 metais Mikronezijos miškuose juos tyrė T. Hosokawa. Intensyviausi darbai atliekami nuo 1980 metų, kai buvo pradėta naudoti alpinistų įranga.
VU Botanikos sodo tikslas yra surinkti epifitinių augalų kolekciją, kuri atspindėtų jų sistematinę, gyvenimo formų ir geografinę įvairovę. Išlikusiuose VU sodo augalų sąrašuose randame, kad 1810 metais buvo atvežta orchidėja Epidendrum secundum Jack. Kelios fakultatyvinių epifitų rūšys: kanarinė davalija (Davallia canariensis (L.) Sm.), storalapė vaškuolė (Hoya carnosa (L.fil.) R.Br.) sodo šiltnamiuose auginta 1840 metais. 1929 m sąrašiuose yra nuostabioji monstera (Monstera sdeliciosa Liebm.). Nuo 1953 m auginami epifitiniai kaktusai: tikrasis plokštenis (Schlumbergera truncata (Haw.) Moran), įvairios ripsalių rūšys (Rhipsalis spp.).
IŠSAMUS KOLEKCIJOS PRISTATYMAS (ATSISIŲSTI)
 |
Bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalai Daug bromelijinių šeimos augalų įsikuria ant medžių šakų drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Natūraliai šie augalai paplitę Centrinėjė Amerikoje. Jų lapai linijiški arba linijiškai lancetiški, sudaro tankias skroteles su centre esančia talpa vandeniui saugoti. Dauguma jų monokarpiniai augalai – žydi vieną kartą gyvenime. Žiedai maži, trumpaamžiai, sutelkti kekės ar galvutės pavidalo žiedynuose. Juose yra lapus primenančios pažiedės, kurios spalvotos išlieka kelis mėnesius. Sukrovę žiedus šie augalai ima auginti stiebines atžalas, kurios gyvena tol, kol sužydi. |
|
 |
Elninis plačragis (Platycerium bifurcatum (Cav.) C.Chr.) Šis papartis paplitęs Australijos atogrąžų ir paatogrąžių miškuose. Turi šakotą šakniastiebį. Lapai dvejopi: sterilūs yra apskriti, apjuosia šakniastiebį ir medžio šaką, ant kurios prisitvirtina, o kiti – išaugina sporanges. Pastarieji melsvai žali, odiški, vėduokliškai skiautėti, primena elnio ragus. Sterilūs lapai yra trumpaamžiai, gana greitai ima džiūti. Augdami nauji, uždengia senuosius ir iš jų pasiima likusias maistines medžiagas. Vandenį iš aplinkos oro ima ant lapų esantys pūkeliai, o jo atsargas saugo sudžiūvę seni lapai. |
|
 |
Ripsalis (Rhipsalis pilocarpa Loefgr.) Auga Brazilijos atogrąžų drėgnuosiuose miškuose ant medžių šakų. Tamsiai žali, cilindriški 6 mm skersmens stiebai pradžioje auga statūs, paskui šakojasi ir nulinksta, įgydami krūmo pavidalą. Juos dengia areolėse augantys pilki arba balti plaukeliai. Žiedai balti, kvapnūs, 2 cm skersmens. Vaisiai apie 12 mm skersmens raudonos uogos.
|
|
 |
Kedeninė tilandsija (Tillandsia usneoides (L.) L.) Ši tilandsijų rūšis savo išvaizda primena kerpes kedenes (Usnea) ir tai atsispindi rūšies epitete. O iš tikrųjų tai yra viena iš gaubtasėklių augalų rūšių, turinti stiebus, 1–6 cm ilgio lapus, mėlinus žiedus ir sausus vaisius. Tik šaknų neaugina. Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių drėgnuosiuose miškuose nuo medžių šakų kabo 6 m ilgį siekiantys tankiai sužėlę, barzdų pavidalą įgiję jų sąžalynai. Vandenį ir mineralines medžiagas iš oro ima lapus dengiantys žvyneliai, dėl kurių šie augalai yra pilkos spalvos. |
