Sukulentais vadinami augalai, kurių lapai ir stiebai yra sultingi, neįprastai sustorėję ir mėsingi. Tokiuose pakitusiuose vegetatyviniuose organuose jie kaupia vandens atsargas. Kartais šie augalai dar vadinami sultingaisiais kserofitais.

Sukulentai išsiskiria savo išvaizda ir prisitaikymu prie ekstremalių sąlygų:

• lapai labai maži, jų gali visai nebūti arba jie būna cilindriški, rutuliški;
• augalai kompaktiški, energiją tausojančių formų — cilindro, rutulio ar pagalvėlės;
• kai kurių rūšių stiebai yra klostuoti, todėl jų paviršiaus dalis lieka šešėlyje, o drėgnuoju periodu augalas gali greitai padidinti tūrį;
• lapus ir stiebus dengia vandeniui nepralaidi kutikulė;
• paviršiuje augantys plaukeliai ir dygliai teikia šešėlį bei sudaro termoizoliacinį sluoksnį;
• ilgos, paviršiuje besidraikančios šaknys surenka net smulkiausius rasos lašelius.

Dauguma sukulentų auga sausose stepėse, dykumose ir pusdykumėse. Juos galima aptikti visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Dėl aukštos temperatūros ir mažo kritulių kiekio sukulentai yra išsiugdę gebėjimą greitai paimti ir ilgai išsaugoti vandenį, todėl gali ištverti kelis mėnesius trunkančias sausras. Kai kurios rūšys aptinkamos jūrų ir ežerų pakrantėse, kur dirvožemis prisotintas druskų, taip pat drėgnuosiuose atogrąžų miškuose — čia jos auga kaip epifitai ant medžių šakų.

Sukulentai aptinkami maždaug 60 augalų šeimų. Nors šios šeimos nėra giminingos, o jų natūralios augavietės — labai nutolusios, augalai yra stulbinamai panašūs dėl tų pačių klimato sąlygų poveikio (konvergencijos reiškinys).

Daugybė sukulentų rūšių auginamos kaip kambariniai augalai. Tai vieni nereikliausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių augalų. Dėl išraiškingų formų jie ypač mėgstami kolekcionierių, o didelės jų kolekcijos kaupiamos botanikos soduose visame pasaulyje.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad VU Botanikos sode sukulentai šiltnamiuose auginti visais sudėtingos sodo istorijos laikotarpiais. 1799 m. minimi echinopsių (Echinopsis spp.) genties kaktusai, 1810 m. augo apie 50 alavijų (Aloe spp.), storlapių (Crassula spp.) ir kitų sukulentų taksonų. 1840 m. augalų sąrašuose nurodomos 8 alavijų (Aloe spp.) rūšys, 5 agavų (Agave spp.) rūšys, 9 storlapių (Crassula spp.) rūšys ir dar 16 kitų genčių sukulentų. Vingio šiltnamiuose 1929 m. augo apie 50 sukulentų taksonų, o 1953 m. — 42 gentims priskiriami 93 taksonai.

Nuo 2020 m. sode kryptingai formuojama kolekcija, siekiama parodyti sukulentų geografinę ir sistematinę įvairovę, pristatyti lankytojams dekoratyviąsias šių augalų savybes ir pasiūlyti tinkamas rūšis auginti interjere.

IŠSAMUS KOLEKCIJOS PRISTATYMAS (ATSISIŲSTI)

		Alavijai (Aloe spp.) Paplitę Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Madagaskare, Kanarų salose. Suskaičiuojama beveik 600 jų rūšių. Dauguma yra bestiebės, bet kai kurių stiebas siekia net 3–5 metrus. Lapai sultingi, želė konsistencijos, sudaro skroteles.
		Havortija (Haworthia cooperi Baker) Pietų Afrikoje auga nedidelėmis, tankiomis grupėmis. Trumpas stiebas yra pasislėpęs 2–3 cm po žemės paviršiumi. Iš jo auga ir kompaktišką skrotelę sudaro 2–4 cm ilgio ir 6 mm storio išsipūtę,  sultingi lapai, kurių skaidrios viršūnės matosi virš žemės paviršiaus. Tik pro šiuos skaidrių ląstelių telkinius šviesa patenka į augalą. Pavasarį išaugina apie 30 cm aukščio žiedynkočius su mažais balkšvais žiedais.
		Kaktusų tėvynė yra  Amerikos žemynas – teritorija tarp 56° šiaurės platumos ir 54° pietų platumos. Jų stiebas rutuliškas arba cilindriškas, lapai virtę dygliais, kurie kartu su šereliais sudaro areoles.
		Dauguma augalų rūšių iš kitų genčių yra lapiniai sukulentai: kalvorės (Echeveria spp.), ramdžiai (Aeonium spp.), putleniai (Aichryson spp.), šilokai (Sedum spp.), sansevjeros.