Tūkstančius metų žmonės  gyveno gamtoje kartu su augalais.  Būdami sumanūs, stebėjo jų augimą, tyrinėjo galimybes ir būdus, kaip panaudoti maistui, vaistams ir kitoms reikmėms. Taip atrinko naudingus, saugius vartoti augalus, tenkinančius ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius, o įgytas žinias kaupė ir perdavė iš kartos į kartą.

XX a. 2-oje pusėje sparčiai daugėjant žmonių visoje planetoje, vietoje augalinių produktų pradėti naudoti sintetiniai. Tai pakeitė ne tik žmonių gyvenimo būdą, bet ir jų santykius su augalais. Augalai tapo preke.

Kolekcijos tikslas yra parodyti lankytojams atskirų žemynų augalus, kuriuos vietiniai gyventojai naudojo savo poreikių tenkinimui, atskleisti, kaip šis procesas keitė žmonių gyvenimo būdą  ir santykius su augalais, skatinti tirti augalus ir pritaikyti juos naujų reikmių tenkinimui.

Etnobotanika yra mokslas, tiriantis regionų augalus ir jų praktinį panaudojimą materialinių, dvasinių ir kultūrinių poreikių tenkinimui remiantis tradicinėmis vietos žmonių žiniomis.

Etnobotanikos pradininku laikomas Šiaurės Afriką, Meksiką,  Skandinaviją tyrinėjęs botanikas John W. Harshberger, kuris 1895 metais pirmą kartą panaudojo šią sąvoką

Praktiškai augalai buvo vartojami žymiai anksčiau – vaistažolių aprašai išlikę iš Šumerų laikų (3 000 m. pr. m. e.).

Lietuvoje XIX a. pradžioje gydomosiomis augalų savybėmis domėjosi Jurgis Pabrėža. Jis ne tik tyrė Žemaitijos augalus, bet ir gydė jais žmones. XIX a. pab.–XX a. pr. kilus tautinio atgimimo judėjimui pradėta rinkti, saugoti ir skelbti etninės kultūros medžiagą  (daugiausia nuveikė J. Basanavičius). Nuo XX a. 2-os pusės tiriama tradicinė kaimo vaistininkystė, žolininkystė, žolininkų naudojami vaistiniai augalai. Žymiausi XX a. paskutinių dešimtmečių etnobotanikos specialistai: Eugenija Šimkūnaitė ir Jadvyga Balvočiūtė.

VU Botanikos sode Pasaulio augalų etnobotaninė kolecija tikslingai pradėta  rinkti 2020 metais. Bet atskiros naudingų augalų rūšys, ypač maistinių ir vaistinių, į sodo šiltnamius atkeliavo XVIII–XIX a.: tikroji mirta (Myrtus communis L.), vaistinis citrinmedis (Citrus medica L.) – 1782 m., tikrasis popiermedis (Braussonetia papyrifera H′er.) – 1804 m., europinis alyvmedis (Olea europea  L.) – 1814 m., papajinis melionmedis (Carica papaya L.) – 1821 m. ir kt.                  

Priklausomai nuo augalų naudojimo, šios kolekcijos augalai suskirstyti į 9 grupes. Šis skirstymas yra gana sąlyginis, nes daug augalų priklauso dviem ar net daugiau šių kategorijų. 

Maistiniai. Šioje grupėje yra augalai, kurių šviežios arba apdorotos dalys yra angliavandenių, riebalų ir baltymų šaltinis. Taip pat valgomus vaisius vedantys, stimuliuojančių medžiagų turintys ir gėrimų bei prieskonių gamybai naudojami augalai.

Vaistiniai. Šie augalai savo sultyse turi bioaktyvių medžiagų, kurios stiprina žmogaus organizmą, saugo nuo ligų ir gydo. Augalų ir jų ekstraktų vartojimas yra tradicinės arba liaudies medicinos gydymo pamatas.

Dažiniai. Šioje grupėje yra augalai, iš kurių dalių galima pagaminti dažus. Šie buvo naudojami piešimui, taip pat audinių, siūlų ir maisto dažymui. Natūralius dažus XIX a. 2-oje pusėje pakeitė sintetiniai. Bet sveiką gyvenseną propaguojantys žmonės augalinius dažus naudoja ir šiandien.

Kosmetiniai. Šie augalai naudojami puoselėti ir gražinti žmogaus kūną. Čia daugiausiai kvapnių augalų, skirtų parfumerijai, kūno aliejui ir dažams. Taip pat augalai, iš kurių gaminamas muilas.

Pluoštiniai. Iš šių augalų lapų ir stiebų išgaunamas pluoštas, naudojamas audinių, popieriaus gamyboje, virvių pynimui.

Lateksiniai. Šie augalai kaupia daug ir lengvai išskiriamo kaučiuko. 

Naudojami namų apyvokos reikmenų gamybai. Šiai grupei dažniausiai priskiriami sumedėję augalai, kurių mediena turi išskirtinių savybių, yra lengvai apdirbama ir tinka baldų, indų, pypkių bei įvairių įrankių gamybai. Taip pat augalai, kurių sudžiūvę lapai arba orinės šaknys pritaikomi krepšių, skrybėlių ir kt. daiktų pynimui.

Apeiginiai, ritualiniai. Šioje grupėje aptinkame šamanų ir kitų burtininkų bei religinėse ir pasaulietinėse apeigose naudojamus augalus. Taip pat augalus talismanus.

Dekoratyviniai. Šiuos augalus žmonės išsirinko ir augino gyvenamosios aplinkos puošimui. Taip pat šioje grupėje yra augalai, kurių gebėjimus valyti aplinkos orą nuo  žmonių sveikatai pavojingų lakiųjų organinių medžiagų įrodė mokslininkai.

		Tikrasis popiermedis (Broussonetia papyrifera (L.) Vent.) Auga Rytų Azijos miškuose. Vietiniai gyventojai jo lapų ir stiebų nuovirą naudoja gydydami gonorėją, įvairius odos negalavimus ir kaip šlapimą varančias arbatas. Ant žaizdų deda žievę kraujavimui sustabdyti. Sutrintus lapus barsto medvilnės plantacijose apsaugoti derlių nuo kenkėjų, nes turi pesticidinių savybių. Iš medienos gamina baldus ir popierių. Polinezijoje popiermedžio žievę lupa nuo stiebo stengiantis gauti kuo ilgesnį rėžį. Nuo žievės atskiria vidinį sluoksnį. Po skutimo, grandymo ir plovimo, rėžiai daužomi ir spaudžiami kol išsilygina. Tada jie veliami ir gaunama ypatinga medžiaga, kuri balinama. Ši medžiaga kaip popierius yra naudojama piešimui natūraliais dažais.
		Skiautėtalapis fikusas (Ficus carica L.) 2006 m. archeologinių kasinėjimų metu atrasta, kad Jordano upės slėnio kaimuose dar 11 400 m. pr. m. e. šį medį augino dėl vaisių. Todėl šis augalas žinomas kaip seniausias vaismedis. Vaisiai buvo vertinami ne tik kaip maistas. Dėl medžiagų, kurios padeda išvengti širdies, kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų, vaisiai naudojami kaip vaistai.
		Alokazija (Alocasia odora (G.Lodd.) Spach) Tai labai nuodingas augalas. Bet Indijoje nuo seno maistui naudojami gumbasvogūniai, kuriuos prieš valgant termiškai apdoroja. Taip pat naudojama esant skrandžio negalavimams, įkandus vabzdžiams ar gyvatei.
		Lieknoji palmikė (Chamaedorea elegans Mart.) Savaime auga Meksikos ir Gvatemalos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Lietuvoje auginama kaip kambarinė gėlė. NASA tyrimų bazėje mokslininkai įrodė, kad šis augalas iš aplinkos oro šalina kenksmingas žmonių sveikatai chemines medžiagas: formaldehidą (7  mg/val.) ir amoniaką (6 mg/val.).