Tūkstantmečius žmonės gyveno gamtoje kartu su augalais. Stebėdami jų augimą ir savybes, žmonės ieškojo būdų panaudoti juos maistui, gydymui ir kitoms reikmėms. Taip buvo atrinkti augalai, tinkami vartoti ir atitinkantys ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius. Įgytos žinios kaupėsi ir buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Augalai žmogaus kasdienybėje vaidino svarbų vaidmenį visose pasaulio vietovėse. Istoriniai šaltiniai rodo, kad gydymo tikslais augalai naudoti jau Šumerų laikais (apie 3000 m. pr. m. e.). Mesopotamijoje rasta šiuo laikotarpiu datuojamų molio plytelių su vaistažolių aprašymais. Senovės Egipte aptiktas ankstyviausias žinomas rašytinis augalų medicininės paskirties įrašas, datuojamas 1770 m. pr. m. e.

Augalų savybes tyrė ir savo veikaluose aprašė Hipokratas, Dioskoridas, Galenas, Avicena ir kiti žymūs senovės mokslininkai. Naudingų augalų kolekcijos XVI a. jau buvo eksponuojamos specialiai įrengtuose kabinetuose ir naudojamos mokymui bei praktikai. Tuo laikotarpiu buvo organizuojamos ekspedicijos į Amerikas, Australiją, Afriką ir Aziją, kur tyrėjai rinko vietinius augalus ir fiksavo čiabuvių žinias apie jų panaudojimą. Tačiau dėl žinių ir patirties stokos daugelis augalų žūdavo ilgos kelionės metu arba atvežti į Europą. XVIII a. sukaupta informacija apie augalus pradėta vertinti moksliškai, ypač atkreipiant dėmesį į ekonominę jų vertę.

Etnobotanikos mokslo pradininku laikomas Šiaurės Afriką, Meksiką ir Skandinaviją tyrinėjęs botanikas John W. Harshberger, kuris 1895 m. pirmą kartą pavartojo terminą ethnobotany. XX a. pradžioje dideli žemės plotai pradėti apsodinti maistinių ir techninių augalų monokultūromis, o tai pakenkė natūraliai augalijai ir gyvūnijai. XX a. viduryje dalį natūralių produktų pakeitus sintetinėmis medžiagomis, gamtai atsirado galimybė atsikvėpti.

1992 m. buvo pasirašyta Rio de Žaneiro Biologinės įvairovės konvencija. Joje, siekiant subalansuotos plėtros, pabrėžiama žmogaus teisė gyventi sveikai ir harmoningai su gamta.

XXI a. vėl išaugo vietinių produktų paklausa, didėjo susidomėjimas tradiciniais augalais ir senolių žiniomis apie jų panaudojimą. Pradėtos kurti šiuolaikinės etnobotaninės kolekcijos, išsiskiriančios etiškumu — augalai ar jų dalys eksponuojamos turint dokumentus, patvirtinančius, kad jie paimti iš aplinkos tausojant gamtą.

Lietuvoje etnobotanikos idėjos pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje; daugiausia dėmesio skirta vaistiniams augalams.

VU Botanikos sodo etnobotaninės kolekcijos tikslas — pristatyti lankytojams maistinius, vaistinius, techninius, aplinkos oro kokybę gerinančius, mitinį–religinį panaudojimą turinčius ir kambarinius augalus iš Afrikos, Amerikos, Australijos, Azijos ir Viduržemio jūros regionų. Kolekcija siekia atskleisti žmonių ir augalų santykius, skatinti juos tirti ir ieškoti naujų pritaikymo galimybių.

Pasaulio augalų etnobotaninė kolekcija VU Botanikos sode tikslingai pradėta formuoti 2020 m. Tačiau pavienės naudingų augalų rūšys — ypač maistinės ir vaistinės — į sodo šiltnamius atkeliavo gerokai anksčiau, XVIII–XIX a. Tai tikroji mirta (Myrtus communis L.), vaistinis citrinmedis (Citrus medica L., 1782 m.), tikrasis popiermedis (Broussonetia papyrifera Hèr., 1804 m.), europinis alyvmedis (Olea europaea L., 1814 m.), papajinis melionmedis (Carica papaya L., 1821 m.) ir kiti.

Augalų panaudojimo galimybės yra labai plačios. Net viena rūšis gali būti naudojama maistui, gydymui, pluoštui gaminti ar aplinkai puošti. Pavyzdžiui, europinio alyvmedžio (Olea europaea L.) vaisiai valgomi marinuoti, iš jų spaudžiamas aliejus, lapų ekstraktai mažina cukraus kiekį kraujyje, o iš lapų galima pagaminti geltonus dažus. Šio medžio kieta, kvapi mediena nuo senovės naudojama buities reikmėms, o gyvi medžiai puošia aplinką, teikia pavėsį ir valo orą.

Kiekvienam kolekcijos augalui būdingos savitos istorijos ir panaudojimo būdai — kiekvienas jų atskleidžia ilgalaikį žmogaus ir augalo ryšį.

Didžiajame šiltnamyje auga daug iš atogrąžų ir paatogrąžų kilusių žmonėms naudingų augalų. Ne visi jie yra rūšiniai, natūraliai gamtoje augančių augalų palikuonys — kai kurie priklauso žmogaus sukurtoms veislėms, pasižyminčioms dekoratyvinėmis, maistinėmis ar kitomis savybėmis. Augalai kolekcijai įsigyjami iš prekybos centrų ir augalų augintojų. Šiltnamio sąlygomis jų išvaizda — aukštis, spalva, forma — gali skirtis nuo gamtinių individų. Tačiau visi jie pasakoja žmonių ir augalų santykių istoriją, primenančią apie būtinybę saugoti ir globoti augalus.

Naudojimo grupės

Maistiniai augalai. Augalai, kurių šviežios arba apdorotos dalys yra angliavandenių, baltymų ar riebalų šaltinis; taip pat vaisius vedantys, stimuliuojančių medžiagų turintys ir gėrimų bei prieskonių gamyboje naudojami augalai.

Vaistiniai augalai. Augalai, kurių sultyse yra bioaktyvių medžiagų, stiprinančių organizmą, saugančių nuo ligų ar padedančių gydyti. Liaudies ir tradicinė medicina grindžiama būtent tokiais augalais bei jų ekstraktais.

Techniniai augalai. Augalai, iš kurių dalių gaminami dažai, pluoštas, popierius, muilas, lateksas, buities reikmenys, darbo įrankiai ir kt.

Aplinkos oro kokybę gerinantys augalai. Visi augalai gerina oro kokybę, tačiau kolekcijoje pristatomos atogrąžų ir paatogrąžų rūšys, kurių oro valymo savybės pagrįstos instrumentiniais tyrimais.

Mitinį–religinį panaudojimą turintys augalai. Augalai, naudoti šamanų, burtininkų, religinėse ir pasaulietinėse apeigose, taip pat augalai talismanai.

Kambariniai augalai. Rūšiniai augalai ir jų veislės, tinkančios uždarų erdvių puošimui ir mikroklimato gerinimui.

IŠSAMUS KOLEKCIJOS PRISTATYMAS (ATSISIŲSTI)

		Tikrasis popiermedis (Broussonetia papyrifera (L.) Vent.) Auga Rytų Azijos miškuose. Vietiniai gyventojai jo lapų ir stiebų nuovirą vartoja tradicinėje praktikoje esant odos ir šlapimo takų negalavimams. Ant žaizdų dedama žievė kraujavimui stabdyti. Sutrinti lapai barstomi medvilnės plantacijose derliui apsaugoti nuo kenkėjų, nes turi pesticidinių savybių. Iš medienos gaminami baldai ir popierius. Polinezijoje nuo popiermedžio stiebų lupami kuo ilgesni, ploni žievės rėžiai. Nuo jų atskiriamas vidinis sluoksnis. Po skutimo, grandymo ir plovimo rėžiai daužomi ir spaudžiami, kol išsilygina. Tuomet jie veliami ir gaunama ypatinga balinama medžiaga. Ši medžiaga, panaši į popierių, naudojama piešimui natūraliais dažais.
		Skiautėtalapis fikusas (Ficus carica L.) 2006 m. archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad Jordano upės slėnio kaimuose šis medis buvo auginamas dėl vaisių jau apie 11 400 m. pr. m. e. Todėl jis laikomas vienu seniausių kultūrinių vaismedžių. Vaisiai buvo vertinami ne tik kaip maistas — tradicinėje praktikoje jie vartoti širdies veiklai gerinti ir organizmui stiprinti.
		Alokazija (Alocasia odora (G.Lodd.) Spach) Tai labai nuodingas augalas. Bet Indijoje nuo seno maistui naudojami gumbasvogūniai, kuriuos prieš valgant termiškai apdoroja. Taip pat naudojama esant skrandžio negalavimams, įkandus vabzdžiams ar gyvatei.
		Lieknoji palmikė (Chamaedorea elegans Mart.) Savaime auga Meksikos ir Gvatemalos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Lietuvoje auginama kaip kambarinė gėlė. NASA tyrimų bazėje mokslininkai įrodė, kad šis augalas iš aplinkos oro šalina kenksmingas žmonių sveikatai chemines medžiagas: formaldehidą (7  mg/val.) ir amoniaką (6 mg/val.).