Žmonės ir augalai yra neatskiriami ir priklauso vieni nuo kitų.  Būdami sumanūs, žmonės stebėjo augalų augimą, tyrinėjo jų savybes ir būdus kaip panaudoti maistui, vaistams ir kitoms reikmėms. Taip atrinko naudingus, saugius vartoti, tenkinančius ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius augalus, o įgytas žinias kaupė ir perdavė iš kartos į kartą.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad gydymo tikslais augalus naudojo jau Šumerų laikais (3000 m. pr. m. e.). Mesopotamijos teritorijoje rastos tuo laikmečiu datuojamos molio plytelės su vaistažolių aprašymais. Ankstyviausias žinomas rašytinis augalų medicininės paskirties įrašas aptiktas senovės Egipte ir datuojamas 1770 m. pr. m. e. Augalus tyrė Hipokratas, Dioscoridas, Galenas, Avicena ir kiti senų laikų įžymūs žmonės. XVI a. naudingų augalų kolekcijos pradėtos eksponuoti specialiai įrengtuose kabinetuose ir naudotos mokymui bei praktiniams darbams. Ypač domėtasi svetimžemiais augalais. Buvo organizuojamos ekspedicijos į naujai atrastas Amerikos, Australijos, Afrikos ir Azijos žemes, kai kurie tyrėjai rinko vietinius augalus ir užrašinėjo čiabuvių pasakojimus apie jų naudojimą. Tuo laikotarpiu naudingus augalus kolonistai laivais gabeno į savo šalis. Dėl žinių ir patirties stokos, daug augalų žūdavo kelionės metu arba atvežus į Europą. XIII a. surinktą informaciją apie augalus ir jų pritaikymą pradėjo vertinti moksliškai, ypač daug dėmesio skyrė turintiems ekonominę vertę augalams.

Etnobotanikos mokslo pradininku laikomas Šiaurės Afriką, Meksiką ir Skandinaviją tyrinėjęs botanikas John W. Harshberger, kuris 1895 m. pirmą kartą panaudojo šią sąvoką.

XX a. pradžioje maistinių, techninių augalų monokultūromis buvo užsodinti dideli žemės plotai ir dėl to nukentėjo natūraliai vešintys augalai ir ten gyvenantys gyvūnai. XX a. viduryje nemažai natūralių maisto produktų ir pramonėje naudojamų žaliavų pakeitė sintetinės medžiagos. 1992 m. buvo pasirašyta Rio de Žaneiro Biologinės įvairovės konvencija, kurios vienas iš tikslų yra subalansuota plėtra ir dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimo būdui ir jo teisei į sveiką bei pilnavertį gyvenimą darnoje su gamta.

XXI a. ėmė populiarėti vietiniai proguktai ir didėti jų paklausa, išaugo domėjimasis savaiminės floros, tai yra natūraliai augančiais augalais ir jų naudojimo tradicijomis, senolių patirtimi ir liaudies medicina. Pradėtos kurti naujos etnobotaninės kolekcijos, kurios nuo ankstesniųjų išsiskiria etiškumu, – kolekcionuojami ir eksponuojami augalai ar jų dalys, kurie turi patvirtinančius dokumentus, kad iš gamtos šie augalai buvo paimti saugiai ir jai nekenkiant.

Lietuvoje etnobotanika pradėjo formuotis XIX a. pab.–XX a.pr. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas vaistiniams augalams. VU Botanikos sodo kolekcijos tikslas yra pristatyti lankytojams Afrikos, Amerikos, Australijos, Azijos ir Viduržemio jūros regiono maistinius, vaistinius, techninius, aplinkos oro kokybę gerinančius, mitinį–religinį panaudojimą turinčius kambarinius augalus, atskleisti žmonių santykius su šiais augalais, skatinti juos tirti ir ieškoti naujų pritaikymo galimybių.

DAUGIAU APIE PASAULIO AUGALŲ ETNOBOTANINĘ KOLEKCIJĄ (atsisiųsti).

Čia Pasaulio augalų etnobotaninė kolecija tikslingai pradėta rinkti 2020 metais. Bet atskiros naudingų augalų rūšys, ypač maistinių ir vaistinių, į sodo šiltnamius atkeliavo XVIII–XIX a. Tai tikroji mirta (Myrtus communis L.), vaistinis citrinmedis (Citrus medica L.) – 1782 m., tikrasis popiermedis (Braussonetia papyrifera H′er.) – 1804 m., europinis alyvmedis (Olea europea L.) – 1814 m., papajinis melionmedis (Carica papaya L.) – 1821 m. ir kiti.                  

Augalų pritaikymas yra labai platus. Viena rūšis gali būti naudojama įvairiai: maistui, vaistams, pluošto gamybai ir aplinkos puošimui. Pavyzdžiui, europinio alyvmedžio (Olea europaea L.) vaisiai yra marinuojami ir valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus, o lapai ne tik mažina cukraus kiekį kraujyje, bet iš jų galima pagaminti geltonus dažus. Be to, šio medžio mediena yra kieta, kvapni ir nuo seniausių laikų naudojama gyvenamųjų būstų interjere. Ir tai dar ne viskas. Lauke augantys medžiai teikia užuovėją, sulaiko dulkes, o dabar tampa populiarūs puošiant ir kartu sveikatinant uždaras patalpas. Taip ir dar plačiau galima kalbėti apie kiekvieną augalą.

VU Botanikos sodo Didžiajame šiltnamyje auga daug iš atogrąžų ir paatogrąžių kilusių naudingų žmonėms augalų. Tačiau ne visi yra rūšiniai, natūraliai gamtoje vešinčių augalų palikuonys. Kai kurie yra žmonių sukurtos veislės, nuo rūšinių besiskiriančios dekoratyviomis, maistinėmis ar dar kitomis savybėmis. Šiltnamyje jų išvaizda, t. y. aukštis, spalva ir forma, dažnai skiriasi nuo gamtoje augančių augalų. Visi kolekcijos augalai pristato istoriškai susiformavusius žmonių ir augalų santykius, išryškinančius augalų svarbą žmonijai. 

Maistiniai augalai. Į šią grupę įtraukti augalai, kurių šviežios arba apdorotos dalys yra angliavandenių, riebalų ir baltymų šaltinis. Taip pat valgomus vaisius vedantys, stimuliuojančių medžiagų turintys ir gėrimų bei prieskonių gamybai naudojami augalai.

Vaistiniai augalai. Tai augalai, kurie savo sultyse turi bioaktyvių medžiagų, stiprinančių žmogaus organizmą, saugančių ir gydančių nuo ligų. Augalų ir jų ekstraktų vartojimu yra pagrįstas tradicinės arba liaudies medicinos gydymas.

Techniniai augalai. Šioje grupėje yra augalai, iš kurių dalių galima pagaminti dažus, pluoštą, popierių, muilą, lateksą, namų apyvokos reikmenis, darbo įrankius ir kt.

Aplinkos oro kokybę gerinantys augalai. Visos augalų rūšys gerina aplinkos oro kokybę, šalina anglies dvideginį ir kitas žmogaus sveikatai kenksmingas chemines medžiagas, drėkina ir praturtina orą naudingomis medžiagomis. Kolekcijoje pristatomi atogrąžų ir paatogrąžių augalai, kuriuos mokslininkai ištyrė ir tą naudą įrodė instrumentiniais tyrimais.

Mitinį–religinį panaudojimą turintys augalai. Šioje grupėje pristatomi religijų tarnų, šamanų ir burtininkų religinėse ir pasaulietinėse apeigose naudojami augalai bei augalai–talismanai.

Kambariniai augalai. Tai rūšiniai augalai ir jų veislės, naudojami uždarų erdvių puošimui ir sveikatinimui.

		Tikrasis popiermedis (Broussonetia papyrifera (L.) Vent.) Auga Rytų Azijos miškuose. Vietiniai gyventojai jo lapų ir stiebų nuovirą naudoja gydydami gonorėją, įvairius odos negalavimus ir kaip šlapimą varančias arbatas. Ant žaizdų deda žievę kraujavimui sustabdyti. Sutrintus lapus barsto medvilnės plantacijose apsaugoti derlių nuo kenkėjų, nes turi pesticidinių savybių. Iš medienos gamina baldus ir popierių. Polinezijoje popiermedžio žievę lupa nuo stiebo stengiantis gauti kuo ilgesnį rėžį. Nuo žievės atskiria vidinį sluoksnį. Po skutimo, grandymo ir plovimo, rėžiai daužomi ir spaudžiami kol išsilygina. Tada jie veliami ir gaunama ypatinga medžiaga, kuri balinama. Ši medžiaga kaip popierius yra naudojama piešimui natūraliais dažais.
		Skiautėtalapis fikusas (Ficus carica L.) 2006 m. archeologinių kasinėjimų metu atrasta, kad Jordano upės slėnio kaimuose dar 11 400 m. pr. m. e. šį medį augino dėl vaisių. Todėl šis augalas žinomas kaip seniausias vaismedis. Vaisiai buvo vertinami ne tik kaip maistas. Dėl medžiagų, kurios padeda išvengti širdies, kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų, vaisiai naudojami kaip vaistai.
		Alokazija (Alocasia odora (G.Lodd.) Spach) Tai labai nuodingas augalas. Bet Indijoje nuo seno maistui naudojami gumbasvogūniai, kuriuos prieš valgant termiškai apdoroja. Taip pat naudojama esant skrandžio negalavimams, įkandus vabzdžiams ar gyvatei.
		Lieknoji palmikė (Chamaedorea elegans Mart.) Savaime auga Meksikos ir Gvatemalos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Lietuvoje auginama kaip kambarinė gėlė. NASA tyrimų bazėje mokslininkai įrodė, kad šis augalas iš aplinkos oro šalina kenksmingas žmonių sveikatai chemines medžiagas: formaldehidą (7  mg/val.) ir amoniaką (6 mg/val.).