Epifitas yra tiesioginio sąlyčio su žemės paviršiumi neturintis, ant kitų augalų, dažniausiai sumedėjusių, tarpstantis neparazitinis augalas, kuris minta savarankiškai, o medžių bei krūmų šakas ir kamienus panaudoja tik prisitvirtinimui.

Taip auga grybai, dumbliai, kerpės ir apie 10 procentų induočių augalų (Tracheophyta). Pastarųjų suskaičiuojama daugiau kaip 24 000 rūšių iš 876 genčių, priklausančių 84 šeimoms. Daugiausiai epifitų yra tarp gegužraibinių (Orchidaceae) – 13 950 rūšių, priklausančių 876 gentims; aroninių (Araceae) – 1 349 rūšys iš 13 genčių; bromelijinių (Bromeliaceae) – 1 144 rūšys iš 26 genčių.

Didžioji dauguma šių rūšių auga drėgnuosiuose atogrąžų miškuose neotropikuose – Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Meksikos žemumose. Mažiau Azijoje ir Afrikoje. Kai kurie epifitai aptinkami sausose vietose Meksikos ir Peru miškuose. Paplitimą ir gausumą apsprendžia oro drėgnis, medžių dydis ir jų žievės tekstūra. Epifitų buveinės yra medžių lajos.

Epifitai pagal augimo būdą skirstomi:

• tikrieji,  – sėklos sudygsta ir visą gyvenimą augalai praleidžia ant medžių;
• fakultatyviai, – gali keroti ir žemėje, ir ant medžių;
• pusiau epifitai, – sėklos sudygsta ant medžių šakų, augančios šaknys pasiekia žemę, įsišaknija. Arba sėklos sudygsta žemėje, stiebas palei medžio kamieną lipa aukštyn, orinės šaknys įsitvirtina žemėje, o apatinė stiebo dalis apmiršta.

Šių augalų sėklos labai mažos, daugumos rūšių nesiekia ir 1 milimetro. Jas išnešioja vėjas. Tik keletas rūšių turi mėsingus vaisius, kurių sėklas išplatina gyvūnai. Mažoms sėkloms yra lengviau prisitvirtinti žievės įtrūkiuose, kuriuose drėgnesnė aplinka.

Epifitai yra prisitaikę surinkti vandenį ir jį išlaikyti. Kai kurių bromelijinių šeimos augalų įgaubti lapai sudaro tankią skrotelę su centre esančia sandaria talpa, į kurią suteka ir ilgai išsilaiko vanduo. Kitų lapai padengti plaukeliais ir žvyneliais (Tillandsia spp.), kurie iš oro sugelia drėgmę. Taip elgiasi ir orinės šaknys, – kai aplinkos oro drėgnis yra apie 99 procentai tai nesudaro sunkumų.

Epifitų tyrimus apsunkina jų augavietės, nes lipti į aukštų medžių lajas yra sudėtinga. XIX a. šiais augalais Centrinėje Amerikoje domėjosi botanikas Andreas Franz Wilhelm Schimper, o 1940 m. – Pietų Brazilijoje gyvenantis dvasininkas Rembo. 1966 m. Mikronezijos miškuose juos tyrė T. Hosokawa. Intensyviausi darbai buvo vykdomi nuo 1980 m. pradėjus naudoti alpinistų įrangą.

VU Botanikos sodo vizija yra surinkti epifitinių augalų kolekciją, kuri atspindėtų jų sistematinę, gyvenimo formų ir geografinę įvairovę.

Jau 1840 m. sodo šiltnamiuose augo kelios fakultatyvinių epifitų rūšys kaip kanarinė davalija (Davallia canariensis (L.) Sm.) ir storalapė vaškuolė (Hoya carnosa (L.fil.) R.Br.) 1929 m. sąrašuose yra nuostabioji monstera (Monstera sdeliciosa Liebm.). Nuo 1953 m. auginami epifitiniai kaktusai: tikrasis plokštenis (Schlumbergera truncata (Haw.) Moran) ir ripsalis (Rhipsalis sp.).

IŠSAMUS KOLEKCIJOS PRISTATYMAS (ATSISIŲSTI)

		Bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalai Daug bromelijinių šeimos augalų įsikuria ant medžių šakų drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Natūraliai šie augalai paplitę Centrinėjė Amerikoje. Jų lapai linijiški arba linijiškai lancetiški, sudaro tankias skroteles su centre esančia  talpa vandeniui saugoti. Tai monokarpiniai augalai, kurie žydi vieną kartą gyvenime. Žiedai maži, trumpaamžiai, sutelkti kekės ar galvutės pavidalo žiedynuose. Juose yra lapus primenančios pažiedės, kurios spalvotos išlieka kelis mėnesius. Sukrovę žiedus šie augalai ima auginti stiebines atžalas, kurios gyvena iki sužydi.
		Elninis plačragis (Platycerium bifurcatum (Cav.) C.Chr.) Šis papartis paplitęs Australijos atogrąžų ir paatogrąžių miškuose. Turi šakotą šakniastiebį, iš kurio auga šaknys. Lapai dvejopi: sterilūs apjuosia šakniastiebį ir medžio šaką, ant kurios prisitvirtina, o kiti – išaugina sporanges. Pastarieji plokšti, melsvai žali, odiški, vėduokliški, primena elnio ragus. Sterilūs lapai trumpaamžiai ir gana greitai ima džiūti. Nauji augdami uždengia senuosius ir iš jų pasiima likusias maistines medžiagas. Vandenį iš aplinkos oro ima ant lapų esantys pūkeliai, o jo atsargas saugo sudžiūvę seni lapai.
		Ripsalis (Rhipsalis pilocarpa Loefgr.) Tamsiai žali, cilindriški 6 mm skersmens stiebai pradžioje auga statūs, paskui šakojasi ir nulinksta įgydami krūmo formą. Juos dengia areolėse augantys pilki arba balti plaukeliai. Žiedai balti, kvapnūs, 2 cm skersmens. Vaisiai apie 12 mm skersmens raudonos uogos.
		Kedeninė tilandsija (Tillandsia usneoides  (L.) L.) Ši tilandsijų rūšis savo išvaizda primena kerpes kedenes (Usnea), tai atsispindi rūšies epitete. Tačiau tai yra viena iš gaubtasėklių augalų rūšių, kuri turi stiebus, 1–6 cm ilgio lapus, mėlynus žiedus ir sausus vaisius. Tik neaugina šaknų. Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių drėgnuosiuose miškuose nuo medžių šakų kabo net 6 m ilgio tankiai sužėlę barzdų pavidalo šių augalų sąžalynai. Vandenį ir mineralines medžiagas paima ant lapų prisitvirtinę žvyneliai, todėl augalai yra pilkos spalvos.