Bijūnai (Paeonia L.), tai archajiški augalai. Daugumos rūšių bijūnai - daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau krūmai. Žolinių bijūnų rūšys paplitę beveik visoje holarktikoje, nuo Pietų Europos iki Japonijos (Centrinėje ir Rytų Azijoje, dvi rūšys auga šiaurės Amerikoje, rečiau Pietų Europoje, viena rūšis - Pietų Afrikoje), o krūminių bijūnų rūšys aptinkamos Rytų Azijoje. Natūraliai bijūnai auga pievose, krūmynuose ir uolingose vietose. Gamtoje bijūnai reti, susibūrę nedidelėmis lokaliomis populiacijomis, kurios sunkiai atsinaujina. Augalai jautriai reaguoja į gamtinių sąlygų pasikeitimus, todėl sparčiai nyksta jų izoliuotos populiacijos kalnuotuose regionuose. Gentyje priskaičiuojama apie 45 rūšys Bijūnų žiedai stambus, nuo 10 iki 26 cm skersmens, kvapnūs. Žiedai skirstomi į 5 formas: tuščiaviduriai, japoniniai, plukės formos, pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai. Bijūnų lapai yra įvairaus dydžio ir formų, du-triskart trilapiai, blizgantys. Atskiros lapų skiltys –atvirkščiai kiaušiniškos arba ovalios, kartais siauros, linijiškos. Lapų kraštai būna lygūs, dantyti, karpyti. Vaisius – plikas arba plaukuotas lapavaisis. Jame subręsta stambios, iki 10 mm ilgio, ovalios arba apvalios, rudos ar juodai rudos blizgančios sėklos.

Vilniaus universiteto botanikos sode siekiama surinkti bijūnų kolekciją atspindinčią taksonominę bijūnų genties augalų įvairovę bei tinkamą auginti Lietuvos sąlygomis. Veislės atrenkamos pagal jų dekoratyvines savybes, kurios labiausiai reprezentuoja bijūnų dekoratyvinių požymių įvairovę, tiek  lietuviškos selekcijos, tiek ir užsienio šalių.

Pirmieji bijūnus kultivuoti prieš mūsų erą pradėjo kinai,  XV a. Kinijoje buvo žinoma 30 veislių puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora Pall.), vėliau I a. pr. Plinijus Vyresnysis aprašė bijūną savo „Gamtos istorijoje“. 1753 m. moksliškai vaistinį bijūną (Paeonia officinalis L.) aprašė Karlas Linėjus. Puikusis bijūnas iš Pietryčių Azijos į Europą buvo įvežtas 1784 m. ir nuo tada bijūnai pradėti visuotinai auginti, itin išplito XIX a.

Lietuvoje pirmiausia minimas vaistinis bijūnas (P. officinalis L.), bet jie painioti su puikiuoju bijūnu (P. lactiflora Pall.) todėl nurodyti kada, kur ir kokia rūšis buvo auginama, sudėtinga, beje jie abu vadinti tuo pačiu vardu. S. B. Jundzilas  rašo, kad vaistinis bijūnas (P. officinalis L.) dėl žiedų grožio visur auginamas daržuose, o vaistams vartojamas retai. J. Strumila 1834 m. savo veikale mini, kad visiems žinomas ir darželiuose auginamas kaip dekoratyvinis augalas.  VU Botanikos sode Sereikiškėse 1840 m. minimas bijūnas P. mountan Sm. (sinonimas Paeonia suffruticosa Andrews). Vėliau 1978 m. Vingyje registruota pirma bijūno veislė Paeonia lactiflora Pall. 'Perrette', bet pati kolekcija pradėta kaupti tik 1992 m. Šiuo metu VU Botanikos sodo kolekcijoje auga 17 rūšių bijūnų ir 259 veislės. Ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos gėlių selekcininkų sukurtų veislių kaupimui, tyrimui ir saugojimui.

Bijūnų kolekcijai veislės atrenkamos pagal jų dekoratyvines savybes. Pagrindinis atrankos kriterijus žiedų forma, dydis bei jų spalva. Veislių žiedai gali būti nuo baltų iki tamsiai raudonų atspalvių, išskyrus mėlyna. Dar vienas atrankos kriterijus tai spalviniai dariniai ant žiedų. Tai gali būti smulkūs ir stambūs brūkšniai ar dėmės.  Šiuolaikinės bijūnų veislės išsiskiria ne tik žiedų spalvine gama, žiedų formomis, bet ir žydėjimo dinamika. Kai kurios veislės nuo žydėjimo pradžios iki pabaigos visiškai išblunka ar išblunka tik žiedlapių galai.

IŠSAMUS KOLEKCIJOS PRISTATYMAS (ATSISIŲSTI)