Piliarožė (Álcea L.) – dedešvinių (Malvaceae Juss.) šeimos žydinčių augalų gentis, kuriai priklauso 78 laukinės rūšys, daugiausia augančios Viduržemio jūros regione ir Vidurinėje Azijoje. Tai daugiamečiai, dvimečiai, rečiau vienmečiai žoliniai augalai.
Lapai pražanginiai, ištisiniai arba pirštiškai suskaldyti, skiautėti, plaukuoti. Šaknų sistema cilindrinė, stiebai žoliniai.
Žiedynai – stačios ilgos kekės. Žiedai stambūs 10–15 cm skersmens, trumpais žiedkočiais, įvairiaspalviai – purpuriniai, rožiniai, raudoni, balti, geltoni. Pataurys sudarytas iš 5–11 taurėlapių, kurių pamatai suaugę. Vainikėlis sudarytas iš 5 vainiklapių įkirptomis viršūnėmis. Kuokeliai gausūs, suaugę į penkiabriaunį vamzdelį, kuris apgaubia daugybę piestelių. Kuokelių vamzdelis savo pamatu yra suaugęs su vainiklapių pamatais ir nužydėjus nukrenta kartu su jais.
Vaisius – sausa, vertikaliai suplota dėžutė suformuota iš taurėlapių, su 18–40 vaisiukų. Vaisiukai plokšti, vienasėkliai. Sėklos pernešamos ant batų, gyvūnų kanopų ar letenų.
Lietuvoje auginama viena rūšis – aukštoji piliarožė (Alcea rosea L.) ir jos dekoratyvinės veislės su pilnaviduriais žiedais. Tai dvimetis augalas, mėgstantis saulėtas vietas ir trąšias lengvesnes dirvas, nereiklus, aukštas (100–250 cm).
Panaudojimas.
Vartojimas medicinoje.
Dauguma medicininių ir vaistažolių knygų autorių neišskiria aukštosios piliarožės kaip vaistinio augalo. Tačiau viduramžiais joms buvo priskiriamos kosulį lengvinančios savybės.
Maistinės ir pramoninės savybės.
Tamsiai purpurinės spalvos piliarožių žiedai gali būti naudojami vynui, audiniams ir vilnai dažyti. Augalai labai medingi, pritraukiantys bites ir kitus vabzdžius.
Dekoratyvinės savybės.
Šios gėlės dažnai sutinkamos kaimų vietovės darželiuose. Miesto želdynuose pasitaiko rečiau. Dėl savo įspūdingo ūgio ir nereiklumo piliarožės tinkamos nepageidaujamų statinių, tvorų apželdinimui, siekiant juos paslėpti ir pagražinti vaizdą. Šiais laikais išveista daug veislių, su įvairiaspalviais pilnaviduriais žiedais ir žemesniu (iki 1 m) aukščiu.
