Katžolės priklauso notrelinių (Lamiaceae Lindl., anksčiau vadintos lūpažiedžiais (Labiatae Juss.)) šeimai. Dabar žinoma apie 250 šios genties rūšių. Augalo pavadinimas taikliai atspindi vieną iš įdomiausių jo savybių: katžolėse aptinkami cikliniai terpenų grupės aromatiniai junginiai nepetalaktonai ir dihidronepetalaktonai, kurie stimuliuoja kačių feromonų receptorius, taip sukeldami trumpalaikę šių gyvūnų euforijos būseną (panašiai, kaip ir valerijonas). Pajutusios pažeistų augalo dalių kvapą, katės pradeda voliotis, spontaniškai kažko ieškoti, tapšnoti augalą letenėlėmis, laižyti lapus. Kai kurios katės dėl katžolės poveikio gali tapti agresyvios, kąsti bei šnypšti paglostytos. Toks efektas trunka apie 10 minučių, vėliau praeina. Panašų poveikį katei augalas pakartotinai gali sukelti tik praėjus porai valandų po ankstesnio kontakto su kate. Šis fenomenas būdingas tik maždaug 65 % kačių ir yra paveldimas. Pavyzdžiui, Australijoje gyvenančios katės nereaguoja į katžolės skleidžiamus kvapus. Tai aiškinama australietiškų kačių genofondo kitoniškumu, palyginus su europinėmis katėmis. Pažymėtina, jog panašų efektą katžolė sukelia ne tik naminėms, bet ir didžiosioms laukinėms katėms – liūtams ir tigrams, nors šiuos duomenis dar reiktų papildomai eksperimentiškai tikrinti.

 

Katžolės stiebai yra tvirti, gauruoti, gebantys driektis pažeme, išauga iki 90(100) cm aukščio. Lapai širdiški, karbuotais arba dantytais pakraščiais, žalios ar pilkšvai žalsvos spalvos. Žiedai lūpiški, balti, mėlyni, rausvi arba alyviniai, su smulkiomis baltomis ar blyškiai rausvomis dėmelėmis, sutelkti viršūnėse. Žydi liepos – rugsėjo mėnesiais. Šie augalas išoriškai primena melisą, todėl dažnai su ja painiojami.
Katžolės yra kosmopolitiški augalai, paplitę Europoje, Azijoje, Afrikoje, bet didžiausia įvairovė aptinkama rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, taip pat centrinėje Kinijoje, pastaruoju metu smarkiai plinta ir Šiaurės Amerikos žemyne. Lietuvoje labiausiai paplitusi paprastoji katžolė (Nepeta cataria L.). Ją galima rasti augančią panamėse, patvoriuose, daržuose, dykvietėse.
Dauguma katžolių rūšių yra daugiametės, nors pasitaiko ir vienamečių. Tai labai nereiklūs augalai, tad gali augti skurdžioje sausoje dirvoje. Tręšimas nebūtinas, ir būna veikiau kenksmingas, nei naudingas, nes skatina augalus formuoti silpnus glebius lapus, turinčius menką eterinių aliejų kiekį. Rūšinės katžolės dauginamos sėklomis, o gausios šio augalo veislės dažnai būna sterilios, todėl jas padauginti galima dalinant motininį kerą arba auginiais.
Katžoles žmonės nuo seno naudojo maistui, vaistų gamybai, taip pat jos buvo auginamos kaip dekoratyviniai darželių augalai. Švieži lapai ypač tinkami padažų, sriubų ir kepsnių gardinimui. Liaudies medicinoje rekomenduojama kramtyti šviežius katžolės lapus dantų skausmui gydyti.
Gydymui dažniausiai naudojami džiovinti lapai, sėklos ar smulkiai sumaltos šaknys, iš kurių verdama arbata, pasižyminti silpnu raminamuoju ir baktericidiniu poveikiais. Norint pasiruošti gydomosios arbatos, imami 2 arbatiniai šaukšteliai džiovintų lapų arba sėklų (jei naudojami švieži lapai, jų pridedama 1/4 puodelio tūrio), užpilama verdančiu vandeniu ir, palaikius 5 – 10 min., nukošiama. Arbatos, skoniu primenančios mėtų arbatą, gerti galima tik po 1 puodelį per dieną. Be to, šios arbatos nerekomenduojama vartoti ilgiau nei 10 dienų, nes labai padidėja šalutinių poveikių tikimybė.
Katžolių arbata mažina temperatūrą, malšina lygiųjų raumenų spazmus, taip pat tinka kaip pagalbinė priemonė gydant šlapimo sistemos ligas, švelnina meteorizmo simptomus, skatina prakaito išsiskyrimą, ramina. Įdomu, kad Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai kartu su katžolių preparatais nurydavo ir skruzdėlių, idant sustiprėtų katžolės nepetalaktonų poveikis: nurytos skruzdėlės dar spėdavo sugelti skrandžio sieneles, todėl veiklieji terpenai efektyviau pakliūdavo į kraujotaką. Žinoma, šis ir panašūs metodai šiuolaikiniam žmogui nepriimtini, bet tai puikiai pailiustruoja turtingą ir įmantrią katžolės panaudojimo medicininėms reikmėms istoriją.
Auginamos namuose (vazonėliuose) katžolės pasižymi repelentiniu poveikiu, puikiai gelbstinčiu nuo uodų, kai kurių musių rūšių, skruzdėlių, net tarakonų. Reikėtų neužmiršti, kad ši savybė būdinga tik gyviems augalams, todėl tikėtis apsaugos nuo vabzdžių patrynus lapais odą, neverta. Nepetalaktonų turinčio eterinio aliejaus kvapo nepakenčia ir pelės bei žiurkės.
Katžolių antžeminė dalis taip pat gali būti naudojama ir plaukų šviesinimui. Tuo tikslu ruošiamas lygių dalių ramunėlių ir katžolės mišinys, išverdama stipri arbata ir ja skalaujami plaukai.
Džiovintas katžoles galima panaudoti ir darant žaislus katėms – tokie katžolių prikimšti žaisliukai patraukia daugelio kačiukų dėmesį, taip šiek tiek atitraukdami juos nuo įvairios „kenkėjiškos“ veiklos – audringų ir nesibaigiančių žaidimų.