Vilniaus universitetas

MENIU

Bruknė (Vaccinium)

PAPRASTOJI BRUKNĖ IR JOS VEISLĖS

Legendoje apie bruknę pasakojama apie kregždutę, snapelyje žmogui nešusią kelis nemirtingumo skysčio lašus ir piktai vapsvai įgėlus, išliejusią tuos brangius gyvybės lašelius ant bruknės ir pušies. Nuo to laiko šie augalai žaliuoja žiemą vasarą.

 

Pagal astrologinius šaltinius bruknė -Vandens stichijos augalas, priklausantis Vėžio, Skorpiono ir Žuvies ženklams. Ji valdoma Saturno planetos.

Na, o botanikai apibūdina bruknę taip:

paprastoji bruknė (Vaccinium vitis – idaea L.) - erikinių (Ericaceae) šeimos šilauogės (Vaccinium) genties daugiametis visžalis 10-30 cm aukščio krūmokšnis ilgu šakotu šakniastiebiu (iki 6 m). Lapai pražanginiai, odiški, stori, lygiakraščiai arba nežymiai rinčiuoti, atvirkščiai kiaušiniški arba elipsiški, buki, žemyn užsirietusiais kraštais, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia taškuota (nusėta rudomis liaukutės, išskiriančiomis raugines medžiagas) apatine puse. Žiedai susitelkę vidutiniškai po 8-12 (gali būti ir pavieniai) nusvirusiose kekėse. Vainikėlis baltas arba rausvas, varpiškas. Vaisius – raudona, dažniausiai apvali, blizganti, viršūnėje su taurelės liekana sultinga uoga (vidutiniškai 6 mm ilgio ir 9 mm skersmens, 0,2-0,3 g masės). Uogose subręsta rudos pusmėnulio formos smulkios sėklos – nuo 5 iki 50, bet dažniausiai 4-11.

Žydi gegužės - birželio mėn. ir antrą kartą - liepos - rugpjūčio mėn., pavieniai augalai gali žydėti iki pat šalnų.

     

Uogos prinoksta po 70-90 dienų nuo žydėjimo pradžios arba per 21-24 dienas, skaičiuojant nuo uogų užuomazgų formavimosi pradžos. Anksčiausiai prinoksta kekės pamate esančios uogos (rugpjūčio viduryje), vėliausiai – viršūninės. Pamatinės uogos būna beveik dvigubai stambesnės už viršūnines. Antrasis derlius subręsta rugsėjo – spalio mėn. ir paprastai šios uogos būna smulkesnės. Bruknių derlius natūraliose augavietėse labai įvairuoja, nes jam įtakos turi tiek gamtiniai, tiek antropogeniniai faktoriai. Jis gali svyruoti nuo 13 iki 800 kg/ha.

 

Krūmokšniai subręsta ir pradeda derėti 3-5 metais, gausiausiai dera 10-15 metų bruknynai. Parcialinio krūmelio amžius siekia iki 10 metų, bet šakniastiebiai gali būti gyvybingi kelis dešimtmečius ir net šimtmetį. Bruknė paplitusi visoje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje, taip pat tundroje. Didesnės bruknės augavietės Lietuvoje randamos rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje dalyse.

Ji mėgsta sausus ar apysausius vidutinio derlingumo dirvožemius. Geriausiai auga pušynuose, bet ją galima rasti ir eglynuose, beržynuose, drebulynuose, kirtavietėse, tarpinio tipo pelkėse ir aukštapelkėse.

Lietuvoje auga ir paprastosios bruknės varietetas baltomis uogomis – Vaccinium vitis – idaea var. leucocarpum Asch et Magnus.

Lotyniškas genties pavadinimas Vaccinium kildinamas iš lotyniškų žodžių bacca, reiškiančio uogą ir baccinium – uogakrūmis, o rūšies pavadinimas vitis -idaea - vynmedį nuo Idos kalno (Kretoje).

Bruknės paplitimas, ekologija, biologija minima Ž.E. Žilibero (1741 - 1814) darbuose. Šios uogos nuo seno vartojamos maistui, o bruknių lapai ir uogos pasižymi dar ir vaistinėmis savybėmis. Bruknė - medingas augalas -– iš 1 ha bruknyno galima gauti 200 kg medaus. Žiedus apdulkina bitės ir kamanės.                      

Bruknių uogose yra:

·       iki 84-88 % vandens;

·       5-8 % cukrų, daugiausia fruktozės,gliukozės ir sacharozės;

·       apie 1,7% pektinų;

·       iki 3 % organinių rūgščių: daugiausia citrinos ir obuolių, taip pat vyno, chinino, salicilo, boro ir kt. Labai svarbi benzoinė rūgštis (0,05-0,15 %), kuri naikina puvimą ir rūgimą sukeliančius mikroorganizmus, todėl uogos ir jų gaminiai ilgai išsilaiko nesugedę. Nokstant uogoms, šios rūgšties kiekis didėja;

·       vitaminų: C - iki 21 mg % , B1- 0,02 mg %, B2- 0,02 mg %, karotino - 0,07 mg %, E- 1,0 mg %, provitamino A- 0,05-0,10 mg %;

·       laisvų amino rūgščių - 26 mg %;

·       antocianinų, leukoantocianinų, katechinų, flavonų – 0,3-0,6 %;

·       mikroelementų: fosforo, kalio, natrio, kalcio, geležies, mangano, magnio, vario, silicio, aliuminio, cinko, kobalto, molibdeno, jodo ir kt.

Uogos vartojamos dietiniam maitinimui, įvairiems maisto pramonės gaminiams. Bruknių sultimis galima dažyti gaiviuosius gėrimus ir maisto produktus. Kaip vaistas uogos naudojamos nuo avitaminozės, esant skrandžio uždegimui, padidėjusiam kraujospūdžiui mažinti. Jos apsaugo nuo tam tikrų vėžio rūšių, Alzheimerio, širdies ir kraujagyslių ligų. Bruknės sumažina burnos infekcijų ir odos ligų riziką. Bruknių sultys mažina karščiavimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stiprina žarnyno peristaltiką, šiek tiek mažina arterinį kraujospūdį, švelniai migdo. Sultimis galima tepti niežtinčias odos vietas esant egzemai ir niežams. Bruknių tyrelės ir sultys nuo seno yra vartojamos kosmetikoje. Bruknių sulčių kaukės ir kompresai minkština veido odą, naikina spuogelius, sumažina odos poras. Jie labiau tinka riebiai ir normaliai veido odai. Šveicarų mokslininkai teigia, jog bruknių sirupas gali padėti pataisyti silpnėjantį regėjimą.

Lapuose yra 53 % vandens, 11-13 % gliukozido arbutino, 8-9 % rauginių medžiagų, flavonoidų, vitamino C, makro ir mikroelementų: azoto, fosforo, kalio, kalcio, natrio, geležies, vario, mangano, magnio, boro ir kt.

Senovėje iš bruknių lapų ir stiebų būdavo gaminami geltoni, o iš uogų – raudoni dažai audiniams.

Lapų arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, dezinfekuoja šlapimo takus, gydo inkstų ir tulžies pūslės akmenligę, reumatą, podagra, artritą, osteochondrozę, mažina kraujospūdį, įvairios kilmės pabrinkimus. Tai vaistas nuo šlapio kosulio, viduriavimo.

Kaip vaistinė žaliava lapai skinami pavasarį - balandžio-gegužės mėnesiais arba rugsėjo-lapkričio mėnesiais, kai nurinktos uogos. Vasarą skinti lapai žaliavai netinka, nes džiovinant patamsėja.

Nors bruknė - visapusiškai naudingas augalas, tačiau bruknių ir iš jų pagamintų vaistinių preparatų nerekomenduojama vartoti:

·       nėščiosioms;

·       sergant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige;

·       esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui;

·       asmenims su sumažintu arteriniu kraujospūdžiu;

·       ilgiau kaip 3 savaites.

Bruknių uogomis mėgsta smaguriauti paukščiai, ypač vištiniai: jerubės, kurtiniai, tetervinai, taip pat žinduoliai: barsukai, kiaunės, kiškiai, lapės, stirnos.

   

Bruknės gali būti puiki medžiaga namų ir puokščių dekoravimui. Bruknės – dekoratyvus augalas, kuris puikiai tinka želdynams, visur ten, kur reikia tankaus neaukšto visžalio “kilimėlio”. Bruknynas žaliuoja visus metus, o pasipuošęs baltais varpelio formos žiedais ar raudonomis uogomis jis dar gražesnis. Tik nereikėtų pamiršti, kad jo auginimui reikia tam tikrų sąlygų.

      

Auginimas

Bruknėms geriausiai tinka smėlio, priesmėlio ir durpiniai dirvožemiai. Žemė gali būti skurdi, rūgšti (pH 3-4,5 iki 5), bet puri ir laidi. Jos atsparios sausrai, tačiau geriausiai auga, kai gruntiniai vandenys yra 0,4-0,6 m gylyje.
Geriausia krūmokšnius sodinti pavasarį į rudenį iškastas apie 30-40 cm gylio užpildytas aukštapelkinėmis durpėmis duobes. Sodinama suaugusius krūmelius arba atžalas su šakniastiebio dalimi kas 10-30 cm. Tankiau pasodinus krūmelius jie greičiau suaugs į ištisinį sąžalyną ir jiems mažiau reikės priežiūros: bus mažiau piktžolių, reikės rečiau laistyti. Krūmokšniai pradeda derėti trejų metų amžiaus, bet didesnio derliaus reikia tikėtis iš 4-5 metų uogyno.

Tręšimas

Bruknės auga skurdžioje dirvoje, todėl trąšų joms reikia tikrai nedaug. Joms kaip ir visiems erikinių šeimos atstovams galioja taisyklė, kad geriau visai nepatręšti negu pertręšti (didesni trąšų kiekiai lėtina sąžalyno augimą, mažina derėjimą arba derliaus visai nebūna, uogos smulkėja, augalai tampa labiau pažeidžiami grybinių ligų, blogiau žiemoja). Trąšas geriau įterpti mažesniais kiekiais kelis kartus negu vienu metu visa reikiamą normą. Antraisiais arba trečiaisiais bruknių auginimo metais pavasarį tręšiama mineralinėm trąšom: azoto ir fosforo -6 g / m2 , kalio – 8 g/m2 veikliųjų medžiagų. Azoto trąšos beriamos 3 kartus, kas 15-20 dienų iki uogų nokimo pradžios. Labai nedaug reikėtų mikrotrąšų: mangano (0,15 g/ m2 mangano sulfato), vario (0,25g/ m2 vario sulfato), boro (0,15 g/ m2 boro rūgšties). Tokiu pat kiekiu taip pat tręšiama kas 3 metus.

BRUKNIŲ VEISLĖS

Apie pirmuosius bruknės kultūrinimo bandymus užsimenama 1745 m. Rusijoje (Sankt Peterburge), tačiau tikrieji darbai šioje srityje atlikti beveik tuo pačiu metu įvairiose Europos ir Amerikos šalyse. Pirmieji bandymai sukultūrinti bruknę pradėti 1966 m. Švedijoje., 1968 m. Suomijoje, 1969 m. Lietuvoje, 1973 m. Vokietijoje, 1977 m. Latvijoje . Dabar žinoma virš 20 bruknės veislių, sukurtų JAV, Nyderlanduose, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje.

‘Erntedank’ – sukurta Vokietijoje 1975 m. Atrinkta natūraliose augavietėse. Krūmokšniai 8-16 cm aukščio, lapai šviesiai žalios spalvos, uogos skaisčiai raudonos, smulkios arba vidutinio dydžio (apie 7,1 mm ilgio ir 7,4 mm skersmens, iki 0,2 g masės), nelabai rūgščios, kekėse po 1-4. Sunokina du derlius per metus.

     

‘Erntekrone’ – sukurta 1978 m. Vokietijoje, atrenkant augalus iš natūralių augaviečių. Krūmokšniai tvirti apie 15 - 20 cm aukščio, lapai kiek apvalesni negu paprastosios bruknės, tamsiai žali. Uogos tamsiai raudonos, apvaliai suplotos, vidutinio stambumo arba stambios (uogos masė 0,3 - 0,6 g), truputį karstelėjusios. Dera dukart per sezoną.

‘Erntesegen’ – sukurta Vokietijoje 1981 m. Atrinkta iš natūralių populiacijų. Krūmokšniai minkštomis šakelėmis, 15 - 21 cm aukščio, stambiais pailgos formos lapais. Uogos šviesiai raudonos, labai stambios.

     

 

‘Ammerland’ – sukurta Vokietijoje. Pagal augimą ir derlingumą panaši į ‘Koralle’, tik uogos stambesnės.

‘Ida’ – sukurta Švedijoje, auginama nuo 1977 m. Krūmokšniai kompaktiški, 10 - 20 cm aukščio, mažai priaugina parcialinių krūmokšnių, todėl sąžalynas lėtai plečiasi. Lapai stambūs. Uogos šviesiai raudonos, labai stambios (uogos masė 0,5 - 0,8 g). Dera du kartus.

‘Linnea’ – sukurta Švedijoje 1997 m. Krūmokšniai augūs 15 - 25 cm aukščio, bet mažai priaugina parcialinių krūmokšnių, lapai stambūs. Uogos šviesiai raudonos, vidutinio dydžio ar stambios (uogos masė 0,4 - 0,5 g). Antrą kartą žydi menkai.

‘Sanna’ – 1988 m. sukurta Švedijoje. Krūmokšniai 15 - 25 cm aukščio, pasižymi intensyviu parcialinių krūmokšnių priauginimu, todėl greitai sudaro ištisinį sąžalyną. Lapai elipsiški arba atvirkščiai kiaušiniški. Uogos raudonos, apvalios, stambios (uogos masė apie 0,4 g). Dera vieną kartą per metus.

‘Sussi’ – sukurta 1986 m. Švedijoje. Krūmokšniai 10 - 20 cm aukščio. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, vidutinio dydžio (apie 8 mm ilgio ir skersmens, apie 0,3 g masės), kekėse po1-3. Dera du kartus. Derlingumas mažesnis nei ‘Sanna’.

‘Koralle’ – viena seniausių ir labiausiai paplitusių Europoje veislių. Sukurta 1969 m. Nyderlanduose ir nuo tada neprarandanti populiarumo. Krūmokšniai aukšti 21- 34 cm, ūgliai ilgi. Lapai ovalūs, tamsiai žali. Uogos ryškiai raudonos, vidutinio stambumo (maždaug 8 mm ilgio ir skersmens, 0,2 - 0,3 g masės), atvirkščiai kiaušiniškos, saldžiarūgštės, kekėse po 3-12. Dera du kartus per sezoną: rugpjūčio pr. ir rugsėjo- spalio mėn. Pirmas derlius būna mažesnis už antrąjį.

     

‘Koralle’ antrasis žydėjimas

'Red Pearl’ – sukurta 1981 m. Nyderlanduose. Krūmokšniai aukšti 20 - 30 cm. Lapai stambūs, gana apvalūs, tamsiai žali. Uogos tamsiai raudonos, vidutinio stambumo (apie 6,8 mm ilgio, 7,6 mm skersmens, apie 0,2 g masės), beveik apvalios, vidutiniškai rūgščios, kekėse po 1-5. Dera du kartus.

     

‘Regal’ – sukurta JAV 1990 m. Krūmokšnių aukštis 18-22 cm. Pagal parcialinių krūmokšnių priauginimo spartumą panaši į ‘Erntedank’ – gana lėtas. Uogos raudonos, kiek tamsesnės už veislės ‘Splendor’ uogas, 8-9 mm skersmens, 0,3 g masės. Dera du kartus.

‘Splendor’ – sukurta JAV 1990 m. Krūmokšnių aukštis 15-19 cm, bruknynas nelabai greitai plečiasi, priaugindamas naujus parcialinius krūmokšnius. Uogos raudonos, stambios, apie 10 mm skersmens, 0,4 g masės. Dera du kartus.

‘Masovia’ – sukurta 1985 m. Lenkijoje. Krūmokšniai neaukšti iki 10 cm. Uogos nedidelės (apie 0,2 g masės), tamsiai raudonos, suplotos, rūgštesnės negu savaiminių augalų. Dera du kartus.

‘Runo Bielawskie’ – lenkiška veislė. Krūmokšniai kompaktiški, aukšti (apie 40 cm). Uogos raudonos, kiaušiniškos, didelės, truputį karstelėjusios. Dera du kartus.

     

‘Kostromskaja Rozovaja’ – sukurta 1995 m. Rusijoje. Krūmokšniai vidutinio augumo, labai šakoti, iki 15 cm aukščio. Uogos rausvos, apvalios, stambios (apie 10 mm skersmens, apie 0,3 g masės), saldžiarūgštės. Derlius 0,8-2,7 kg/m2.

‘Kostromička’ – sukurta 1995 m. Rusijoje. Krūmokšniai tankūs, kompaktiški 15 - 18 cm aukščio. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, vidutinio stambumo (7 -8 mm skersmens, apie 0,2 g masės), saldžiarūgštės. Derlius 1,0-2,5 kg/m2.

‘Rubin’ – 1997 m. sukurta Rusijoje. Krūmokšniai tankūs, iki 15 - 18 cm aukščio, greitai suauga į ištisinį sąžalyną. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, nedidelės (uogos masė 0,2 g), saldžiarūgštės. Derlius 0,9 – 2,9 kg/m2

‘Julija’ – veislė sukurta Latvijoje. Krūmokšniai 5-12 cm aukščio. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, stambios (maždaug 9 mm ilgio ir skersmens, uogos masė apie 0,3 g), rūgštokos, kekėse po 2-9 (dažniausiai 5-6). Subrandina vieną derlių rugpjūčio pradžioje.

‘Rubina Lase’ – latviška veislė. Krūmokšniai 5-9 cm aukščio. Uogos juosvai raudonos, kiaušinio formos, vidutinio stambumo (maždaug 8 mm ilgio ir 7 mm skersmens, 0,2 g masės), aitraus skonio. Subrandina vieną derlių rugpjūčio pabaigoje.

‘Salaspils Ražiga’ – veislė sukurta Latvijoje. Krūmokšniai 7-14 cm aukščio. Uogos tamsiai raudonos, nedidelės (apie 7 mm ilgio ir skersmens, 0,2 g masės). Dera vieną kartą rugpjūčio pabaigoje.

Svarbu žinoti apie bruknes ir spanguoles

Neaišku dėl kokių priežasčių, bet lietuviai neatskiria bruknės nuo spanguolės ir spanguolės nuo bruknės. Šie augalai painiojami net gyvai juos demonstruojant. Jų nepažįsta ne tik vaikai, bet ir daugelis suaugusiųjų (įsitikinta per edukacijas). Internetinėse erdvėse, spausdintoje medžiagoje pilna klaidų, kai pristatoma bruknė, o nuotrauka įkelta spanguolės ir atvirkščiai. Ne retas atvejis, kai nuotraukoje pateikiamos spanguolės uogos su bruknių lapais arba bruknės su spanguolių šakelėmis. Kodėl taip yra? Galbūt todėl, kad patys nespanguoliaujam ir nebrukniaujam. Spanguoles dažniau matome ant prekystalio, o į tikrai dažnai aptinkamas bruknes Lietuvos miškuose turbūt neatkreipiam dėmesio. O galbūt klaidina panašios spalvos, dydžio ir formos uogos? Priežasčių gali būti daug, bet išvada viena: jie - skirtingi augalai !

Pagrindiniai šių augalų skirtumai:

·       bruknė – sausesnių vietų augalas, spanguolė – drėgnų;

·       bruknės krūmokšniai auga stačiai, paprastoji spanguolė turi tik šliaužiančius stiebus, (stambiauogė spanguolė – ir šliaužiančius, ir stačius);

·       bruknės lapai platesni už spanguolės, atvirkščiai kiaušiniški, viršutinėje lapo pusėje išryškėja gyslotumas, apatinė nusėta taškeliais (liaukutėm), visus metus yra žalios spalvos. Spanguolės lapai smulkesni ovalūs, išsidėstę pražangiai ant ilgų šliaužiančių šakelių (stambiauogės spanguolės – ir ant stačių), vėlai rudenį keičiantys spalvą iš žalios į raudonai violetinę ir vėlai pavasarį vėl atgaunantys žalią spalvą;

·       tiek bruknės, tiek spanguolės turi uogos viršūnėje „dantukus“ – taurėlapių liekanas, bet bruknės jie raudoni ir aiškiai matomi, o spanguolės – balsvi ir beveik nežymūs;

·       bruknės paprastai noksta didesnėse kekėse, jų uogų koteliai trumpi, o spanguolės dera kekėse po 1-3, jų uogų koteliai ilgi siūliški;

·       skiriasi šių uogų ir skonis, ir dar patyrinėjus galima rasti ne vieną šių augalų skirtumą.

Tikimės, kad rašantys apie bruknes ir spanguoles medelynų internetinėms svetainėms, žurnalams ar pan., atsakingai parinks vaizdinę medžiagą straipsnių publikacijoms ir neklaidins skaitytojų.  

Parengė Auksė Meiduvienė, 2020.