VILNIAUS UNIVERSITETO BOTANIKOS SODAS ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS LAIKOTARPIAIS, JO VEIKLA IR INDĖLIS Į KRAŠTO FLOROS TYRIMUS BEI JOS IŠSAUGOJIMĄ

dr. A. Skridaila

Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodas pirmoji institucija, kurioje buvo pradėti pirmieji nuoseklūs mūsų krašto floros tyrimai. Tiesa, jo įkūrėjas, žymus prancūzų profesorius, botanikas Žanas Emanuelis Žiliberas (Joannes, Emmanuel Gilibert) vietinės floros tyrimus buvo pradėjęs Gardino apylinkėse - 1775 metais (GILIBERT, 1798). Tačiau 1781 metais persikėlęs į Vilnių ir čia įkūręs pirmąjį Vilniaus universiteto botanikos sodą (Pilies g. 22 namo kieme), jis šį darbą pratęsė ir apibendrino išleisdamas pirmąjį mūsų krašto augalijai aprašyti skirtą 2 tomų leidinį – „Įžanginę Lietuvos Florą“ (“Flora Lithuanica inchoata” ; GILIBERT, 1781, 1782). Per labai trumpą laiką Ž. E. Žiliberas į vietinės floros tyrinėjimus įtraukė ir savo mokinius, su kurių pagalba surinko medžiagą ir dar vienam leidiniui – „Botanikos pratyboms...“ („Exercitium botanicum…” ; GILIBERT, 1782b), kuriame jau buvo pristatyta informacija apie vietinius augalus ne tik iš Vilniaus apylinkių, bet ir iš kitų Lietuvos regionų, tam tarpe ir iš Žemaitijos. Nors visi šie tyrimai tebuvo tik pirmieji bandymai suvokti krašto augalijos įvairovę ir turtingumą bei tiesiogiai dar nebuvo aplinkosauginė veikla, tokia kaip mes ją suprantame šiandieną, tačiau tapo puikiu atspirties tašku vėlesnių laikų tyrėjams, detaliai ištyrusiems, - suinventroizavusiems Lietuvos augalijos turtus. Galiausiai detalus krašto augalijos pažinimas padėjo geriau suvokti ir jai gręsiančius pavojus bei būtinybę šį turtą apsaugoti nuo praradimo.

   

1 pav. Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrėjas Ž. E. Žiliberas ir jo parengta „Įžanginė Lietuvos Flora“.

Deja, Ž. E. Žiliberas gana greitai (1783 m.) paliko Lietuvą, o su jo išvykimu kuriam laikui sustojo ir krašto augalijos tyrimai. Ir nors po jo Vilniaus universitetas buvo pasikvietęs gamtos mokslams dėstyti, botanikos sodui plėtoti bei floros tyrimams vykdyti ne vieną garsų to meto mokslininką, kaip kad Johanas Georgas Adomas Forsteris (G. Forster) (pagarsėjusį Europoje, kaip antrosios Kuko kelionės aplink pasaulį (1772-1775 m.) dalyvį) ar profesorių Ferdinandą Špicnagelį (F. Spiznagel) iš Vienos, šie didesnių vietinės floros tyrinėjimo darbų Vilniuje nenuveikė dėl tuo pat metu prasidėjusios Abiejų Tautų Respublikos griūties – valstybės žlugimo. Tiesa, abu jie dėjo pastangas dėl Botanikos sodo plėtros (G. Forsterio dėka 1787 m. buvo nupirktas naujas žemės sklypas Pilies kalno papėdėje (tuo metu vadintose Sereikiškėse), o F. Špicnagelis pradėjo pirmuosius darbus sodo perkėlimui į naująjį sklypą, domėjosi ir vietine flora, deja, nepalankios politinės aplinkybės sukliudė jiems įgyvendinti savo planus.

Vilniaus universiteto botanikos sodo veiklos atgimimo laikas prasidėjo tik pirmaisiais XIX a. metais, jo vadovu paskyrus S. B. Jundzilą, tik ką grįžusį į Vilnių po kelių metų stažuotės užsienyje. S. B. Jundzilas jau buvo ir kiek anksčiau pasižymėjęs kaip vietinės krašto floros tyrėjas - 1791 m. išleidęs leidinį - „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas, pagal Linėjaus sistemą (JUNDZIŁŁ Opisanie roślin w prowincyi W. X. Litewskiego, naturalnie rosnących, według układu Linneusza, 1791). S. B. Jundzilui vadovauti Botanikos sodui buvo pavesta 1799 m. Ir jau 1800 m. jis suorganizavo didžiosios dalies augalų perkėlimą iš senosios vietos (Pilies gatvės 22 namo kieme) į naują sklypą Sereikiškėse (SLAWINSKI, 1947). Tais pačiais metais S. Jundzilas Botanikos sodo kolekcijas papildė ir Vilniaus apylinkėse surinktais augalais (KURPIEL, 1905). Tai buvo labai aktualus darbas, nes vis dar nepakankamai gerai ištirtos vietinės floros tyrimai buvo vienu iš šios institucijos veiklos prioritetų. Jau po poros metų sode sukauptų augalų padaugėjo kelis kartus - 1802 metais buvo išleistas pirmasis spausdintas Botanikos sodo augalų katalogas, kuriame išvardintos 1072 rūšys. 1806-1808 m. pastatytas naujas didelis šiltnamis (oranžerijos), dešiniajame Vilnelės krante Botanikos sodui buvo nupirktas papildomas žemės sklypas (apie 2,1 ha) su kuriuo bendras sodo plotas 1808 metais pasiekė apie 4,4 ha. Sodo kolekcijose tais metais jau buvo sukaupta 2080 pavadinimų augalų. I810 m. prieš anksčiau pastatytas didžiąsias oranžerijas buvo pastatytas dar vienas, žemas šiltnamis. 1814 m. sodo kolekcijose jau buvo priskaičiuojam 3861 pavadinimų augalai. 1821 m. buvo pastatytas ir trečias šiltnamis. 1824 m. pabaigoje S. B. Jundzilas išleido paskutinį, jo ruoštą sodo augalų katalogą, kuriame buvo išvardinta 6565 augalų pavadinimai. Botanikos sodas vadovaujant S. B. Jundzilui išaugo į svarbų universiteto padalinį, o jo vadovaujama Gamtos istorijos katedra, turtinga gausiais mineralų, herbarų, zoologinių eksponatų rinkiniais, tapo autoritetingiausia to meto gamtos mokslų studijų vieta visoje buvusios LDK teritorijoje.

2 pav. Vilniaus universiteto botanikos sodo šiltnamiai XIX a. pirmoje pusėje

1825 m. pradžioje Botanikos sodo vadovu buvo paskirtas - J. Jundzilas (S. B. Jundzilo sūnėnas), kuris toliau gausino savo pirmtako sukauptas augalų kolekcijas. J. Jundzilo sudarytame rankraštiniame augalų kataloge “Indicis Plantarum Horti Botanici Caesarae universitais Vilnensis, Appendix 1827”, saugomame Krokuvos Jogailos universiteto archyve (JUA F 53) kaip tik nurodomas rekordinis (XIX a.) VU Botanikos sode augintų augalų skaičius – 8979 pavadinimų. Stanislovui Bonifacui ir Jozefui Jundzilams vadovaujant VU Botanikos sodui, pastarasis buvo suplanuotas ir sutvarkytas pagal švedų botaniko (didžiausio XVIII a. botanikos mokslo autoriteto pasaulyje) sistemą. Tačiau XIX a. pastaroji sistema jau buvo kiek pasenusi, o naujų, modernių idėjų į sodą atnešė J. Jundzilo pagalbininkas - vyriausias sodininkas Karolis Vitcelis (K. Witzel), į Vilnių atvykęs iš Kremenčino 1828 m. Pastarasis iš karto ėmėsi radikalių pertvarkų. K. Vitcelis iki tol buvusį geometrinį Botanikos sodo išplanavimą numatė pakeisti kraštovaizdiniu, o augalus sode suplanavo išdėstyti pagal tuo metu pažangiausią A. Žiusje „natūralių šeimų“ sistemą (LVIA F 567 apr. 2 B1985). Deja, netikėtai 1830 m. liepos 5 d. K. Vitcelis mirė tik iš dalies realizavęs sodo pertvarkymo planus.

Po K. Vitcelio mirties Botanikos sodui vadovauti buvo paskirtas S. Gorskis, kuris iki tol dirbo farmacijos profesoriaus J. Volfgango (taip pat vykdžiusio ir krašto floros tyrimus) pagalbininku. Tačiau tuometinė krašto politinė ir ekonominė situacija tapo nepalanki ir Botanikos sodo, ir krašto floros tyrimų plėtrai (prasidėjo 1830 m. sukilimas). Tačiau S. Gorskis stengėsi pagausinti Botanikos sodo kolekcijas bei atliko nemažai vietinės floros tyrinėjimų. Jis pratęsė K. Vitcelio pradėtą pertvarką, išdėstė augalus pagal A. Žiusje sistemą. Jo iniciatyva 1831 m. dešiniajame Vilnelės krante esančiame sklype buvo pasodinti maždaug 400 pavadinimų augalai (VUA F2 KC 341), suskirstyti į 4 šeimas: Labiatae Lindl., Cruciferae Juss., Caryophyllacea Juss., Crassulaceae DC. (BALIŃSKI, 1834). Tuo metu K. Vitcelio ir S. Gorskio atlikta reforma pakėlė VU Botanikos sodą į kokybiškai aukštesnį lygį, pastatė jį, augalų sistematikos požiūriu, tarp pažangiausių to meto Europos botanikos sodų. Deja, numalšinus 1830-1831 m. sukilimą, Vilniaus universitetas buvo uždarytas ir sode pradėtos pažangios reformos nebegalėjo atnešti tos naudos, kokią būtų galėjusios duoti botanikos mokslo plėtrai Lietuvoje. Botanikos sodas buvo paliktas gyvuoti dar beveik dešimtmečiui (1832-1841 m.) prie vietoj universiteto paliktos veikti Medicinos chirurgijos akademijos, tačiau jo veikla buvo smarkiai apribota. Galiausiai Akademija buvo uždaryta, o kartu su ja 1842 m. visiškai likviduotas ir Botanikos sodas. Su paskutinių mokslo institucijų Vilniuje panaikinimu visiškai sustojo ir krašto floros tyrimai.

Po Pirmojo pasaulinio karo tiek Lietuvai, tiek ir Lenkijai atsirado galimybė atstatyti prarastą valstybingumą. Deja, kilo daug nesutarimų bei problemų lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiuose. Atkurti ankstesnės formos bendrą valstybę abi tautos nepanoro, taigi, reikėjo pasidalinti ir teritoriją, ir daugiau kaip per keturis šimtmečius kartu užgyventą, bendrą istorinį-kultūrinį palikimą. Vilniaus universiteto, atkūrimą 1918 m planavo tiek lietuviai, tiek lenkai (JEGELAVIČIUS, 1994). Tačiau pirmiesiems realizuoti šiuos planus pasisekė lenkams. 1919 m. spalio 11 d. Vilniuje buvo atidarytas lenkiškasis Stepono Batoro universitetas (SBU). Kartu su lenkiškojo Vilniaus universiteto atkūrimo planais, buvo svarstomas ir Botanikos sodo atkūrimo klausimas. Senoji sodo teritorija Sereikiškėse universitetui buvo grąžinta (LCVA F 175 apr. IA B 28, 307 psl.), tačiau ji buvo tokios prastos būklės, kad pirmasis SBU botanikas P. Višnievskis (P. Wiśniewski), atvykęs į Vilnių iš Varšuvos vyriausiosios žemės ūkio mokyklos, pasiūlė Botanikos sodą įkurti Vingyje (TRZEBIŃSKI, 1929). Jis ir buvo paskirtas pirmuoju oficialiu Botanikos sodo (atkurto XX a. pradžioje) vadovu. Nors faktiškai visiems sodo kūrimo darbams Vingyje vadovavo 1920 m. sodo inspektoriumi įdarbintas K. Prošinskis (K. Proszyński). Būtent ant pastarojo pečių ilgam laikui (17 metų) ir užgulė dauguma sodo kūrimo ir priežiūros rūpesčių (TRZEBIŃSKI, 1929), ypač po to kai gana greitai - 1921 m. iš oficialių sodo vadovo pareigų atsistatydino prof. P. Višnievskis, o kitas vadovas - prof. J. Tšebinskis (J. Trzebinski) oficialiai sodo vadovu tebuvo patvirtintas tik 1924 m. Kurti sodą tuščioje vietoje buvo nelengva, tačiau iš pat pradžių dėmesys buvo skirtas ne tik augalų kolekcijų kūrimui, bet ir vietinės floros tyrimams. Jau 1922 m. buvo įkurti vietinių augalų ir taip vadintas “bendrosios sistematikos” skyrius. Tais pačiais metais buvo įrengta ir apsodinta psamofitais dirbtinė kopa. 1925 m. pasodinta kultivuojamųjų augalų kolekcija, 1926 m. įkurtas “Augalų ekologijos skyrius”, įrengti keli vandens baseinai, pradėta šiltnamių statyba. 1927 m. papildyta medžių ir krūmų kolekcija, įrengta nedidelė dirbtinė aukštapelkė, pradėti kaupti kalnų augalai (TRZEBINSKI, 1929). 1935 metais sodo kolekcijose jau buvo sukaupta apie 2800 rūšių augalai. Panašus sodo augalų kolekcijų dydis taip ir išliko iš esmės nepakitęs iki pat SBU gyvavimo pabaigos. 1936 m. liepos 31 d. į pensiją išėjus inspektoriui K. Prošinskiui, į jo vietą buvo paskirtas A. Michalskis, iki tol dirbęs Augalų sistematikos ir geografijos katedros asistentu (MOWSZOWICZ, 1950). Neužilgo, 1937 m. į pensiją pasitraukė ir prof. J. Tšebinskis, o jį sodo vadovo poste pakeitė prof. F. Skupienskis (Skupieński). Pastarojo rūpesčiu buvo įsisavintas papildomas 2000 m2 žemės plotas, kuriame įveistos bandomosios kultūros (LCVA F 175 apr. IA B 927, 144 psl.), sodo teritorija padidėjo iki 2,2 ha. Deja, jo pradėtus darbus nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma Europos botanikos sodų išgyveno ne pačius geriausius laikus, tik nedaugelis jų klestėjo nepaliesti įvairių negandų (REGEL, 1931). J. Pačoskis (PACZOSKI, 1929) teigė, kad daugumą Lenkijos botanikos sodų XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje kamavo gili krizė. Pasak jo, to meto Lenkijos sodai buvo visiškai neveiklūs mokslinių tyrimų srityje, todėl juos buvo būtina reformuoti, kad jie atliktų kur kas platesnio mastas funkcijas. Šis apibūdinimas iš dalies tiko ir SBU Botanikos sodui, tačiau vietinės floros tyrimai čia vis dėlto buvo vykdomi. Tiesa, nelabai dideliame regione nuo Vilniaus (nesiekė toliau Trakų), tačiau, pavyzdžiui, sodo inspektoriaus K. Prošinskio (talentingo augalų tapytojo) parengtas „grybų atlasas“ (grybų vaisiakūnių piešinių albumas), iki šiol savo kokybe išlieka nepralenktas. Kaip, beje, ir kiti jo autorystės sode augintų augalų ir vietinės floros atstovų piešiniai (šiandieną saugomi VU Gyvybės mokslų centro herbariume).

3 pav. 1926-1927 m. statyto šiltnamių komplekso namelis (su kieto kuro katiline ir tarpine įėjimo į šiltnamius patalpa).

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui SBU buvo uždarytas, o į jo vietą Vilniuje persikėlė lietuviškasis universitetas iš Kauno. Botanikos sodas Vingyje tapo pastarojo dalimi. Deja, Botanikos sodo neaplenkė karo meto sunkumai, o labiausiai jis nukentėjo paskutiniųjų mūšių metu, vykusių Vilniuje 1944 m. liepos mėnesį, kuomet buvo sugriauti šiltnamiai, nukentėjo daug lauko augalų. Maža to, po karo atleidus didesnę dalį buvusių kvalifikuočiausių sodo darbuotojų ilgokai užtruko, kol darbai sode vėl pradėjo vykti. Pasitraukus daug metų dirbusiems seniesiems specialistams, jų pamaina iš pradžių, menkai orientavosi kiek ir kokių augalų išliko sode po karo. To meto dokumentuose buvo užfiksuota, jog 1947 m. VU Botanikos sode Vingyje buvo išlikę tik apie 300 pavadinimų augalų (S. DEVEIKIS, 1988). Iki 1949 metų sodo mokslinę veiklą kuravusio profesoriaus A. Minkevičiaus. Pastarojo pasiūlymu sode buvo įveistas nedidelis arboretumas, kuris sėkmingai gyvuoja ir šiandieną (jame auga per 170 rūšių sumedėję augalai). 1950 metais VU Botanikos sodui laikinai vadovauti buvo paskirtas P. Bluzmanas, o 1952 metais pastarąjį pakeitė V. Pūkelis. Šiuo laikotarpiu sode buvo pradėti pirmieji mokslinio tyrimo darbai po karo: P. Bluzmano, A. Merkio, P. Snarskio ir kt. (DEVEIKIS, 1988). Tačiau tikrasis sodo Vingyje atsigavimo laikotarpis prasidėjo tik 1954 metais, kai jo vadove tapo A. Lučinskienė. Būtent jai vadovaujant sodas pradėjo sparčiai augti. 1959 metais Botanikos sode Vingyje jau buvo vienuolika, taip vadintų skyrių, o tiksliau kolekcijų: augalų sistematikos, biologijos, vaistinių augalų, pašarinių žolių, techninių ir grūdinių kultūrų, daržininkystės, gėlininkystės, dendrologijos, pomologijos ir alpinariumas. 1964 metais buvo pastatyti 3 nauji šiltnamiai, suremontuoti senieji. VU Botanikos sodo teritorija praplėsta iki 7, 35 ha ploto. Sode išplėtoti nauji mokslo-tiriamieji darbai (MARGOLYTĖ, 1964, RAŠKAUSKAS, 1965, LUČINSKIENĖ, 1971 ir kt.). 1969.01.01 VU Botanikos sode jau buvo auginami 2537 pavadinimų augalai, 1971 m. - apie 4000 (LUČINSKIENĖ, 1971). Tiesa, tuo laikotarpiu Botanikos sodas nebuvo aktyvus vietinės floros tyrimuose, nors čia ir augo apie 200 pavadinimų vietinės kilmės augalų. Tačiau sode augančių augalų kolekcijos buvo intensyviai naudojamos studijų programų įgyvendinime – čia visus metus lankydavosi VU studentai studijuojantys įvairias biologines, botanikos, genetikos mokslų disciplinas.

Naujas VU Botanikos sodo veiklos etapas prasidėjo 1974 m., kuomet jo plėtrai buvo paskirtas didelis žemės sklypas (150 ha) šiaurės rytiniame Vilniaus miesto pakraštyje (Kairėnuose), oficialiai perduotas 1974 metų gegužės 14 d. (ŽILINSKAITĖ, 1999). Tuo pat metu paskirtas ir naujas sodo vadovas - J. Meidus. Botanikos sodo įsikūrimo darbai Kairėnuose XX a. aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje pradėti energingai: parengtas generalinis projektas, pradėti dideli tvarkybos ir statybos darbai, atlikta buvusių tvenkinių rekonstrukcija, įrengti 6 nauji tvenkiniai, įrengta didžiulė laistymo sistema, pastatytas vidinis žiedinis kelias ir t.t.. Dalinai iš sodo iškeldinti gyventojai, nugriauta daugybė pastarųjų paliktų lūšnynų, sutvarkyta daug šiukšlynų. Jau nuo 1975 metų sode Kairėnuose pradėjo veikti Augalų genetikos ir Pomologijos skyriai. 1976 m. įkurtas Dendrologijos skyrius. Tiesa, XX a. devintajame dešimtmetyje sodo plėtra sulėtėjo, tačiau Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę Kairėnuose sodo kūrimo darbai ir vėl įgavo pagreitį. Šis pagyvėjimas sutapo su naujo sodo vadovo (užėmusio šias pareigas nuo 1989 m. vėlyvo rudens) doc. E. Navio veiklos pradžia. Jam vadovaujant sode vėl atnaujinti infrastruktūros plėtojimo ir kūrimo darbai (1991-1994 m. sodo teritorija aptverta, nutiesta 3 km naujų kelių ir takų, iškasti keli nauji tvenkiniai ir t.t.), iškeldinti paskutiniai sodo teritorijoje dar likę gyventojai, sodo plėtrai skirta teritorija Kairėnuose padidinta iki 191,5 ha. Įkurti trys nauji padaliniai:: 1991 m.- Izoliuotų audinių ir ląstelių kultūrų laboratorija, 1992 m. - Gėlininkystės ir Ūkio skyriai. Sode (Kairėnuose) sparčiai gausėjo ir augalų kolekcijos, 2000 m. jose jau buvo sukaupta apie 8000 pavadinimų augalų. Tais pat metais čia oficialiai pradėta priimti lankytojus. XX a. dešimtajame dešimtmetyje Botanikos sodas pastebimai suaktyvino ir mokslo-tiriamąją bei švietėjiškas veiklas. Aktyviai šioje srityje darbavosi Augalų genetikos skyrius, kuris specializavosi miežių mutagenezės tyrimuose (pastarojo kolekcijose buvo sukurta, sukaupta per 580 vardų miežių veislių, mutantų, hibridų, genetinių linijų). Nemažai nuveikė Pomologijos skyrius, kuriame buvo sukaupta viena didžiausių Europoje agrastų, serbentų kolekcija (per 50 rūšių, per 700 veislių). Abiejuose šiuos skyriuose buvo vykdomi ir augalų selekcijos darbai, sukurta visa eilė originalių veislių bei hibridų. Nuo 1994 m. šie abu skyriai įsijungė į nacionalinės mokslo programos - „Genofondas“ (Lietuvos naudojamųjų augalų genetinių išteklių mokslinių tyrimų programa) veiklą. Vėliau, tęsiant šią programą prie jos prisijungė ir Dendrologijos skyrius. Sode buvo organizuota keliolika mokslinių konferencijų, seminarų, čia savo darbus rengė studentai, buvo parengtos ir apgintos kelios daktarinės disertacijos.

4 pav. Botanikos sodo muziejus (buvusi Kairėnų dvaro arklidė, rekonstruota 2006-2008 m., 2023 m. atnaujintais fasadais.

Nuo 2002 metų rudens, doc. E. Naviui išėjus į pensiją, sodo direktoriumi buvo išrinktas (Gamtos mokslų fakulteto tarybos) dr. A. Skridaila (iki tol vadovavęs Dendrologijos skyriui). Jam iniciavus parengti ir įgyvendinti keli dideli investiciniai projektai, kurių dėka ženkliai pagerinta visa Botanikos sodo Kairėnuose infrastruktūra (pilnai rekonstruoti ir išplėtoti visi techniniai tinklai, pastatyti keli nauji ūkiniai pastatai, restauruoti/rekonstruoti senieji buvusio dvaro pastatai, atkurta senojo dvaro parko struktūra, ženkliai išplėtotos augalų ekspozicijos). Kartu sodas išplėtojo ir švietėjiškas, kultūrines veiklas, ženkliai išaugo sodo lankytojų  skaičius, kuris 2005 m. pasiekė 15000, 2010 m. – 50000, o 2014 m. – 72000 lankytojų per metus. Sodas įsijungė į kelių nacionalinių ir tarptautinių organizacijų (koordinuojančių botanikos sodų veiklas) darbą bei pradėjo dalyvauti įvairių tarptautinių projektų įgyvendinime. 2011 m. buvo atlikta Botanikos sodo struktūros reorganizacija (buvę skyriai perorganizuoti į 5 naujus: Administravimo ir ūkio, Augalų kolekcijų, Mokslo programų, Komunikacijos ir paslaugų, Vingio). Kartu sodui suteiktas aukštesnis, nei buvo iki tol, statusas – jis tapo VU kamieniniu padaliniu. 2017 m. sode įvesta augalų kolekcijų kokybės stebėsenos sistema, parengta kolekcijų vertinimo metodika, patvirtintos kolekcijų plėtros gairės ir pradėtas jų įgyvendinimas, siekiant kaupti ir palaikyti maksimaliai vertingus (tiek moksliniams tyrimams, tiek švietimui, tiek aplinkosauginiams tikslams) ir intensyviai naudojamus įvairioms veikloms augalų rinkinius. 2011 m. įkūrus naują Komunikacijos ir paslaugų skyrių, pastarasis perėmė visas sodo lankytojų aptarnavimo, švietėjiškų, kultūrinių ir visų kitų renginių organizavimo veiklas, kurių skaičius per metus ženkliai išaugo (virš 100 kasmet). Be to sode buvo išplėtotos ir mokslinių darbų temos (tęsiami įvairių biologinių objektų genetiniai tyrimai, augalų simbiozės su mikoriziniais grybais tyrimai, retųjų, nykstančių augalų biologijos tyrimai). Sodas įsijungė ir į praktinį nykstančių augalų populiacijų atkūrimo darbą. Vienas pirmųjų tokių darbų buvo atliktas 2014-2015 m. – įgyvendinant trijų nykstančių Lietuvos augalų rūšių (trispalvio astro (Tripolium pannonicum (Jacq.) Dobrocz.), pajūrinės pienažolės (Glaux maritima L.), ir druskinio vikšrio (Juncus gerardii Loisel)) populiacijų atkūrimo ir perkėlimo į naujas vietas Lietuvos pajūryje projektą.

    

5 pav. Trijų nykstančių rūšių populiacijų atkūrimo darbai 2014-2015 m.

Deja, nuo 1974 m. Kairėnuose intensyviai plėtojant sodo infrastruktūrą ir įvairias veiklas, Vingio skyriaus infrastruktūros objektai (techniniai tinklai, pastatai, takų sistema ir kt.) labai sunyko, nes kelis dešimtmečius čia nebuvo rimčiau investuojama. 1999 m. nustačius avarinę būklę visiems čia esantiems šiltnamiams juos palaipsniui nustota naudoti pagal paskirtį. Ir nors augalų kolekcijos čia palaikytos, švietėjiška ir kultūrinė veikla vykdytos, tačiau šiuos darbus labai apsunkino prasta visos infrastruktūros būklė. Siekiant šią blogą Botanikos sodo Vingio skyriaus būklę pakeisti iš esmės 2021 m. buvo parengtas šio Botanikos sodo padalinio atgaivinimo planas. Atsižvelgiant į šį planą parengtas investicinis projektas - „Vilniaus universiteto Botanikos sodo infrastruktūros objektų atnaujinimas didinant galimybes plėtoti švietėjišką ir kultūrinę veiklą“, kurio įgyvendinimo pirmajam etapui skirtas finansavimas iš 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ 05.4.1-APVA-V-017 priemonės „Visuomenės informavimas apie aplinką ir aplinkosauginių – rekreacinių objektų tvarkymas“ lėšų (projekto įgyvendinimui skirta 877,8 tūkst. eurų europinės paramos lėšų, VU prie šio projekto I-ojo etapo įgyvendinimo numatė prisidėti ne mažiau nei 154,9 tūkst. eurų). Įgyvendinant šį projektą (I etapą) didesnė lėšų dalis būtent ir buvo skirta Vingios skyriaus bendrosios infrastruktūros elementų atnaujinimui: senųjų hidrologinių įrenginių (istorinio tvenkinio, kanalo) restauravimui, senųjų takų sistemos atkūrimui, informacinės sistemos papildymui. Dalis šio projekto lėšų skirta ir bendrosios Botanikos sodo materialinės bazės pagerinimui (trūkstamos įrangos, baldų, technikos bei kitų priemonių įsigijimui), o taip pat ir Botanikos sodo muziejaus pastato Kairėnuose (kultūros paveldo objekto) išorės bei laiptinių apdailos atnaujinimui. Planuojama, kad įgyvendinus vien pirmąjį parengto investicinio projekto etapą bus sudarytos sąlygos ženkliai didesniam lankytojų skaičiui aptarnauti. Numatoma, kad bendras metinis sodo lankytojų skaičius padidės 40000. Tęsiant investicinio projekto įgyvendinimą II etape planuojama atlikti Vingio šiltnamių (tarybinio laikotarpio statybos) rekonstrukciją. Šiuo metu jau yra parengtas techninis projektas šio objekto rekonstrukcijai. Pilnai įgyvendinus investicinį projektą (iš viso suplanuoti 3 etapai) Vingio skyriuje būtų pilnai sutvarkyti visi jo teritorijoje esantys pastatai, techniniai tinklai, būtų įrengtas naujas lankytojų priėmimo centras. Planuojama, kad gyvendintas investicinis projektas užtikrins sėkmingą šio Botanikos sodo padalinio veiklų plėtrą, sudarys sąlygas kelis kartus didesniam lankytojų skaičiaus pritraukimui, kokybiškesnių ir skaitlingesnių renginių organizavimui, švietėjiškai veiklai plėtoti, aplinkosauginėms idėjoms skleisti.

Literatūra

DEVEIKIS S. 1998: Edouard‘o Andre architektūrinių sprendimų principai ir dedndroflora.- Dendrologia Lithuaniae, 4. – Vilnius.

DEVEIKIS S., 1989: Vilniaus universiteto Botanikos sodas Vingyje (mašinraštis saugomas VU Botanikos sode).

GILIBERT J.E. 1782 b: Exxercitium botanicum in schola principe universitatis Vilnensis habendum die mensis julii anno 1782.- Vilnae.

GILIBERT J.E., 1781: Flora Lituanica inchoata seu enumeratio plantarum quas circa Grodnam collegitet determinvit Joannes Emmanuel Gilibert, 1,2-Grodnae.

GILIBERT J.E., 1782a: Flora Lituanica inchoata seu enumeratio plantarum quas circa Grodnam collegitet determinvit Joannes Emmanuel Gilibert, 3,4,5. - Vilnae.

GILIBERT J.E., 1798: Hostoire des plantes d‘Europe, 1- Lyon.

JEGELAVIČIUS S. 1994: Universiteto atkūrimas (1918-1919). – Vilniaus universiteto istorija 1579ž1994. – Vilnius.

JUNDZILL S. B., 1791: Opisanie roślin w prowincyi W. X. Litewskiego, naturalnie rosnących, według układu Linneusza. -Wilno.

KURPIEL A. M. 1905: Pamiętniki Ks. Stanislawa Jundzilla profesora uniwersytetu Wilienskiego. – Krakow.

LUČINSKIENĖ A., 1971: Vilniusskij Botaniczeskij sad. – Botaniczeskije sady Pribaltiki. – Riga.

MARGOLYTĖ R., 1964: Vilniaus universiteto Botanikos sodo introdukuots vyšnios ir tręšnės. – AMMD, Biologija, 12. – Vilnius.

MOWSZOWICZ J., 1950: Z historii dawnych ogrodow botanicznych uniwersytetu Wilienskiego. – Kosmos, Ser. A,66 (1-3).

PACZOSKI J., 1929: Ogrody botaniczne. Nauka Polska. – Warszawa.

RAŠKAUSKAS V. 1965: Kai kurios lanksvų (Spiraea L.) biologinės ir dekoratyvinės savybės. – AMMD, Biologija, 5 – Vilnius.

REGEL K., 1931: Der Botanische Garten der Neuzeit. – London.

SLAWINSKI W., 1947: X. Stanislaw Bonifacy Jundzill, [rofesor Historii Natur Wszechnicy Wilenskiej. – Lublin.

TRZEBINSKI J., 1929:Księga pamiątkova ku uczczeniu CCCL rocznicy zalozenia i X wskrezenia uniwersytetu Wilienskiego. - Wilno.

ŽILINSKAITĖ S. 1999: Vilniaus universiteto Botanikos sodas. – Vilnius.