Ar žinojote, kad iki 1630-ųjų, tulpės ‘Semper Augustus’ svogūnėlis buvo labiausiai trokštamas svogūnėlis Nyderlandų spekuliacinėje tulpių rinkoje, - iki 10000 guldenų už svogūnėlį!. Teigiama, kad jo kaina prilygo namo Amsterdame vertei. Nors neišliko nė vienas gyvas egzempliorius, ‘Semper Augustus’ išlieka ekonomikos istorijos ir olandų meno ikona. Tulpė vaizduojama natiurmortuose, pavyzdžiui Jacob Marrel darbuose, bei minima istoriniuose tekstuose apie tulpomaniją. Šios veislės istorija iki šiol naudojama kaip metafora rinkos burbulams ir prabangos laikinumui.

Nuotraukose tulpės (Tulipa): 1–2) 'Gintarinė Lietuva'; 3) Tulipa turkestanica; 4–5) 'Monte Carlo'; 6)  'Comic'; 7-8) 'Pinocchio'; 9-10)  'Ronaldo'; 11) 'Calgary'; 10) 'Eric Hofsjo'.

1) 2) 3)

Kodėl per tulpomaniją (pikas 1634–1637 m.) taip masiškai pirko tulpių svogūnėlius?  XVII a. Nyderlandai buvo ekonomiškai stipri ir turtinga valstybė. Turtingi miestiečiai ieškojo būdų parodyti savo statusą. Retos tulpės tapo prabangos simboliu, gero skonio ženklu, madingu kolekcionavimo objektu (kaip šiandien brangūs laikrodžiai ar meno kūriniai). Ypač vertintos retos, dryžuotos tulpės, kurių spalvų efektą sukeldavo virusas. Tuo metu žmonės nežinojo, kad tai liga – jie manė, kad tai ypatinga savybė. Kadangi viruso priežastis nebuvo suprantama, tai nebuvo aišku, kaip išgauti tokį efektą, nebuvo įmanoma jo patikimai kontroliuoti, rezultatas atrodė paslaptingas ir brangus. ‘Semper Augustus’ buvo legendinė XVII a. tulpių veislė iš Nyderlandų aukso amžiaus, garsėjusi ryškiais raudonai baltais margais vainiklapiais ir ypatingu retumu. Tulpomanijos spekuliacinės karštinės metu ji tapo brangiausia gėle istorijoje. 

4) 5) 6)

Tulpės į Europą buvo atvežtos XVI a. (apie 1550–1570 m.), iš Osmanų imperijos, dabartinės Turkijos teritorijos. Jos atrodė neįprastai, ryškiai, kitaip nei vietinės Europos gėlės. Egzotiniai augalai tuo metu buvo didelė retenybė. Tulpės į Lietuvą atkeliavo XVI–XVIIa., per prekybos ir kultūrinius ryšius su Vakarų Europa. Iš pradžių buvo auginamos dvarų soduose kaip prabangūs ir reti augalai. XVIII–XIX a. tulpės paplito plačiau – pradėtos sodinti miestų darželiuose ir kaimo sodybose. Lietuvoje tulpės natūraliai neauga (jos nėra vietinė rūšis). Tulpės kilusios iš Vidurinės Azijos regiono (Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkmėnistanas, Tadžikistanas), taip pat laukinių tulpių randama Turkijos teritorijoje. Augimvietės tipas: kalnų šlaitai, stepės, pusdykumės, sausos, gerai drenuotos dirvos. Tulpės prisitaikiusios prie žemyninio klimato – šaltų žiemų ir karštų, sausų vasarų.

Vienas pirmųjų, moksliškai aprašiusių tulpes, buvo flamandų kilmės gydytojas ir botanikas Karolis Kliuzijus (Carolus Clusius (1526–1609)). Tai įvyko apie 1592–1594 m., Leidene, Nyderlanduose, kai jis 1593 m. tapo Leideno universiteto botanikos sodo direktoriumi. Jis laikomas vienu svarbiausių ankstyvosios moderniosios botanikos atstovų Europoje. K. Kliuzijus aprašė skirtingas tulpių rūšis ir veisles bei prisidėjo prie jų paplitimo Europoje. Tai dar nebuvo šiuolaikinė klasifikacija, bet tai buvo pirmas sistematinis tulpių skirstymas ir tyrimas Europoje.

7) 8) 9) 10)

Oficialią augalų klasifikacijos sistemą, XVIII a. sukūrė Karlas Linėjus (Carl Linnaeus), 1753 m., veikale Species Plantarum. Jis priskyrė tulpes genčiai Tulipa ir sukūrė dvinarę pavadinimų sistemą (gentis + rūšis), kuri naudojama iki šiol. Tai buvo pirmoji moksliškai standartizuota tulpių vieta augalų sistematikoje.

Modernią tulpių grupių klasifikaciją XX a. standartizavo Nyderlandų augintojai. Šiuo metu ją prižiūri Olandijos Karališkoji svogūninių augalų augintojų asociacija (Royal General Bulbgrowers’ Association (KAVB)). Pirmoji oficiali tarptautinė sodo tulpių klasifikacija suformuota 1913 m., esminė paskutinė peržiūra 1996 m. (vėliau tik smulkūs atnaujinimai).

11) 12)

Pagal ją visos tulpės skirstomos į IV skyrius ir į 15 grupių.

• I – anksti pražystančios (1 gupė – Paprastosios ankstyvosios, 2 grupė – Pilnavidurės ankstyvosios).
• II – vidutinio ankstyvumo (3 grupė – Triumfo tulpės, 4 grupė – Darvino hibridai).
• III – vėlyvosios tulpės (5 grupė – Paprastosios vėlyvosios, 6 grupė – Lelijažiedės, 7 grupė – Šerkšnotosios, 8 grupė – Žaliažiedės, 9 grupė – Rembrandto tulpės, 10 grupė  – Papūginės, 11 grupė – Pilnavidurės vėlyvosios).
• IV  – botaninės rūšys ir jų hibridai (12 grupė – Kaufmano veislės ir hibridai, 13 grupė – Fosterio veislės ir hibridai, 14 grupė – Greigo veislės ir hibridai, 15 grupė – Kitos rūšys, jų veislės ir hibridai).

Pagal žydėjimo laiką veislės skirstomos į 4 grupes: 1) labai ankstyvos (pradeda žydėti iki gegužės 1 d.); 2) ankstyvos (pradeda žydėti gegužės 2–10 d.); 3) vidutinio ankstyvumo (pradeda žydėti gegužės 11–19 d.); 4) vėlyvos (pradeda žydėti nuo gegužės 20 d.). Tai orientacinis, kasmet gerokai kintantis rodiklis. Kinta ne tik kalendorinės datos, bet ir daugelio veislių žydėjimo nuoseklumas.

Žydėjimo trukmė. Ją nulemia veislės savybės, orai (temperatūra, dirvos ir oro drėgmė, saulėtumas), ligos, pvz. botrytiozė. Pagal tai veislės skirstomos į tris grupes: 1) trumpai žydinčias (iki 7 d.), 2) vidutinio žydėjimo ilgumo (8–14 d.), 3) ilgai žydinčias (> kaip 15 d.).

Kai pavasarį, pas kaimyną pražysta tulpės, pagalvojame, kad kažką ne taip padarėme. Kad klaidos nepasikartotų, perkant rinkitės tik sveikus svogūnėlius. Toliau nuspęskite, kokių tulpių norite? Ar ankstyvo, ar vidutinio, ar vėlyvo žydėjimo, ar aukštaūgių, ar žemaūgių norite? Renkantis labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į nuotraukoje matomą žiedo spalvą, pavadinimą, žydėjimo laiką, bet ir į grupę.

Pati naujausia (matomai bus 16 grupė) – Coronet grupė (Karūninės). Tai neįprastos žiedo formos (primena karūną), tekstūros tulpės. Pagrindinis bruožas – visi vainiklapiai yra suspausti į šonus, todėl vainiklapio gale susidaro snapelis. Visas augalas taip pat yra daug tvirtesnės tekstūros, nei kitų grupių tulpių. Augalai 45–55 cm aukščio, vidutinio ankstyvumo (V vidurys), vidutinės žydėjimo trukmės. Kai jos atskleidžia savo grožį sode, šias ypatingas tulpes lengva atpažinti iš tvirtų, vertikalių lapų, pasuktų link stiebo ir šiek tiek į vidų pasukto jų krašto. Sakoma, jie atrodo kaip burlaiviai. Olandijos Karališkoji svogūninių gėlių augintojų asociacija (KAVB) pasiūlė šias neįprastas tulpes priskirti į naują, atskirą Coronet (Karūninės) grupę (nuo angliško ‘’coronet’’ – karūnėlė). Šios grupės tulpės ypatingai dekoratyvios ir paskutiniaisiais metais labai populiarios. Iki šiol šios tulpės žinomos tik kaip mutacijos, gautos tiek natūraliomis, tiek dirbtinės spinduliuotės priemonėmis. Sode auginame šias veisles: ‘Crown of Dynasty’ (rožiniai balta), ‘ Crown of Negrita’ (tamsiai purpurinė) , ‘Yellow Crown’ (gelsva),  ‘Red Dress’ (raudona), ‘Picture’ (rožinė), Liberstar (balta).

Anksčiausiai pražystančios tulpės – Kaufmano tulpės. Vilniuje jos pradeda žydėti balandžio trečioje dekadoje. Tai ne tik ankstyviausios (paprastai pradeda žydėti iki V. 1), bet ir žemaūgės (10–25 cm), žiedai žvaigždiški, pilnai prasiskleidžia saulėje, lapai kartais su rausvais dryžiais, kompaktiškos, subtilios, labai tinkamos alpinariumams. Veislės: ‘Scarlet Elegance’, ‘Ancilla’, ‘Shakespeare’, ‘Giusepe Verdi’, ‘Johan Sebastian Bach’, Franz Lehar’. 

Vėliau, po Kaufmano tulpių pražysta abi ir Greigo, ir Fosterio grupių tulpės (beveik tuo pačiu laiku). Greigo – (20–35 cm) aukščio, dideli, ryškūs žiedai, labai dekoratyvūs lapai – ryškiai dryžuoti, dėmėti purpurinėmis juostomis. Įspūdis: dekoratyvios net nežydėdamos dėl išskirtinių lapų. Fosterio - aukštesnės – (25–45 cm), labai dideli, taurės formos žiedai, lapai platūs, dažniausiai be ryškaus rašto. Įspūdis: lyg būtų pereinamoji forma tarp botaninių ir stambiažiedžių sodo tulpių. Kelias veisles, auginamas Kairėnuose, paminėsiu (Greigo): ‘Pinocchio’, ‘Princess Charmante’, ‘Treasure’; (Fosterio): ‘Juan’, ‘Golden Emperor’, ‘Purissima’, ‘Gold Beater’.

Dar tebežydint dviems minėtoms tulpių grupėms, pradeda žydėti Darvino hibridinės. Tai stambios, aukštos (60–65 cm), tvirtos, gausiai žydi, gerai dauginasi. Senesnių veislių žiedai išsiskleidžia plačiai ir atrodo kaip lėkštutės, o naujesnių – to nėra, žiedai taip neišsiskleidžia ir atrodo stabiliau. Pelnytai augintojų mėgstamos veislės:  ‘Eric Hofsjo’, ‘Comic’, ‘Oxford Elite’, ‘Happy Design’, Amoretta’, My Lady’.

Prie ankstyvųjų (pradeda žydėti iki gegužės 1 d.) ir įspūdingų, išsiskiriančių savo smulkiais, žvaigždiškais, įvairių spalvų žiedais, priskiriamos 15 grupės tulpės. Jos įdomesnės botanikui labiau nei tradicinės sodo veislės. Dažnos jų daugiažiedės rūšys (pvz. Tulipa turkestanica) ant vieno stiebo išaugina po kelis žiedus. Jų svogūnėliai smulkūs, stiebai plonesni, lapai gali būti labai siauri (stepinės rūšys), gali būti labai platūs, gali būti pilkai melsvi, žemutės, smulkios. Sode auginame kelių pavadinimų. Apie įdomesnes. Tulipa humilis ‘Alba Coerulea Oculata’. Lietuviškai būtų mažoji tulpė ‘Balta mėlynakė’. Taip verčiamas jos vardas iš lotynų kalbos. Vainiklapiai smailūs, balti, dugnelis mėlynas, ryškūs juodi kuokeliai – išskirtinis spalvų derinys, kurio nerasime kitose tulpėse. Augalo aukštis – 10–20 cm, lapai siauri, ilgi, ilgo lanceto formos, žiedai kvapūs. XX a. pradžioje, Irane, kalnuose, ją rado ir išplatino gėlių svogūnėlių prekiautojas Van Tubergen. Apdovanojimas AM (Award of Merit), 1989 m. Tai prestižinis apdovanojimas, kurį suteikia Jungtinėje Karalystėje, Karališkoji sodininkystės draugija (RHS). Suteikiamas augalams, kurie pasižymi išskirtine kokybe ar grožiu, turi geras augimo savybes, yra vertingi sodininkystėje ar selekcijoje, išsiskiria iš kitų tos pačios rūšies ar veislės augalų.

Žemaūgė (aukštis 8–15 cm) ir gyvybinga mažoji tulpė ‘Little Beauty’ (Tulipa humilis ‘Little Beauty’). Veislė sukurta W.Van Lierop & Sons (Nyderlandai) ir pristatyta 1991 m. Daugiažiedė (2–5), žiedai kvapūs, raudonai rožiniai, su tamsiai mėlynu dugneliu, apjuostu baltu kraštu, žiedai neprasiskleidžia debesuotomis dienomis. 1997 m. suteiktas AGM (Award of Garden Merit) apdovanojimas. Tai yra vienas prestižiškiausių sodininkystės apdovanojimų, kurį suteikia Jungtinėje Karalystėje, Karališkoji sodininkystės draugija (RHS). Už ką? Išskirtinai vertingi sodui – augalas yra estetiškai patrauklus, gražiai žydi arba turi įdomų lapijos ar formos charakterį.  Lengvai auginami – nereikalauja sudėtingos priežiūros, gali augti daugelį metų. Atsparūs ligoms ir kenkėjams – nėra itin jautrūs dažniausioms problemoms. Stabilūs ir patikimi – žiedai ir lapija išlaiko formą ir spalvą sezonas po sezono. Plačiai prieinami – turėtų būti galima įsigyti sodininkystės prekyboje.

Ryškios žiedo salvos (korališkai raudona), kompaktiško augimo, gerai žiemojanti – graikinė tulpė ‘Lizzy’ (Tulipa orphanidea ‘Lizzy’). Veilė įtraukta į katalogus ir pristatyta 2016 m., aukštis apie 15–20 cm, žiedai žvagždiški, dulkinės juodos, žiedadulkės geltonos, galima pasodinti 100 svogūnėlių/1m². Epitetas „orphanidea“ yra skiriamas kaip pagerbimas graikų botaniko Theodoros Georgios Orphanides (gr. Θεόδωρος Γεώργιος Ορφανίδης), kuris surinko rūšies egzempliorius 1857 m. Laconijos regione (Graikija). Orphanides buvo žymus XIX a. graikų botanikas, Atėnų universiteto profesorius, augalų kolekcionierius ir mokslininkas. Orphanidea – lotyniškas epitetas, sudarytas iš pavardės „Orphanides“, reiškiantis, kad rūšis pavadinta šio botaniko garbei.

Tulipa tarda (vėlyvoji tulpė). Daugiažiedė, malonaus kvapo. Išoriniai vainiklapiai (3) smailūs, plačiai lancetiški violetiškai žalsvomis nugarėlėmis, baltais pakraščiais; vidiniai vainiklapiai (3) platesni, pailgai rombiški, viršuje Balti, apačioje geltoni. Žiedo vidus ir dugnelis tamsaus pienių geltonumo, vainiklapių viršūnės baltos. Ankstyvos, vidutinio žydėjimo ilgumo (8–14 d.). Rūšis natūraliai aptinkama Tian Šanio kalnų regione, Centrinė Azija. Apdovanojimai: RHS Award of Garden Merit (1993), „Bulb of the Year“ Nyderlandai (1997).

 Tulipa sylvestris L. (girinė tulpė). Aukštis iki 40 cm, vidutinio ankstyvumo, vidutinio žydėjimo ilgumo. Žiedai geltoni, pavieniai arba po du, varpelio formos, visiškai išsiskleidę primena žvaigždutes, žydėjimo pradžioje maloniai kvepia. Žiedpumpuriai, kartais ir žiedai nusvirę. Lengvai kultivuojama, galima nekasti daugelį metų. Savaime paplitusi (Vakarų Afrika, Europa, M. Azija, ŠV Iranas).

Tulipa bakeri  ‘Lilac Wonder’. Apdovanojimas Award of Garden Merit (AGM), 1993 m.

Auginimo ypatumai. Kada ir kaip sodinti, kasti, sandėliuoti? Tulpių svogūnai sodinami rudenį, kai žemė atvėsta po vasaros karščių, spalio mėnesį. Tulpių svogūnai sodinami 3-jų svogūnų aukščių gylyje lengvesnėse žemėse, o sunkiose sekliau. Tarp svogūnų paliekami tarpai, atitinkantys 2-jų svogūnų skersmenis. Kai dirvos paviršius pašąla, tuomet reikia mulčiuoti, tulpių svogūnai geriau įsišaknija. Be to, mulčas palaiko pastovią dirvos temperatūrą (pavasarį ir vasarą), sulaiko drėgmę. Mulčiui tinka neutralizuotos durpės. Nukasus svogūnėlius (kai baigia vegetuoti lapai, kai patraukiamas lengvai atsiskiria stiebas), juos padžiovinkite. Tik jokiu būdu ne saulėje! Perrinkus, sandėliuokite (patalpa sausa, tamsi, su ventiliacija!). Atsargiai perrinkinėjant – nepažeisti svogūno dugnelio!

Dirva. Vieta. Drėgmė. Šviesa. Kaip ir visi svogūnininiai augalai, tulpės nemėgsta įmirkusios žemės, supuolusioje dirvoje tulpių šaknys išauga menkos, todėl augalai išauga žemi ir anksti nudžiūna. Geriausiai jos auga lengvose ir pusiau lengvose, drėgmei laidžiose, giliai įdirbtose dirvose. Tulpių svogūnų šaknys skverbiasi į dirvą iki 40–50 cm, tad dirva šaknų zonoje turi būti poringa, geros aeracijos. Tulpių auginimui labiausiai tinka neutralios arba silpnai šarminės reakcijos dirva.  Tulpėms parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta. Plotas geriausiai  lygus arba nedidelio nuolydžio į pietų pusę, įvairūs įdubimai gerai užlyginami, kad pavasarį juose netelkšotų vanduo. Drėgnoje dirvoje tulpių svogūnai pradeda šaknytis po 10–15 dienų, sausoje – tik po mėnesio. Nesuspėję gerai įsišaknyti svogūnai blogai žiemoja ir dalis jų pavasarį nesudygsta. Dirva turi būti drėgna ne tik svogūnams šaknijantis, bet ir per visą vegetaciją; ypač tulpėms žydint ir pirmąsias savaites po žydėjimo. Tulpės – šviesamėgiai augalai. Stingant šviesos, augalai pražysta vėliau, o iškastų svogūnų masė mažesnė už pasodintų. Šviesos ir saulėtumo poreikis pats didžiausias pirmuoju augimo etapu. Paskutinėmis augimo savaitėmis, šių faktorių reikšmė ima mažėti, o pradėjus augalams džiūti, ir visiškai išnyksta. Todėl pasiteisina tulpių sodinimas eilėmis, tarp medžių. Tai duodą ir gerą svogūnėlių derlių, ir užtenka šviesos, kol medžiai nesulapoję.

Sėjomaina. Daugelio tulpių auginimo nesėkmių, ypač ligų, galima išvengti, tulpes į tą pačią vietą sodinant ne dažniau kaip kas 4 metus. Daugelis augintojų, stokojančių žemės, kasmet sodina tulpes į tą pačią vietą. Tokiu atveju, dirvą kasmet reikia pagerinti gerai perpuvusiu mėšlu ar kompostu, durpėmis. Tulpes nukasus, plotas nedelsiant užsėjamas sideratais – žaliosiomis trąšomis (baltosios garstyčios, facelija, aliejiniai ridikai, vikiai, dobilai ir kt.), kuriuos nupjaukite ir įterpkite į dirvą (giliai neariama, rekomenduoja 6–15 cm gylyje) prieš žydėjimą ar žydėjimo pradžioje. Nauda: pagerina dirvos struktūrą per 20–35 dienas. Medetkos, tagetės – fitoncidiniai augalai – irgi tinkami auginti po tulpių.

Prasidedantis pavasarinis tulpių žydėjimas VU Botanikos sode (Kairėnuose), tęsis apie mėnesį. Tik gegužės pačioje pabaigoje paprastai baigia žydėti vėlyviausios ir vienos įspūdingiausių tulpių grupės – žaliažiedės, šerkšnotosios, lelijažiedės, papūginės, pilnavidurės. Kviečiame suskubti apsilankyti ir pasigrožėti!