Menininkas Martynas Gediminas kūryboje daug dėmesio skiria persidengiančioms paviršių tekstūroms, medžiagiškumui, ritmiškai struktūrai. Pastaruoju metu daugiausia kuriantis tapybos srityje, darbus jis sluoksniuoja stambiais potėpiais, koncentruojasi į ryškiatones abstrakčias kompozicijas, o drobės plokštumoje tarp spalvų intensyvumo išlaikomas tam tikras saikingų pauzių įspūdis. Menininkas daug eksperimentuoja, akrilo taktiliškumą niveliuoja ir slepia po spaustuviniais dažais, presuoja, vėl aptapo, folijuoja, taip tarsi naikindamas spalvinį pėdsaką ir grynindamas regimo vaizdo kintamumą, priklausomą nuo jį kuriančio žvilgsnio trajektorijos ir stebėjimo rakurso. Menininkas nesakralizuoja ir netausoja tapybinio paviršiaus, o veikiau drąsiai provokuoja patį kūrinį skleistis žiūrovo akiai itin autentiškais ir savitais bruožais. Autoriaus kūriniai veriasi kaip įtrauki plokštuma, į kurią krintanti šviesa ir atsimušęs žiūrovo žvilgsnis susiduria vis praeinančios dabarties taške. Dėka spaustuvinio preso intervencijų, kūrinys įgauna net kiek glamūrinio švytėjimo, tampa labiau atspindintis ir kone veidrodinis. Jo efemeriškas ir neužčiuopiamas, kas kartą iš regos lauko išslystantis vizualumas suponuoja, kad kūrinys nors ir statiškas, tačiau niekada nėra monotoniškas.

Menotyrininkė Evelina Januškaitė