Džinos Jasiūnės ir Linos Zavadskės tapybos darbų paroda

ROŽĖS, TULPĖS IR LELIJOS

2021.06.05-27

Vilniaus universiteto botanikos sodo Muziejus

Kairėnų g. 43, Vilnius. www.botanikos-sodas.vu.lt

Šeštadieniais, sekmadieniais nuo 12.00 iki 18.00 val.

Parodoje „Rožės, tulpės ir lelijos" eksponuoju darbus, sukurtus per keletą pastarųjų metų. Yra ir „senesnių " darbų ir pačių naujausių. Visus juos apjungia gėlių žiedai, kurie talpina savyje amžinybę, pasaulio grožį ir jautrumą jam. Kiekvienas paveikslas, tai mažas pasaulėlis, didelio pasaulio atspindys. Sustojimas trumpose akimirkose, kuriose skleidžiasi ramybė. Neegzistuojančios, nepažintos erdvės, kuriose sustoja veiksmas, o kiekviena sustojusi akimirka nepavaldi laikui.

Savo darbuose be tapybos akrilu bei aliejumi, yra daug siuvinėtų detalių karoliukais bei medvilniniais siūlais. Tai man padeda įsijausti į tą ramybę. Kiekvienas darbas , tai savotiška meditacija, kurioje irgi dingsta laikas ir erdvė. Lieka tik drobė ir adata.

Lina Zavadskė

Esu menininkė tekstilininkė, tad tekstilė yra mano kūrybos pagrindas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tekstiliniai motyvai (drabužis, kilimas, užuolaida ir kt.) atsikartoja daugelyje mano kūrinių ir dažnai vaidina pirmaeilį vaidmenį. Audinys – tarsi antroji oda, esanti arčiausiai kūno, kaip tarpininkas tarp manęs ir aplinkos. Audinio raštas (geometrinis, augalinis ar kt.) yra dar viena, ne mažiau svarbi meninė kalba, suteikianti kūriniui papildomą prasmę.

Rožėmis margintą audinį darbų ciklui „Rožinis gyvenimas“ pasirinkau taip pat neatsitiktinai. Rožėmis siuvinėtas kilimėlis, kabėjęs prie lovos, yra bene vienas ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų. Šilkiniais siūlais siuvinėtos raudonos rožės, tarp jų tupinčios tokios pat šilkinės margaplunksnės papūgos ilgam įsirašė į mano atmintį kaip nežemiško grožio simbolis. Grožio, kokio šiame pasaulyje tiesiog neegzistuoja.

Rožėmis margintas audinys, naudotas kaip pagrindas tapybai šituose darbuose – tarsi giminės moterų genetinis kodas, kuriame darniai susipina visos jų gyvenimo rožės – puoselėtos gėlių darželiuose ir siuvinėtos šilku, pražydusios ant išeiginių ir kasdienių suknelių, išsiskleidusios ant prijuosčių ir skarelių, išaustos ant sunkių vilnonių lovatiesių ir baltų kaip sniegas krakmolytų pagalvių užvalkalų. Gyvos rožės vestuvinėse puokštėse ir dirbtinės laidotuvių vainikuose.

 Savo darbuose remiuosi asmeniniais išgyvenimais ir prisiminimais, šeimos albumų nuotraukomis, girdėtų istorijų nuotrupomis, sapnų fragmentais, kurie sukdamiesi pasąmonės labirintuose ir sąveikaudami tarpusavyje sukuria naujus derinius ir naujas istorijas. „Rožinis gyvenimas“ – virtuali (ne)tikrovė, vyksmas ne „čia ir dabar“, o „kažkur ir kažkada“: tarp praeities nostalgijos ir ateities lūkesčių. Taip pat tai tam tikrų vaidmenų (tarsi suknelių) matavimasis: dukros, nuotakos, motinos, močiutės… Tai ieškojimas savęs giminės istorijoje ir kartu savo istorijos kūrimas.

Džina Jasiūnė