Vilniaus universitetas

MENIU

Naujienos

ŠIANDIEN BOTANIKOS SODE KAIRĖNUOSE PRADEDA ŽYDĖTI 17 RŪŠIŲ IR 259 VEISLIŲ BIJŪNAI!

Kviečiame pažinti VU Botanikos sodo bijūnų kolekcijoją naujose sodo Kairėnuose erdvėse! Šiandien čia auga  ir pradeda žydėti 17 rūšių ir 259 veislių bijūnai.

  • Birželio 26 d., PENKTADIENĮ, 17 val. pažintinį renginį BIJŪNAI veda augalų kolekcijų kuratorė Sandra Gataveckienė. Kviečiame susipažinti su išskirtine bijūnų kolekcija naujose erdvėse VU Botanikos sode Kairėnuose.
  • Apie bijūnų pavyzdžių, reprezentuojančių dekoratyvinių požymių ir taksonominę įvairovę bei lietuviškų veislių kolekciją VU Botanikos sode Kairėnuose, daugiau skaitykite ČIA.
  • Dalyvių skaičius - 15 asmenų.
  • Renginio kaina 2 EUR įsigijus lankytojo bilietą (+4 EUR, o senjorams, studentams, mokiniams +2 EUR). 
  • Grupė renkasi 17 val. prie VU Botanikos sodo Kairėnuose pagrindinės kasos, Kairėnų g. 43.
  • BŪTINA REGISTRUOTIS  el. paštu hbu@bs.vu.lt nurodant vardą, dalyvių skaičių, kontaktus.

Bijūnai (Paeonia L.) yra daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau krūmai. Žolinių bijūnų rūšys paplitę beveik visoje holarktikoje, nuo Pietų Europos iki Japonijos, o krūminių bijūnų rūšys aptinkamos Rytų Azijoje.

Genties pavadinimas Paeonia kildinamas iš graikų mitologijoje žinomo gydytojų globėjo ir sveikatos dievo Peono vardo. Pasak legendos, Peonas buvo geriausias Eskulpo mokinys. Jis gydė augalais Plutoną nuo Heraklio padarytų žaizdų. Eskulpas pavydėjo savo mokinio gebėjimų ir norėjo jį nunuodyti, tačiau dievai jį išgelbėjo paversdami pačia gražiausia gėle. Graikijoje bijūnai auginami kaip dekoratyviniai ir vaistiniai augalai, kurie pasižymi magiškomis savybėmis ir apsaugo nuo piktųjų dvasių bei ligų. Iš sėklų suvertus karolius kaip apsisaugą nuo ligų nešiojo ir Arabijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Danijoje. Britai bijūnus augino kaip prieskoninį augalą ir dėl aštraus skonio naudojo jų šakniastiebius kaip pipirus ir česnakus. Rusai bei Sibiro gyventojai vartojo džiovintas ir virtas šaknis kaip garnyrą prie mėsos patiekalų. Lietuviai bijūnų šakniastiebius naudojo vaistams, o sėklas kabino vaikams ant kaklo, kad lengviau dygtų dantukai. Jau I a. pr. m. e. bijūnais buvo gydoma apie 20 ligų. Šakniastiebius ir sėklas naudojo nervų ir ginekologinėms ligoms gydyti, reumatui, kosuliui ir skausmui malšinti, sergant virškinamojo trakto ligoms. Ne visi žino, kad vaistinio bijūno žiedų dvi–trys piestelės, iš kurių susiformuoja bijūno vaisiai, naktį atspindi šviesą. Pirmieji tai pastebėjo senovės graikai.

Bijūnus Lietuvoje galima vadinti etnografinėmis gėlėmis. Jie buvo vieni labiausiai branginamų augalų, kurie simbolizavo turtą, sėkmę ir ilgaamžiškumą. Tačiau XX a. antroje pusėje kito Lietuvos kaimai ir sodybos, nyko tradicijos ir tuo pačiu keitėsi gėlių darželiai. Nedaug augalų rūšių lietuvių darželius puošė kelis šimtus metų, bijūnai yra vieni iš jų.

Anksčiau tikėjo, kad nereikia dalyti šio augalo šaknų bei žiedų, nes bijūnai to nemėgsta. Taip pat žmonės tikėjo prietarais apie ypatingas bijūnų galias ir sakydavo, kad „jei jų (bijūnų) duodi, imantis žmogus turi šiek tiek užmokėti ir šalia kero, prakasus žemę, ten tuos pinigus užkasti. Jeigu pinigų nepadės, bijūnai gal ir užsiveis, bet pas davusį žmogų išnyks“. Moterys brangino bijūnus ir kraustantis į kitus namus, dažniausiai palikdamos tėviškę ar močiutės namus, juos pasiimdavo. Tuomet gėlės tapdavo namų ir mamos atminimu, tiesiog „brangesnės už auksą“.

Prietaringieji taip pat žinojo, pasodinti smėlėtoje žemėje augalai blogai auga ir skursta, todėl po šaknimis pylė molio. Kiti po šaknimis dėdavo pinigą ar juodos duonos, kad geriau prigytų, augtų ir žydėtų. Pasodintą bijūną pašlakstydavo švęstu vandeniu ir peržegnodavo, o kiti ant šaknų užpildavo avižų, kurioms sudygus nuraudavo. Kartais įdėdavo net iš naminių vilnonių siūlų numegztų pirštinių, kojinių, suplyšusio nertinio ar šilkinės skarelės skiautę. Kiti prietarai ragino sodinat bijūną po šaknimis padėti silkės galvą ar nors kokio vabaliuko (kad ir musės) galvą, nes kitaip vyrai išeis iš tų namų ar mirs, – „dėkit galvą, kad nereikėtų galvos“. Bijūnus persodindavo tik po rugiapjūtės.

ⅩⅩ a. 2–3 dešimtmetyje Nepriklausomoje Lietuvoje vaistinius bijūnus (P. officinalis L.) pakeitė daug dekoratyvesni puikieji bijūnai (P. lactiflora Pall.) ir jo veislės. Populiariausios buvo puikiojo bijūno P. lactiflora Pall. veislės: 'Edulis Superba' (1824 m.), 'Festiva Maxima' (1851 m.), 'Jeane d‘Ark' (1858 m.). Buvo auginami ir anksti žydintis vaistinis bijūnas (P. officinalis L.) 'Rubra Plena'. Sumedėjusių bijūnų rūšys Lietuvoje nėra paplitusios, dažniausiai auginamas krūminis bijūnas (P. suffroticosa Andrews). 

1) 2) 3)

4) 5) 6)

7) 8) 9)

10) 11) 12)

13) 14) 15)

16) 17)

Nuotraukose: 1–3) bijūnų pievos prie jau lankytojams atrasto liepaitėmis apsodinto „Europos žiedo“ ir Alyvų kalno; 4) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Lotus Queen'; 5) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Lemon Chiffon'; 6) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Novost Altaja'; 7) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Chervona Veza'; 8) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Chochloma'; 9) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Chervonyi Oksamyt'; 10) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Pink Hawaiian Coral'; 11) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Illini Warrior'; 12) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Black Monarch'; 13) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Ellen Cowley'; 14) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Labutis'; 15) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Meilutis'; 16) puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Albatre'; 17) bijūno hibridas (Paeonia hybrid) 'Blaze'.