Vilniaus universitetas

MENIU

Botanikos sodo Vingyje šimtmetis: įvykiai, žmonės ir augalai

Dr. Silva Žilinskaitė

Straipsnis spausdintas žurnale „Sodo spalvos“, 2019 m. Nr. 11. II-a straipsnio dalis bus spausdinama 2019 m. Nr. 12.

Vilniaus universiteto Botanikos sodas įkurtas 1781 metais: pirmieji žingsniai – Medicinos kolegijos kiemelyje (dab. Pilies g. 22) (1781–1799-ieji) ir suklestėjimas Sereikiškėse (1799–1842-ieji), po beveik 77 metų pertraukos, nuo 1919-ųjų – Vingyje, o nuo 1974-ųjų ir Kairėnuose. Taigi sodo jubiliejus šiais metais dvigubas – solidus 100-metis Vingyje ir 45-metis Kairėnuose.

Botanikos sodas – tai vieta, kur augalai ir žmonės labai glaudžiai susiję, bet, deja, neapsaugoti nuo išorinio pasaulio įvykių. Situacija Vingyje keletą kartų keitėsi kardinaliai, šimtmetis buvo labai sudėtingas, iškilo grėsmė ir sodui, ir jo kūrėjų gyvenimui. Tačiau net ir po dramatiškiausių istorinių lūžių, negandoms praėjus, jis atsikurdavo ir suklestėdavo. Pasižvalgykime po tą šimtmetį.

Stepono Batoro universiteto Botanikos sodas (1919–1939 metai)

1919 metų pradžioje kartu su Stepono Batoro universiteto (SBU) atkūrimo planais buvo svarstomas ir botanikos sodo klausimas. Jo senoji teritorija Sereikiškėse universitetui grąžinta.

„Ji buvusi tokios būklės, kad negalima buvo ir pagalvoti apie botanikos sodo atkūrimą šioje vietoje. Reikėjo ieškoti naujos vietos, tinkamos botanikos sodui įkurti, ir didelės teritorijos, galvojant apie botanikos sodo perspektyvas ir plėtrą. Prof. Piotras Višnievskis atkreipė dėmesį į Vingio palivarką. Tinkamiausia vieta – 2 ha teritorija, atskirta nuo Neries upės aukšta mūro tvora. Sodas taip pat turėjo galimybę plėstis greta esančios teritorijos sąskaita.“*
 

VU statinių Zakrete (Vingyje) planai 1928 metais.   Šiltnamio komplekso namelis, išlikęs iki mūsų dienų.   Baseinėliai, išlikę iki šiol.

Botanikos sodas įsikūrė, kaip dabar sakytume, Vingio dvaro sodyboje, teritorijoje, kur nuo XVI amžiaus stovėjo dvaras. Jau neliko jėzuitų akademijos laikais statytų didingų rūmų, kurių likučiai nugriauti apie 1870 metus, bet žemė buvo pilna nuolaužų. Keletas ten stovėjusių mūrinių pastatų statyti XIX amžiaus pirmojoje pusėje, mediniai – XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje. Sodui priklausančiame mediniame name (vadintame vila) gyveno jo direktorius, buvo įrengta laboratorija, kambarys sėkloms tvarkyti, nedidelis muziejus ir bibliotekėlė. Mūriniame vieno aukšto pastate įsikūrė sodo kanceliarija, įrengti inspektoriaus ir kitų darbuotojų butai. Teritorijoje stovėjo arklidės, vežiminė ir dar keletas ūkinių pastatų. Sodas laikė keletą arklių, naudotų ne tik ūkio darbams, bet ir susisiekti su miestu.

Botanikos sodas buvo dviejų katedrų – Bendrosios botanikos bei Augalų sistematikos ir geografijos – „kūdikis“. Šių katedrų darbuotojai, be tiesioginių savo pareigų, užėmė ir įvairias atsakingas pareigas botanikos sode. Šį sodą kūrė prof. Piotras Višnievskis (Piotr Wiśniewski), prof. Jozefas Tšebinskis (Jozef Trzebinski), prof. Francišekas Ksaveras Skupenskis (Franciszek Xawery Skupenski), Konstantinas Prošinskis (Konstantin Proszyński), Andžejus Michalskis (Andrzej Michalski), Jakūbas Movšovičius (Jakub Mowczowicz) ir kt. Tik čia dirbo inspektorius, vyresnysis sodininkas, sodininkai, praktikantai ir pagalbiniai darbuotojai (vežikas, sargai, darbininkai).

Sodo misija, prof. J. Tšebinskio nuomone, buvo sukaupti kuo daugiau Vilniaus ir Naugarduko regionams svarbių ir būdingų augalų, atvirame grunte ir šiltnamiuose auginti kitų egzotinių kraštų augalus, reikalingus botanikos studijoms ir moksliniams tyrimams. Tokį pasirinkimą lėmė galimybė už gana kuklias lėšas, kurios skirtos sodui, sukaupti ir eksponuoti įdomias kolekcijas. Buvo numatyta kaupti specializuotas kolekcijas, kaip ir kituose Lenkijos botanikos soduose: bendrosios sistematikos, vietinės floros, smėlynų augalų, žemės ūkio augalų, augalų ekologijos, alpinariumo, aukštapelkės, arboretumo, vandens ir pelkių augalų.

Sodo kūrimo darbai prasidėjo 1920 metų pavasarį: įrengti keli sklypai, kuriuose pasodinta krūmų, vandens ir pelkių augalų, pasėta sėklų, gautų iš Varšuvos. Darbų plėtrai trukdė lėšų stygius, o kartais ir nepalankios gamtos sąlygos.

„Kiekvienais metais veik visuomet botanikos sodui pasidaro didelis pavojus. Ypač smarkiai nukentėjo botanikos sodas 1931 m. per didelį potvynį, kuomet sode žuvo šimtai retų ir brangių augalų [...]. Po potvynio, kuomet vanduo nubėgo, sunku buvo ir pažinti botanikos sodą, kuriame medžių ir krūmų viršūnės, laimingai neapsemtos vandens, buvo apklotos žalesa, smėliu ir purvu.“

Teko daug pasidarbuoti likviduojant žalą. Nukastas smėlis buvo panaudotas keliams tiesti. Nuo 1926 metų kolekcijose buvo nuo 1575 iki 2500 vardų augalų, o daugiausia jų surinkta 1936–1937 m. – 2800. Arboretume augo apie 180 vardų medžiai ir krūmai, bet sode vyravo atviro grunto žoliniai augalai – per 2 000 vardų. Pastačius naujus šiltnamius, 1929–1930 metais auginti 200 vardų augalai, o 1935–1936 metais – 325. Sodas mainams siūlė egzotinių augalų sėklų. Pavyzdžiui, 1932 metų kataloge minimos Alonsoa warszewiczii, kilusio iš Peru ir pavadinto jį atradusio Jozefo Varševičiaus (Józef Warszewicz) vardu, sėklos. Šis botanikas dirbo Jozefo Strumilos (Józef Strumiłło) sode Vilniuje, VU Botanikos sode, bet bėgdamas nuo 1831 metų sukilimo represijų išvyko į užsienį, o vėliau dalyvavo daugelyje ekspedicijų Pietų Amerikoje, rinko ir pargabeno į Europą gausybę naujų augalų, daugiausia orchidėjų. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, apsistojo Lenkijoje, dirbo Krokuvos universiteto Botanikos sode. Nutikdavo ir kurioziškų situacijų.

„Kartą, kai tėvas dviem dienom išvyko, aš sugalvojau padaryti jam staigmeną. Jau buvo gegužė. Piktžolės – seniai neravėtos – klestėjo lysvėse. Takeliai geltonavo nuo žydinčių pienių. Nusprendžiau padaryti tvarką. Kauptuku išvaliau takelius nuo žydinčių augalų, skrupulingai išroviau piktžoles iš lysvės. Kai tėvas grįžo ir pamatė mano nuveiktus darbus, pasakė su pasipiktinimu ir liūdesiu: „Ką tu, Anusia, padarei? Tos pienės sulaukė savo gražiausio laiko metuose, taip pat ir kitos piktžolės.“ Pasirodo, lysvės po tėvo kabineto langu buvo specialus piktžolynas. Visiems augalams ten buvo duota laisvė.“
Anos Tšebinskos (Ana Trzebińska), J. Tšebinskio dukters, prisiminimai
 

Taigi 1919 metais startavęs tuščioje vietoje, botanikos sodas iki 1939-ųjų sutvirtėjo ir, kad ir labai sunkiomis sąlygomis, vykdė visas universitetų sodams būdingas funkcijas: sukaupta apie 2800 vardų augalų kolekcija, jie eksponuojami specializuotuose skyriuose, pastatyti šiltnamiai, kuriuose buvo apie 300 vardų augalų; leistas sėklų mainų katalogas, keistasi jomis su kitų šalių botanikos sodais. Sode surinkta medžiaga naudota moksliniams tyrimams, kolekcijose buvo atliekami stebėjimai. Kolekcijomis pasinaudojo apie 2000 biologijos ir žemės ūkio specialybių studentų. Sodas buvo lankomas, dažniausiai į jį atvykdavo moksleivių.

Iki mūsų dienų išliko šiltnamiai, keli baseinėliai, patalpose augalų motyvais dekoruota koklinė krosnis, K. Prošinskio spinta. Medžių išliko nedaug, o šiltnamyje ir lauke vešėjusiais augalais galima pasigrožėti nebent vartant K. Prošinskio piešinius, saugomus VU Herbariume.

     

Didžiosios permainos (1939–1941 metai)

Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, VU atiteko net trys sodai: Kaune, Aukštutinėje Fredoje, įsikūręs VDU botanikos sodas, SBU įkurtas botanikos sodas Vingyje ir Farmakognostinis (Vaistinių augalų) sodas, kuris perduotas VU Medicinos fakultetui 1940 metų pradžioje. Buvęs VDU botanikos sodas 1941-ųjų gegužę perduotas Mokslų akademijai. Jau netrukus (1940 metų sausį) Vingyje iškilo šiltnamių šildymo problema.

„Perimtas botanikos sodas turįs du šiltnamius su apie 1261 augalais / gėlėmis / vazonėliuose... reikia nuolat apkūrenti šiltnamius, kad palaikyti reikiamą šilumos temperatūrą. Kuro atsargos nerasta. Jau yra reikalinga degamosios medžiagos – anglių ar ko kito tuoj ir nevėliau š. m. vasario mėn. 1 d. pirkti.“

Kai SBU įkurtas sodas Vingyje 1939 metais perėjo VU, įvyko didelė darbuotojų kaita. K. Skupenskis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas, nes turėjo karinį laipsnį. A. Michalskio prašymas priimti į darbą VU nebuvo patenkintas, prof. P. Višnievskis nesikreipė pats. Iš SBU botanikos sodo darbuotojų be didesnių problemų įdarbinti tik sodininkai, arklininkas, kūrikai. Kol į Vilnių persikraustė botanikai iš Kauno, kabinetus ir botanikos sodą prižiūrėjo J. Movšovičius. Vėliau sodu rūpinosi jau iš Kauno persikėlę botanikai, prof. Antanas Minkevičius nuo 1940 metų rudens ėjo ir vedėjo pareigas. Deja, iki galo sutvarkyti visus reikalus sutrukdė greitai prasidėjęs karas.

Karas (1941–1944 metai)

Štai toks karo laikų gyvenimas Augalų anatomijos ir fiziologijos katedroje:

„1942.09.28. „Rutos“ kooperatyvo gerb. p. Direktoriui. Šiuomi prašoma leisti nusipirkti 1942/43 m. keturis pakius degtukų.;

1942.10.28. Tiekimo ir Paskirstymo Įstaigos Maisto ir prekių skyriui. Prašau leisti... pirkti 10 kg ruginių, smulkiai maltų miltų. Miltai reikalingi klijaus pagaminimui užklijuoti 31 langui.;

1943.01.29. Lietuvos valstybinės leidyklos p. Direktoriui. Šiuomi prašau leisti pirkti... 5 storus sąsiuvinius, 20 plonų sąsiuvinių, 2 paprastus pieštukus, 5 lapus kalkinio popieriaus.;

1943.02.10... katedrai gaudavome tik 3 malkų normas, kurių vos užtenka palaikyti temperatūrai auditorijose ir pratybų kambaryje su vienu kambariu personalui.;

1943.02.11. V. M. S. Maisto ir prekių paskirstymo skyriaus II apylinkės p. Vedėjui. ... žemiau išvardinti reikmenys tikrai yra reikalingi: 1 pora kaliošų; 1 pora kojinių; 2 špulelės siūlų (baltų ir juodų); 1 kaklaraištis.

1941–1943 metais botanikos sodas Vingyje beveik nenukentėjo, augalų priežiūros darbai buvo vykdomi. Padienių darbininkų tabelyje už darbo laiką nuo 1942 metų spalio 15-os iki 31 dienos pažymima, kad sumokėta už tokius darbus: svogūnų nuėmimas, rūgštynių, maubrecijų ir jurginų paruošimas žiemojimui, lapų grėbstymas ir kt.

1945 metų liepos 6 dieną išduotame pažymėjime rašoma: Šiuomi pažymima, kad Boleslovas Korkuc... sunkiais karo metais, kada trūko Botanikos sode personalo, savarankiškai palaikė sode ir šiltnamiuose tvarką ir jo rūpestingumo dėka liko išsaugotos svarbiausios augalų kolekcijos.“
 

1941–1943 metais vokiečiai buvo įsirengę lysves, kur augino daržoves karo ligoninei. Labiausiai sodas nukentėjo per paskutinius mūšius dėl Vilniaus 1944 metų liepą, kai jie Vingio parko rajone forsavo Nerį ir veržėsi Kauno link.

„Frišmanas: Ties senuoju vienuolynu [BS teritorija] generolas aptiko brastą, per kurią turėjo persikelti visi kareiviai... Nuo miško iki upės apie 100 m teko eiti plynu lauku. Priešingoje upės pusėje, kiek toliau į dešinę, stūksojo aukštas kalnas [Karoliniškių atodanga], nuo jo apšaudymui atsivėrė visa brasta. Mūsų šturmo grupė, vadovaujama generolo, turėjo pirma perbristi vandenį ir išvalyti kelią... Palei vienuolyno sieną mes stūmėmės žemyn kranto link. Trumpas atokvėpis, keletas greitų žingsnių – ir mes jau vandenyje, pradėję žygį į nežinią... Nors srovė nešė, bet aš grūmiausi ir... man pavyko... Kalbėdamiesi tyliai stebėjomės, kad nematyti rusų, kai staiga nuo aukštojo kalno virš Neries pakilo pirmoji signalinė raketa. Sustingę lyg statulos pažvelgėme žemyn. Ten visiškai padrikai plūsdami iš miško bičiuliai pėstininkai puolė į upę: gelbėkitės, kas gali... Sutratėjo kulkosvaidžių ugnis, griaudėjo minosvaidžiai... Iš upės pusės skardėjo sužeistųjų ir skęstančiųjų bičiulių riksmai, upės srovės nunešamųjų pagalbos šūksniai. Nepaisant visko būrys po būrio brido į vandenį, nes tik per jį ėjo kelias atgal pas saviškius... žygiavome tylėdami...“

Mūšių metu vienas sviedinys pataikė į šiltnamius ir vieną iš jų visiškai sunaikino, nukentėjo ir kitos kolekcijos. Sviedinių skeveldros pažeidė daugelio medžių kamienus, buvo ištryptos žolynų lysvės, dalis augalų išvogta. Ir dar kai kas nutiko Vingyje: J. Movšovičius karo metais pateko į getą. Ten dėstė matematiką ir gamtos mokslą nelegalioje mokykloje, jam pavyko surengti dvi vaikų išvykas į Vingio parką, kur išblyškę, sulysę mažyliai džiaugėsi pirmą kartą išvydę žolę, gėles, medžius. Aptvertoje geto teritorijoje teaugo vienas medis... Ta vieta vadinta parku. Visi 13 Movšovičių šeimos nariai suimti ir išvežti į Panerius, Jakubo tuo metu nebuvo namuose. Vėliau jam pavyko pabėgti. Dešimt mėnesių slapstėsi pas studijų draugus ir universiteto kolegas, rizikuodamas ir savo, ir jį slėpusių žmonių gyvybėmis. Po 10 mėnesių klajonių per butus jis nutarė slėptis sodo oranžerijoje. Ketureilio „Rausia kapą Jokubėlis, / Dreba rankoj kastuvėlis, / O kita prilaiko kotą, / Kad gėlės nesužalotų“ atsiradimo istorija tokia: vokiečiai J. Movšovičių (nuotr.) sučiupo ir liepė pačiam išsikasti duobę... Kol kasė, priartėjo Raudonosios armijos būrys... Duobė apsaugojo nuo kulkų.

Vėliau karo metų žala įvertinta 50 000 rublių.

[...] dalis šiltnamio pastato, stogas ir šiltnamio įrengimai sunaikinti – nuostoliai apie ... rb 30 000; Dalis inventoriaus vokiečių okupacinių valdžios organų rekvizuota ... rb 15 000; Vokiečių išvežta labai geram stovy brička ... rb 8 000; Okupacijos metu vokiečiai dažnai imdavo įvairius šiltnaminius ir dekor. augalus ... rb 4 000; Dalis botanikos sodo buvo užimta daržovėms, kaip pomidorai, salotos ir kt. sodinti pašalinus prieš tai daug vertingų įvairių augalų rūšių ... rb 3 000“.

Sodas, nors ir nukentėjo, liko. Visai nepasisekė vaistinių augalų sodui:

„Jis buvo nuganytas arkliais, kuriuos po apsupimo 1944 m. liepos mėn. vokiečiai iššaudė (apie 50 arklių). Jų puvimo kvapas, papūtus vakarų vėjams, buvo jaučiamas visame Vilniuje. Sode kiek vėliau vėl atsirado arklių, su ožkomis į Vilnių atvykę karo pabėgėliai galutinai sunaikino šį kampelį, net tvoras sudegino.“
 

J. Movšovičius, vokiečiams pasitraukus, grįžo dirbti, buvo paskirtas sodo vedėju ir ėmėsi pirmųjų darbų.

„Prorektoriui ūkio reikalams. 1944.XI.28. Sąryšy su botanikos soda organizacija prašau išskirti sodui 120 metrų ilgio lentų ir atitinkamą kiekį vinių (5 kg) paruošimui dėžučių šiltnamių mediniams augalams, kurie nuo karo pradžios (1939–1944) iki šiol nebuvo persodinti.“
 

„Viln. Valstyb. Univ. Rektoriui. Pareiškimas. 1944.XII.11. Liepos mėn. kovų metu artilerijos sviediniai pataikė į šiltnamį ir jį sunaikino. Išlikę augalai buvo pernešti į laisvą patalpą, kurioje jie iki paskutiniųjų laikų buvo laikomi. Š. m. lapkričio mėn. gale kariškosios skalbyklos, esančios daržo rajone, viršininkas įsakė tučtuojau ištuštinti augalų užimamą kambarį. Augalai buvo pernešti į daržininkų virtuvę. Būtų pageidautina, kad šie augalai būtų atgal perkelti į anksčiau jais užimamą kambarį, kadangi dūmai, išimtina ankštuma ir šviesos stoka galutinai baigs naikinti šių taip vertingų šiltnaminių augalų rinkinį, priklausantį VVU Botanikos Sodui. Turiu vilties, kad atatinkami organai tuomi susirūpins ir padės išlaikyti nors tai kas pasiliko, išleisdami ta kryptimi reikalingus patvarkymus.“

*Straipsnyje pateikiama autentiškų dokumentų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, MA Vrublevskių bibliotekos, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus, archyvo ir botanikos sodo – jie išskirti pasvirusiu šriftu. Kalba netaisyta.