Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Vynvytis (Parhenocissus)

Penkialapis vynvytis - Parthenocissus quinquefolia (L.) Planch.
Liana, ūselių pagalba pakylanti iki 30 m aukščio. Stiebai netvirti, tad ieško atramos: medžių šakų, tvorų, vielų ar virvių apie kuriuos ūseliais apsivynioja. Jauni ūgliai rausvi, vėliau žali, rusvi ar pilkai rusvi, kartais su orinėmis šaknimis. Sustiprėję augalai per sezoną užaugina iki 3 - 3,5 m ilgio ūglius.
 
 
P. quinquefolia ir Clematis terniflora

Lapai sudėtiniai, pirštiški, sudaryti iš 5 elipsiškų ar atvirkščiai kiaušiniškų 4 - 12 cm ilgio lapelių. Lapeliai smailūs, jų kraštai karbuoti arba dantyti. Viršutinė lapo pusė tamsiai žalia, žvilganti, plika, o apatinė - blyškiai melsva. Rudenį lapai nusidažo tamsiai purpurine spalva. Paskaičiuota, kad vienas sveikas, gerai augantis augalas savo lapija gali užkloti 15 - 20 m² plotą.
Žiedai maži, neišvaizdūs, sutelkti į žiedynus - skydelius, o šie savo ruožtu į viršūnines šluoteles.
Vaisiai - mėlynai juodos su nežymiu vaškiniu apnašu iki 6 - 8 mm skersmens rutuliškos uogos, kuriose sunoksta po 2 -3 sėklas.
Tėvynė: Šiaurės Amerika - Kvebekas iki Floridos ir Meksikos. Auga miškuose ir kalnų šlaituose. Gerai auga įvairiuose dirvožemiuose: priesmėlio, priemolio ir molinguose. Reikalauja drėgmės, bet dirva turi būti gerai drenuota, kad nebūtų stovinčio vandens. Kadangi su amžiumi sustiprėja šaknų sistema, tai gali pakelti sausras. Pakenčia oro užterštumą, dėl to plačiai auginamas miestuose. Vienodai gerai auga pusiau pavėsyje ir saulės atokaitoje.
Dėl nereiklumo auginimo sąlygoms, didelio atsparumo šalčiams (šalčio zona 3) - gali pakelti -25°C ir didesnius šalčius, greito augimo per sezoną, atsparumo ligoms ir kenkėjams yra nepaprastai gerai žinoma ir pati populiariausia liana Lietuvoje.
Dauginama sėklomis ir auginiais: sumedėjusiais ir pusiau sumedėjusiais.
Dar labiau vertinamas šios rūšies varietetas engelmannii Rehder, kadangi jo ūselių galuose yra siurbtukai, kurių pagalba augalas be jokių atramų gali prisitvirtinti prie bet kokios sienos. Tiesa, pirmais augimo metais augalą reikia nukreipti norima linkme, kad jis ‚pamatytų' atramą.
Augalo pritaikymas. Literatūroje nurodoma, kad atskiros augalo dalys (ūgliai, vaisiai) naudojami liaudies medicinoje. Sodininkystės praktikoje: vertikaliam želdinimui, ypač pilkoms, neišvaizdžioms sienoms ar statiniams paslėpti, teritorijose, kur didelis oro užterštumas. Be to, gausi lapija gali būti geras fonas kitiems augalams išryškinti. Kartais auginamas kaip kiliminis, tik reikia atsiminti, kad intensyviai augdamas gali užgožti kitas rūšis. Dar vienas privalumas: nereikia didelio žemės ploto pasodinimui. Pakanka paruošti 70 cm pločio ir tokio pat gylio duobę. Šaknis geriausia užberti humusingu dirvožemiu. Prieš žiemą šaknis mulčiuoti kompostine durpe arba žeme, arba perpuvusiu mėšlu - pagal galimybes.
 

Parengė G. Jurkevičienė 2004.03.15