Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Dracena (Dracaena)

Tikroji dracena - Dracaena draco (L.) L.

Tikėta medžio antgamtinėmis galiomis

Seniai seniai žemės pakraštyje, nimfų Hesperidžių sode, gyveno slibinas Landonas, turėjęs šimtą galvų ir kalbėjęs tiek pat skirtingų balsų. Šiam slibinui dievų karalienė Junona buvo liepusi saugoti tris auksinius obuolius. Tačiau garsas apie obuolius pasiekė karalių Euristėją. Jis liepė didvyriui Herakliui bet kokia kaina atnešti šiuos nepaprastus ir be galo vertingus obuolius. Ieškodamas sodo Heraklis keliavo per Libiją, Egiptą, Kaukazą, išvadavo titaną Prometėją, kuris jam davė vertingų patarimų. Po ilgos ir sunkios kovos Heraklis galiausiai nužudė šimtagalvį slibiną, o ten, kur liejosi siaubūno kraujas, išaugo įstabūs medžiai, kurie buvo pavadinti drakonmedžiais.
Taip apie drakonmedžių atsiradimą pasakoja senovės graikų legendos. Tačiau pasakojimų apie šiuos retus ir įspūdingus augalus galima surasti įvairiose Viduržemio jūros, Afrikos ir net Azijos kultūrose. Indų legenda teigia, kad piktas drakonas puldinėdavo dramblius, gerdavo jų kraują. Tačiau kartą ant drakono užvirto labai senas sunkus dramblys. Kur drakono kraujas žemę palaistė, ten neregėti augalai sudygo...
Tikėta, kad drakonmedžiai turi antgamtinių ir stebuklingų galių, tad šio augalo mediena ir derva buvo naudojama maginiuose ritualuose, apeigose.

Europiečiai mokslininkai drakonmedį pirmą kartą aprašė tik 1402 m. ir jį pavadino Dracaena draco. „Dracaena“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „drakono patelė“.
Savaime auga tik „laimingose“ salose.
Savaiminę šių nepaprastų medžių populiaciją galima išvysti bene vienintelėje pasaulio vietoje – graikų „laimingomis“ (Macaronesia) vadintose salose Atlanto vandenyne, prie Šiaurės vakarų Afrikos ir Pietvakarių Europos krantų.
Viena tų salų – Tenerifė (Tenerife), ispanų vadinama Isla de la Eterna Primavera – amžino pavasario sala, kurioje iškilęs 3718 m virš jūros lygio stūkso vulkanas Teidė (Teide). Nuo senų senovės viso pasaulio botanikai domisi po paskutinio ledynmečio išlikusia unikalia šios salos flora. Gran Kanarijos (Gran Canaria) ir Tenerifės salų augmenija vilioja specialistus lygiai taip pat kaip Galapagų salų (Islas Galápagos) gyvūnija zoologus. Tenerifės Teidės nacionaliniame parke (Parque Nacional del Teide), kuriame išsaugotos net 33 endeminių augalų rūšys, galima pasigrožėti savaime augančiais drakonmedžiais, nes visur kitur šiuo metu augantys šios rūšies medžiai yra pasodinti žmonių.
Turbūt didžiausias ir geriausiai žinomas drakonmedis auga Tenerifės miestelyje Icod de Los Vinos, Drakonų parke (Parque del Drago). Tai 17 m aukščio ir 20 m skersmens medis, galintis sverti apie 150 tonų. Teigiama, kad šis drakonmedis yra net 5000 metų, tačiau mokslininkų manymu, jis gali būti tik 800 metų ar net jaunesnis. Augalą užpuolė grybinės ligos, tad kamieno vidus yra išskobtas. Manoma, kad šiuo metu augalui pavojus negresia.
Dar vienas žymus drakonmedis auga Tenerifės miesto La Orotava slėnyje. Kaip tik šis medis laikomas seniausiu drakonmedžiu (daugiau informacijos ieškokite http://www.tenerife-laorotava.com/en/florafauna.aspx).
Žmonių pasodintų drakonmedžių galima aptikti Madeiroje (Madeira), Porto Sante (Porto Santo), Maroke, Žaliojo kyšulio (Cape Verde) salose. Jų giminaičių auga Rytų Afrikoje (Dracaena ombet, Dracaena schizantha), Arabijoje (Dracaena serrulata) ir Sokotros (Socotra) saloje (Dracaena cinnabri), taip pat tolimuose pietryčių Azijos, šiaurės Australijos regionuose bei Madagaskare (Madagascar). Net 23 rūšių dracenos auga Vakarų Afrikos Gvinėjos (Guinée) – Kongo (Congo) regione. Tačiau tokių rūšių kaip Dracaena narborensis, Dracaena brongniartii, Dracaena sepultus medžius, vešėjusius Viduržemio jūros pakrantėse, galima tyrinėti tik iš fosilijų.
Dracenų genties augalai nepaliauja stebinti ir šiais laikais. 1970 m. botanikas Giunteris V. H. Kunkelis (Günter W. H. Kunkel) Gran Kanarijoje, vietovėje Barranco de Arguineguin, ant uolų ir stačių šlaitų aptiko naujos rūšies Dracaena tamaraneae medžių. 1999 m. lapkritį Dracaena tamaraneae buvo įrašyta į nacionalinį endeminių rūšių katalogą. Rūšis yra ties išnykimo riba. Tenerifės drakonmedis (Dracaena draco) panašesnis į dracenų genties rūšies medžius, augančius Rytų Afrikoje ir Arabijoje. Genetiniai tyrimai rodo, kad Dracaena draco gentiškai labai artima Dracaena cinnabri.

Pražysta tik penkioliktais metais

Egzotiškieji drakonmedžiai auga tropinio ir subtropinio klimato zonose, dažnai jų aptinkama 100–600 m virš jūros lygio. Tai tipiški kserofitai – augalai, prisitaikę augti labai sausoje aplinkoje, kur per metus vidutiniškai iškrinta tik 200–500 mm lietaus. Šie augalai tarpsta atvirose, saulėtose vietose, o jų lapų epidermį išoriškai dengia kutikulės (neląstelinės iš augalo vaško sudarytos apsauginės plėvelės) sluoksnis. Todėl lapų paviršius atrodo blizgus, jie išgarina mažiau vandens.
Nors ir labai lėtai drakonmedžiai užauga net iki 20 m aukščio. Sėklos sudygsta nesunkiai. Daigų lapeliai būna plokšti, o jauni augalai labai panašūs į alaviją. Tik gerokai vėliau susiformuoja stiebas ir įspūdinga šakų karūna. Augalai neturi metinių rievių, todėl ir jų amžių nustatyti sudėtingiau. Suaugusių augalų lapai pailgi – iki 110 cm ilgio, beveik 4 cm pločio. Maždaug 15 metų amžiaus drakonmedžiai pradeda žydėti baltais, į šluoteles sutelktais žiedais. Žiedynas primena datulinių palmių žiedynus – būna iki 120 cm ilgio. Iki 15 mm skersmens vaisiai panašūs į žirnius. Pasakojama, kad prieš ispanams įsikuriant Tenerifėje ir kitose Kanarų salose, drakonmedžio vaisiais mito dabar jau išnykę, nemokėję skraidyti endeminiai paukščiai.
Derva naudota ritualams ir medicinoje
Nuo seniausių laikų drakonmedis labiausiai vertinamas dėl savo sakų. Pažeidus medžio žievę, pradeda tekėti tamsiai raudona kartaus skonio derva, dėl spalvos ir tirštumo vadinama „drakono krauju“. Senovėje buvo tikima, kad tai mitinio gyvūno kraujas, turintis įvairių stebuklingų savybių. Todėl ši medžiaga buvo naudojama įvairiuose religiniuose ritualuose ir net alchemikų bandymuose. Pavyzdžiui, Kanarų salų gyventojai „drakono kraują“ naudojo mirusiems mumifikuoti, o iš dervos pagaminti smilkalai turėję apvalyti sielą nuo nuodėmių.
Apie gydomąsias drakonmedžio dervos savybes buvo žinoma jau senovės Graikijoje ir Romoje. O Arabijos šalyse „drakono kraujas“ buvo naudojamas kaip vaistas nuo visų ligų. Ši derva turi antiseptinių savybių, todėl jos granulėmis ar nuovirais buvo malšinamas karščiavimas, gydomos kvėpavimo takų ir žarnyno ligos. „Drakono krauju“ gydytos ne tik vidinės, bet ir išorinės ligos, ypač įvairūs odos pažeidimai, opos ar net kaulų lūžiai. Dervoje yra vitamino C, tad ji buvo naudojama ir skorbuto profilaktikai.
Tiesa, be magijos ir medicinos, drakonmedžio derva senovėje buvo naudojama ir kur kas buitiškesniems tikslams. Ja buvo dažoma vilna, dekoruojama keramika ir namų sienos. Taip pat ji naudota kaip kosmetinė priemonė, pavyzdžiui, kaip lūpų dažai ar kūno aliejus. Sumanūs prekybininkai drakono krauju dažydavo galvijų ragus, kad šie primintų prabangų vėžlio kiautą.
Viduramžiais drakono kraujas tapo aukso vertės. XVII a. Italijoje derva naudota kaip sudėtinė styginių instrumentų lako dalis. Savo instrumentus „drakono krauju“ tepė ir garsusis smuikų meistras Antonijus Stradivarijus (Antonio Stradivari). Iš dervos išskirtas pigmentas buvo naudojamas vitražų gamyboje.
Dėl vertingos dervos ir medienos Kanarų salų drakonmedžiai dar viduramžiais buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Iškirsti medžių guotai ataugdavo itin sunkiai ir lėtai. Šiais laikais beveik visos Dracena genties rūšys, kurių yra beveik 60, įtrauktos į nykstančių augalų sąrašus, o išlikę savaiminiai miškai paskelbti draustiniais.
Beje, drakonmedžio derva naudojama ir šiais laikais – ir alternatyviojoje medicinoje, ir kaip maisto papildas. Dervos granulių ir antpilų galima rasti daugelyje egzotiškų Vidurio Azijos prekyviečių. „Drakono kraujas“ vis dar naudojamas lakui gaminti, medžio ir marmuro gaminiams poliruoti.
Dekoratyviniai drakonmedžiai labai populiarūs Viduržemio jūros regione ir Australijoje. Jie sodinami specialiose dėžėse ir dideliuose vazonuose, šiais augalais apželdinami kiemai ir gatvės. Kai kurių rūšių drakonmedžius galima auginti ir namie ant palangės. Tarp tokių – sausose patalpose gerai auganti kraštuotoji (Dracaena marginata), Sanderio (Dracaena sanderiana), dar vadinama laiminguoju bambuku, lenktoji (Dracaena reflexa), kvapioji (Dracaena fragrans) dracenos. Šie dekoratyviniai augalai skiriasi lapų spalva, stiebo aukščiu. Tiesa, namų sąlygomis auginami drakonmedžiai kvapniais žiedais pradžiugins retai, bet tikrai primins šiltuosius kraštus, kur auga jų įspūdingi giminaičiai.

Auginamas ir Lietuvoje

Norintiems iš arčiau susipažinti su šiuo paslaptingu medžiu nebūtina skristi į tolimąją Tenerifę, ar Šiaurės Afriką. Įdomių egzempliorių galima išvysti kur kas arčiau. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Miuncheno Nymphenburgo botanikos sode (Botanischer Garten München-Nymphenburg, Menzinger Straße 65).
Įspūdingiausias ir seniausias žemyninės Europos drakonmedis auga Lisabonos botanikos sode (Jardim Botânico da Ajuda, Calçada da Ajuda, http://www.jardimbotanicodajuda.com/). Šiam galiūnui jau daugiau kaip 400 metų. Na, o, ko gero, gražiausias – itališkas egzempliorius (kaip ir pridera italui) – Palermo botanikos sodo (Orto Botanico di Palermo, Via Lincoln 2) augintinis. Jis nuolat atsiduria fotografų objektyvų taikiklyje...
Vienas Italijos drakonmedžių giminaitis į šviesą stiebiasi ir Lietuvoje, Vilniaus universiteto Botanikos sodo šiltnamyje. Jį iš sėklytės, parsisiųstos iš Italijos, išaugino uždaro grunto augalų kolekciją kuruojanti sodo darbuotoja Kristina Balnytė. 2004 m. pasodinta sėklelė sudygo nesunkiai. Taigi mažyliui tik devyneri ir jis dar nežydėjo. Žiedų teks palaukti dar kelerius metus, bet nuskynus lapą, „drakono kraujas“ jau varva...

***
Anot graikų legendų, atsidėkodama už ištikimybę Junona įkurdino slibiną Landoną tarp žvaigždžių. Iš ten jis ir toliau stebi žemę. Ne veltui drakono žvaigždynas graikams simbolizavo apsaugą ir karą. O šimtamečiai drakonmedžiai, išaugę iš šios mitologinės būtybės kraujo, ir toliau stebina botanikus bei paprastus gamtos mylėtojus. Išsikerojusios šių medžių šakos išties primena daugybę slibino galvų...
 

2014.02.17.


Paruošė Rasa Ryliškienė, pagal skrydžio žurnalo "Small Planet" Nr.12 publikaciją “Kur drakono kraujas tryško...“