Visi Botanikos sodai, taip pat ir mūsiškis, ruošiasi naujam vegetacijos laikotarpiui. Kolekcijos lauks lankytojų, yra ir bus tvarkomos teritorijos, kad atsivertų gražiausi želdynų paveikslai, kad visiems lankytojams teiktų džiaugsmą. Kadangi sodo teritorijoje yra nemažai natūralios savaiminės floros buveinių – miško, pievų, šlaitų, tvenkinių pakrančių, sodo darbuotojai atidžiai žiūri, kad šiose vietose būtų švaru, tai yra, kad nesimėtytų jokių plastiko ar stiklo butelių, maisto pakuočių, žodžiu, svetimkūnių. Per sezoną, suprantama, jų pasitaiko. Mes manome, kad rūpestinga, pastovi šių plotų kontrolė drausmina nesusipratėlius ir auklėja.
Apie lankytojų gamtoje elgesį ir norėtųsi šiek tiek pasamprotauti.

Pavasario dvelksmas VU Botanikos sode (kairėje), sodo poilsiavietė (dešinėje)

Artėja pavasaris. Vieni išeisime į laukus, dirbsime žemę, tvarkysime sodus, auginsime daržoves, gėles. Kiti važiuosime prie ežerų, upių, eisime į miškus, kopsime į piliakalnius, džiaugsimės natūraliu gamtos grožiu. Bus puiku. Bet, deja, kiekvienas žinome, jog gamtoje beveik kiekvienas susidursime su praėjusių metų nesąmoningų lankytojų paliktomis šiukšlėmis. Juk taip būna kasmet, nors savanoriai daug dirba kiekvieną pavasarį: renka tą „palikimą“, daug kalba per informacines laidas. Pokyčiai yra, nors ir ne tokie, kaip norėtųsi. Vadinasi, tą veiklą reikia tęsti.
Tai va, galvoju.
Žmogus bene vienintelė rūšis Žemėje, norinti pirmauti, įsivaizduojanti, kad yra gudriausia, primetanti kitiems gyviems sutvėrimams savo valią ir visada siekianti vadovauti ir nurodinėti, neatsižvelgianti į pasekmes.
Žinome daug pavyzdžių, kai žmogaus veikla šalia teigiamų rezultatų atneša ir daug neigiamų. Deja, pastarųjų vis labiau daugėja.
Kažin kodėl žmogus taip daro, kodėl nesižvalgo aplinkui, nestebi natūralios gamtos, nesimoko iš jos. (Čia nepamirštu, jog visgi yra nemaža dalis žmonijos, kuri turi tvirtus ryšius su gamta ir gyvena su didele pagarba jai.)

Vaikų žaidimo aikštelė (kairėje), šermukšnialapė lanksvūnė jau skelbia pavasarį (dešinėje)

Išminčiai sako, jog genealumas yra paprastume. Bet mes, žmonės, labai dažnai bandydami save išreikšti, o gal pasirodyti, o gal tiesiog sekdami madomis, vietoj paprastumo renkamės sudėtinga. Ne išimtis yra ir gyvenamosios aplinkos tvarkymas ir kūrimas.
Pažvelkime į tai štai tokiais aspektais.
Natūrali gamta: miškai, laukai, upės ir jų pakrantės, pajūris, kalvos, pelkės – žodžiu visa, kas sukurta Aukščiausio kūrėjo. Sutvarkyta taip, kad vyrauja pusiausvyra, visi gyvi organizmai tvarkosi patys, kad išgyventų. Bet! Ateina žmogus ir ima viską keisti ir reguliuoti pagal savo poreikius ir supratimą. Pavyzdžiui: kelių tiesimas, statybos, žemdirbystė, poligonai, įvairios trasos, gyvenvietės.
Viskas būtų gerai, jei žmogus visa tai atlikęs, padoriai elgtųsi su šalia esančiais gamtos plotais.
Pirmiausia: lankydamasis juose, neterštų, nepaliktų jokių savo buvimo čia daiktinių įrodymų – jokių šiukšlių; kad neardytų žemės paviršiaus jokia transporto priemone (juk savo svarbumą ir sugebėjimus galima parodyti ir išreikšti autodromuose ir kitose panašiose vietose); kad, šiukštu, neterštų jokiais cheminiais junginiais; ir pagaliau, kad nesikėsintų į šalia gyvenančią gyvybę – gyvūnus ir augalus.
Labai gaila, kad įsivyravusi vartotojiška visuomenė jau, ko gero, pamiršo iš kur visa gauna ir kam turi būti dėkinga. Juk nieko iš nieko niekas nepagamina. Būtina žaliava, resursai. O juos mums teikia Žemė.
O vartotojai? Jie taupūs? Jie kuklūs? Jie pasitenkina mažu? Deja… O kaip būtų gražu, jeigu vartotumėm taupiai, atsakingai. Reikėtų pažaboti godulį ir neleisti, kad jis užkariautų širdį ir protą.

Botanikos sodas jau laukia lankytojų (kairėje), paskutinis sniegelis (dešinėje)

O dabar pažiūrėkime kokios yra šiukšlintojų kategorijos “iš kito kampo”. Vieni, kaip jau įvardijome aukščiau, yra lengvabūdžiai ir neatsakingi miestiečiai, kurie paiškylavę nesivargina susirinkti nereikalingų daiktų ir išmesti į šiukšlių konteinerius. Žinoma, čia neturiu omenyje žmonių, gerbiančių save ir gamtą. Antra kategorija – žmonės, kurie turi savo sodus, myli augalus, jai rūpinasi, bet jų elgesys šalia esančių miškų ar kitų žaliųjų erdvių atžvilgiu yra smerktinas. Ir štai kodėl. Jie į mišką išneša ar išveža organines atliekas: išravėtas piktžoles, nugenėtas vaismedžių ar vaiskrūmių šakas ir suverčia bet kur ir bet kaip. Ir pasitaiko, kad kartu atsikrato statybinėmis atliekomis. Manau, ne vienas esame matę. Pavyzdžiui: pušynas netoli Balsio ežero Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinyje šalia sodų bendrijos Pagubėje. Liūdna ir graudu tai matant. Sunku suprasti, kad žmogaus supratimas toks menkas, kad jis toliau savo nosies nieko nemato, kad blogą pavyzdį rodo augančiai kartai. Trečia kategorija – tai asmenys, kurie neturi jokio atsakomybės jausmo, yra asocialūs, kuriems tvarka, švara, grožis ir harmonija yra niekas, kurie yra priklausomi nuo alkoholio. Čia geras pavyzdys yra vieta netoli minėto ežero, miško pakraštyje prie parduotuvės; kitas – pušynėlio salelė prie Saulėtekio galinės autobusų stotelės. Tiesiog apgailėtina. (Beje, tarša šioje vietoje atsirado ir padidėjo po to, kai netoliese pradėjo dirbti parduotuvė). Čia kasdien praeina daugybė jaunų žmonių, ir ką jie mato?...
Vėl ilgėja dienos, saulės spinduliai tuoj ims šildyti, o vėjas bus švelnus – ateis pavasaris… Kaip būtų gera, jei pasitikdami jį, pasižadėtume gyventi darnoje su gamta, kad būtumėm jos gražia, atsakinga ir protinga dalimi. Juk tiek dovanų kasmet gauname: gryną orą, medžių lajų grožį ir lapų kvapus, galybę įvairiausių žiedų pievose, soduose, gėlynuose, galime klausytis paukščių giesmių, upelių ar šaltinių čiurlenimo, jūros bangų šnabždesio ar įspūdingo gausmo…
Ir pagaliau, gal jau atėjo tas laikas, kad turime būti nepakantūs tiems, kurie pamiršo esą žmonės. ŠIUKŠLINTOJAMS –NE! Netylėkime, drausminkime juos.
Tegu gamtos grožis ir būna grožiu!
Švaraus, mielo ir spalvingo naujojo sezono!
O ką manote Jūs?

Gintarėlė Jurkevičienė
2016-02-24