Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Lianos 3 dalis

Šeima Ranunculaceae - Vėdryniniai

Tangutinė raganė – Clematis tangutica (Maxim.) Korsh.

    Lapus metanti sumedėjusi liana, kuri aukštyn kyla lapkočių , apsivyniojančių apie atramas, pagalba. Suprantama, kad gamtoje atramomis tarnauja medelių ar krūmų šakelės, o sodininkystėje – iki 1 -2 cm storio medinės lystelės, virvelės ar viela, kadangi lapų kotai nėra ilgi. Stiebai išilgai briaunoti, rusvai pilki.
    Lapai ištisiniai arba 1 – 2 kartus plunksniškai skiautėti. Lapeliai pailgai lancetiški arba lancetiški, 3 -6 (8) cm ilgio, 0,5 – 2,8 cm pločio; pakraščiai dantyti, viršūnės nusmailėję arba smailos; lapo pamatas plačiai pleištiškas, apvalėjantis ar netaisyklingai širdiškas. Lapai žali su melsvu atspalviu.
    Žiedai pavieniai, išaugę šakelių viršūnėse arba po 1 – 3 išaugę lapų pažastyse; nusvirę, aukso geltonumo, kartais su violetiniu atspalviu. Žydėjimo pradžioje plataus varpelio pavidalo vėliau – plačiai atsivėrę. Taurėlapiai 4, kiaušiniškai lancetiški, (1,5)3 – 4(5) cm ilgio, 0,6 – 1,4 cm pločio, nežymiai plaukuoti arba pliki, viršūnės nusmailėję arba apvalios. Žiedkočiai (3,5)8 – 15 cm ilgio. Žydėti pradeda antroje vasaros pusėje ir žydi beveik iki šalnų. Rudenį labai įspūdingai atrodo žiedai su nokstančiais sutelktiniais vaisiais – žvilgančiomis galvutėmis. Vaisius – riešutėlis su plaukuotu liemenėliu.

 

Clematis tangutica `Aureolin`


    Tėvynė: Vidurinė Azija, Kinija, Mongolija. Čia ji auga miškuose, šlaituose, krūmynuose, tarp žolių, upių ir upelių pakrančių brūzgynuose, pakildama į kalnus 300 – 4000 m virš jūros lygio. Kai auga sausose smėlėtose ar žvyruotose vietose, būna krūmo pavidalo su stačiais stiebais.
    VU botanikos sodo Dendrologijos skyriaus lianų kolekcijoje auginama nuo 1977 m. Tai labai miela liana, kuri puošia sodą antroje vasaros pusėje. Nereikli dirvai, bet šaknis, kaip ir visoms raganėms, patartina mulčiuoti, kad neperkaistų nuo kaitrių saulės spindulių vasarą. Mėgsta saulėtas vietas, tada gausiai žydi ir dera; pusiau pavėsyje taip pat gali augti, bet bus retesnė. Patartina kas 3 -5 metus atjauninti genint pavasarį – nukirpti ūglius taip, kad liktų stambiausi, paliekant nuo dirvos paviršiaus 0,5 – 1,0 m ilgio. Mes, kai turime galimybę, atjauniname kas 2 metus, nes tada lengviau augalą prižiūrėti. Kadangi žiedus krauna ant einamų metų ūglių, jokios jų stokos nepatiriame, anaiptol.
Be to, labai svarbu, kad ten, kur auginamos raganės, nesvarbu, rūšinės ar jų veislės, būtų laisvas oro judėjimas, vėdinimasis. Tada augalai mažiau serga. Ši rūšis neturi pastebimų ligų ar kenkėjų, tad gali būti plačiau auginama sodybose.

Alpinė raganė - Clematis alpina L.
(syn. Alpinė vijutrė – Atragene alpina L.)

[Clematis Atragene (Vijutrių) sekcijai priskiriamos šios rūšys: Clematis alpina, C. chiisanensis, C. columbiana, C.crassisepala, C. iliensis, C. kogenensis, C. koreana, C. macropetala, C. moissenkoi, C. occidentalis, C. ochotensis, C. sibirica, C. turcestanica
VU botanikos sode auginame tris rūšis ir kelias jų veisles.

    Sumedėjusi ilgaamžė, liana, pakylanti į 2 – 3 metrų aukštį. Stiebai briaunuoti, ploni; jauni žali, o seni – pilkos spalvos.
    Lapai žali, sudėtiniai, trilapiai arba dukart trilapiai, 7 – 12 cm ilgio, 6 – 9 cm pločio; lapkotis 2,5 – 5 cm ilgio. Lapeliai 3 – 5 cm ilgio, 2 – 3,5 cm pločio, paprasti, sveiki, pailgi, pailgai kiaušiniški arba lancetiški, smaila ar pailgai nusmailėjusia viršūne; lapo pamatas apvalus arba su širdiška išpjova; lapo pakraščiai dantyti. Lapkočiai ilgi, plaukuoti.
    Žiedus sukrauna ant pernykščių ūglių, bet pavieniai pasitaiko ir ant einamųjų metų ūglių, lapų pažastyse po kelis. Žiedkočiai apie 15 – 20 cm ilgio. Raganių žiedų taurėlapiai 4, pailgi ar lancetiškai kiaušiniški, smailūs, 2,5 (3) – 5(7) cm ilgio, 1,2 – 1,6 cm pločio, violetiniai mėlyni arba kartais purpuriniai, nusvirę. Vainiklapiai pakitę, du kartus trumpesni už taurėlapius, kastuviški. Veislių žiedai būna įvairių spalvų. Būdinga, kad vidinė taurėlapių pusė yra intensyvesnės spalvos lyginant su išorine. Kuokeliai pakitę, kreminiai balti. Gausiai žydi gegužės – birželio mėn. pradžioje. Pas mus šiltą pavasarį pražysta net balandžio pabaigoje, o gausiai žydi visą gegužę.

 


    Vaisiai – smulkūs riešutėliai, 5 mm ilgio, 3 mm pločio, su 3 cm ilgio plaukuotu snapeliu, žvilgančiu saulėje kol jaunas. Riešutėliai sutelkti į galvutę. Dera gausiai, subrandina daigias sėklas.
    Tėvynė: Centrinė ir Pietų Europa, kalnuotose vietose, palei upių pakrantes, pamiškėse. Mėgsta pusiau pavėsį, nors dirvai nereikli, bet humusiniame vidutinio drėgnumo dirvožemyje auga geriau.
    VU Botanikos sodo Dendrologijos skyriaus lianų kolekcijoje nuo 1978 m. Auginame 5 šios lianos pavyzdžius ir dar 6 jos veisles. Ši rūšis išskirtinai yra verta dėmesio dėl neveiklumo auginimo sąlygoms, išskyrus viena: atrama yra būtina, kaip ir kitoms lianoms, jei norime pamatyti jų tikrąjį grožį. Reikia priminti, kad lapkočio ilgis nėra didelis, taigi atrama (kartelės, lystelės, virvės ar viela) neturi būti storesnės negu 2 cm skersmens Ši raganė turi ilgas stiprias šaknis, kurios eina gilyn į žemę, dėl to, gerai pakenčia net karščius. Bet šaknis būtina apmulčiuoti nupjauta vejų žole arba perpuvusiu kompostu ar mėšlu(kaip jau daug metų darome mes), kad jos neperkaistų. Jaunus augalus iki 3 metų būtina labiau palepinti, kad sustiprėtų. Geriausiai auga tie egzemplioriai, kurie pasodinti pusiau pavėsyje. Visiškai atsparus šalčiams augalas.
    Augintina neaukštoms pavėsinėms, pergolėms dekoruoti arba kaip akcentai pavieniu arba landšaftinio tipo želdiniuose. Geriausia, kai šiek tiek prapučia vėjas. Ligų ir kenkėjų nepastebėta. Vertinama dėl gausių ir ankstyvų žiedų (kartais pražysta net 3 mėn. anksčiau negu stambiažiedės raganių veislės) ir nereiklumo dirvai ir atsparumo šalčiui. Genima vegetacijos periodo metu po žydėjimo, kad augalas spėtų užauginti šakeles, ant kurių kitais metais pražys nauji žiedai. Nugenėjus pavasarį, kitąmet žiedų tikėtis neverta.

Didžiažiedė raganė – Clematis macropetala (Ledeb.) Ledeb.
(syn. Atragene macropetala Ledeb. - stambiažiedė vijutrė)

    Ši raganė savo išore labai primena C. alpina. Ji taip pat pakyla į 3 m aukštį. Stiebai briaunuoti ir plaukuoti.
    Lapai žali, sudėtiniai, dukart trilapiai, plunksniškai skiautėti. Lapkočiai ilgi, plaukuoti.
    Žiedai taip pat nusvirusio varpelio pavidalo su 4 purpuriniai mėlynos spalvos taurėlapiais; žiedai 2,5 – 5,0 cm skersmens, kartais pasitaiko ir didesni. Žydi anksti pavasarį, gegužės mėn. – birželio pradžioje. Žiedai ilgakočiai (apie 20 cm ilgio), išauga ant pernykščių ūglių lapų pažastyse. Šios rūšies žiedams yra būdingi pakitę ir vainiklapius primenantys, siauri išoriniai kuokeliai. Jų būna 4 – 12 , išsidėstę keliomis eilėmis, dėl to žiedas atrodo pusiau pilnaviduris arba pilnaviduris.


    Vaisiai, kaip ir C. alpina – riešutėliai su plaukuotu snapeliu, sutelkti į galvutes, gražiai žvilgančias saulėje.
    Tėvynė: Rytų Azija – Rusijos Tolimieji Rytai, Amūras, Primorė; Mongolija; Kinija; Šiaurės Korėja. Sutinkama kalnuotose vietose, palei upes, tarp uolų, spygliuočių ir lapuočių miškų aikštelėse.
VU Botanikos sode auginama nuo 1991 metų 3 pavyzdžiai ir 3 veislės. Rūšis ir veislės labai dekoratyvūs ir vertinami dėl ankstyvo ir gausaus žydėjimo, nereiklumo auginimo sąlygoms, nors geriausiai auga pusiau pavėsyje. Genėti nežymiai. Plačiau augintina kaip dekoratyvus ir nereiklus augalas sodybose, nedideliuose želdynuose, kaip akcentas. Šalčiams atsparus augalas.

Raganė – Clematis `Alionushka`

    Vidutinio dydžio raganės veislė, priklausanti sveikalapių raganių grupei.
    Stiebai kylantys, nesikabinantys už atramos kaip kitų raganių. Dažnai auga kaip puskrūmis. Pakyla iki 1,5 – 2 m. Daugiastiebis, gali išaugti net iki 50 stiebų.
    Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 5 – 7 sveikų, odiškų sodriai žalios spalvos lapelių.
    Žiedai pavieniai arba po tris sutelkti į puokšteles, nusvirę, 5 – 8 cm skersmens; taurėlapiai keturi, retai būna 5 – 6, jie rombiniai, nusmailėjusiomis viršūnėmis, 4 – 7 cm ilgio, atsilenkiančiais į išorę kraštais, violetiniai rožinės spalvos, nuo karštos saulės šiek tiek išblunkantys. Žydi ilgai ir gausiai. Sukrauti ant einamųjų metų ūglių. Ant vieno stiebo gali pražysti iki 30 žiedų.

 


    Subrandina vaisius – riešutėlius su plaukuotu snapeliu, kurie kaip ir kitų raganių yra sutelkti į vaisyną – galvutę.
    Veislė išvesta 1963 metais. Pasižymi atsparumu šalčiams, nereikia dengti, nes stiebai prieš žiemą nupjaunami. Šaknis patartina mulčiuoti. Auginti saulėtoje vietoje kaip akcentą arba greta kitų neaukštų lianų. Pas mus šią veislę reikia pririšti prie atramos, kad nenugriūtų dėl greito augimo ir sunkių bei gausių žiedų. Gerai, jei auginama lengvai vėjelio prapučiamoje vietoje, tuomet nebaisios ligos.
    VU Botanikos sodo kolekcijoje auginama nuo 2003 metų. Gerai atrodo kartu su visžaliais augalais.


Šeima Hydrangeaceae - Hortenzijiniai

Laipiojančioji hortenzija - Hydrangea anomala D.Don ssp. petiolaris (Siebold et Zucc.) E. M. McClint

    Sumedėjusi liana, tėvynėje pakylanti į 10 – 20(25) m aukštį. Ūgliai pliki, rusvi su orinėmis šaknelėmis, išaugančiomis atramos pusėje.
    Lapai žali, rudenį nukrentantys, nežymiai plaukuoti, plačiai kiaušiniški arba plačiai elipsiški, 4 – 11 cm ilgio ir 3 – 8 cm pločio. Lapkočiai 2 – 8 cm ilgio.
    Žiedai dvejopi: smulkūs, išauginantys sėklas, sutelkti žiedyno viduryje, blyškiai žalsvi, kvapūs; sterilūs žiedai išsidėstę žiedyno pakraščiais yra iki 3 cm skersmens, balti.

 


    Vaisius – sausa, 3 – 5 mm skersmens dėžutė, kurioje subrandinamos kelios labai smulkios sparnuotos sėklos.
    Tėvynė: Rytų Azija – Rusija –Kurilų salos, Sachalinas, Japonija, Korėja, Taivanis.
    VU Botanikos sodo Dendrologijos skyriaus kolekcijoje auginama nuo 1986 metų, kai buvo parsivežtos sėklos iš ekspedicijos Tolimuosiuose Rytuose. Jos buvo surinktos Kunašyre, Mendelejevo ugnikalnio papėdėje. Sėjinukai buvo pasodinti įvairiose vietose, bet išsilaikė tie, kurie buvo auginami šiauriniame tuometinio šiltnamio gale, tai yra tie, kurių šaknys negavo tiesioginių saulės spindulių, o dirva neperdžiūdavo.
    Jau daug metų augalas žydi ir dera. Išsirangę ūgliai yra prisitvirtinę prie šiltnamio likusių atramų ir prie mūrinės pamato sienutės. Dalis ūglių driekiasi pažeme, gerai įsišakniję.
Labai įspūdinga liana, galinti papuošti bet kurį sodą. Itin gerai auga ten, kur didesnė oro drėgmė. Gražiausios, kurias aš mačiau, auga Helsinkio botanikos sode bei Salaspilyje. Lietuvoje joms taip pat geriausia augti pajūryje, bet, parinkus tinkamą auginimo vietą, galima sėkmingai auginti visame krašte. Svarbiausia nepamiršti per kaitras palaistyti, nes augalas mėgsta drėgmę. Dirva – turtinga humusu, puri.
Augalas dekoratyvus visais metų laikais: lapija, dideli žiedynai – vasarą, o žiemos metu - belapiai įmantriai išsiraizgę stiebai ir šakos. Gali būti auginama ir kaip kiliminis augalas.

Šeima Schisandraceae - Citrinvytiniai

Kininis citrinvytis - Schisandra chinensis (Turcz.) Baill

    Dvinamė sumedėjusi liana, tėvynėje pakylanti į 2 – 10 (14) m aukštį. Pas mus užauga iki 3 – 5 m aukščio.
Citrinvyčio ūgliai tol nepradeda kilti aukštyn, kol nesuformuoja beveik 1 m skersmens daugiastiebio krūmo. Tada dalis ūglių ieško atramos ir pradeda vyniotis. Senesnių stiebų žievė tamsiai ruda, raukšlėta, o jaunų - gelsva, lygi. Citrinvyčio ūgliai yra trejopi: vegetatyviniai, mišrūs ir generatyviniai, t.y. vedantys vaisius.
    Lapai tamsiai žali, žvilgantys, elipsiški, arba pailgai kiaušiniški, 5 – 9 cm ilgio, 3 – 5 cm pločio. Lapo pamatas pleištiškas, viršūnė smaila, lapo kraštai lygūs arba nežymiai dantyti. Lapkočiai trumpi – 1,5 – 3 cm.
    Augalo lytis labai įvairuoja. Gamtoje sutinkami vien moteriški arba vien vyriški individai, bet pasitaiko ir vienanamių individų. Lytį lemia gamtinės sąlygos bei amžius: didėjant amžiui, dažniau susiformuoja moteriški žiedai, o kartu augalas geriau dera.
    Žiedai balti, šviesiai rožiniai, tarsi vaškiniai, po 3 – 5 išsidėstę ant vienmečių ūglių pamato, iki 2 cm skersmens, malonaus citrinų kvapo. Tokiu aromatu, beje, pasižymi visos augalo dalys. Žydi gegužės – birželio mėn. Pas mus dažnai nušąla dėl pavasarinių šalnų, nes ši rūšis, kaip ir visos rūšys, kilusios iš Rytų Azijos, anksti pradeda vegetuoti.

 


    Vaisiai – sudėtiniai, kekės pavidalo, iki 8 cm ilgio, sudaryti iš daugybės dvisėlių rutuliškų raudonų ar raudonai oranžinių 8 – 10 mm skersmens uogų. Sėklos geltonai oranžinės, iki 3 mm skersmens. Prinoksta rugsėjo mėn., bet ant šakų išsilaiko ilgai. Vaisiai, kaip ir kitos augalo dalys, turi tonizuojančių savybių. Svarbu priminti, kad vartoti reikia atsargiai, nes sultys ar arbatos gali pakelti kraujospūdį.
    Tėvynė: Rytų Azija – Primorė, Sachalinas, Japonija, Šiaurės Korėja.
    VU Botanikos sodo Kolekcijoje auginame nuo 1977 m. Išaugintas iš sėklų. Ilgaamžis. Dera, bet ne visais metais vienodai. Augalas tinka rytietiškam sodui kaip akcentas, kaip vaisinis, o taip pat tvoroms apželdinti. Gerai auga saulėtoje vietoje ir pusiau pavėsyje. Dirvai nereiklus, bet geriausiai tarpsta vidutinio drėgnumo purioje dirvoje. Absoliučiai atsparus šalčiams.

Šeima Vitaceae – Vynmediniai

Amūrinis vynmedis – Vitis amurensis Rupr.

Aukšta, lapus metanti liana, tėvynėje pakylanti iki 20 į aukštį. Senų augalų kamieno skersmuo pasiekia iki20 cm.
    Lapai įvairuoja nuo plačiai ovalinių iki apskritų, būna sveiki arba su giliomis 3 – 5 skiautėmis; 9 – 25 cm ilgio. Vasara tamsiai žali, matiniai, raukšlėti; viršutinė pusė plika, apatinė – apaugusi trumpais šiurkščiais plaukeliais. Rudenį lapai pagelsta arba parausta, bet ilgai neišsilaiko.
    Žiedai smulkūs, žalsvi, sutelkti į žiedynus – kekes.
    Vaisiai – juodos, violetinės arba mėlynos uogos iki 12 mm skersmens; sutelktos į purias 10 – 25 cm ilgio cilindro ar konuso formos kekes. Sėklos kriaušės pavidalo su snapeliu.
    Tėvynė: Rytų Azija – Pietinė Amūro srities dalis, Chabarovskas, Primorė, Šiaurės Rytų Kinija, Korėjos šiaurinė dalis
    VU Botanikos sodo kolekcijoje nuo 1977 . Rūšis atspari šalčiui, ilgaamžė, pasižymi gyvybingumu. Reikalinga aukšta atrama, tuomet labiau išryškėja augalo grožis.. Bet puikiai tinka tvoroms, pergalėms apželdinti.
    Be abejo, galima auginti vynmedžio veislę, tuomet galima bus mėgautis jo vaisiais. Yra nemažai veislių, kurios Lietuvos sąlygomis puikiai dera, kai yra tinkama agrotechnika ir genėjimas. Jas platina sodininkai.

  G. Jurkevičienė, fotografijos autorės