Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Klasikiniai Kinijos sodai: Rytų filosofinių idėjų įtaka jų atsiradimui, kūrimo principai

Įvadas
    Kinija, - vienos iš žymiausių ir seniausių Pasaulio civilizacijų lopšys. Pirmieji žinomi jos  istorijos faktai siekia kelis tūkstančiai metų prieš Kristų. Šios didžiulės Rytų šalies kultūrinis, socialinis, dvasinis gyvenimas, o ir materialinės gerovės kūrimo patirtis paliko ženklius pėdsakus, ir šiuolaikinės europinės civilizacijos formavimesi. Kas šiandieną nežino Konfucijaus ir jo doktrinų? Kas abejoja parako išradimo reikšme Pasaulio istorijoje? Ar kas nors kitas dar būtų sugalvojęs gaminti šilką, kurį Kinija Europai tiekia jau kone tūkstantį metų? Ar žinote, kad net ir sodų/parkų, kuriuos šiandieną vadiname angliškaisiais prototipas – Kinijos sodai? Būtent šios šalies sodų pavyzdžiai XVII a. įkvėpė pirmuosius kraštovaizdinių parkų kūrėjus atversti visiškai naują puslapį Europos sodų kūrimo istorijoje.

 Rytų filosofinių idėjų įtaka kraštovaizdžio tvarkymo koncepcijų Kinijoje susiformavimui

    Kinijos, kaip ir daugelio kitų Rytų Azijos šalių gyvenimo filosofijai būdingas iš amžių glūdumos atėjęs žmogaus ir visatos harmonijos siekis. Šis Rytų filosofų požiūris per daugybę amžių paliko neišdildomus pėdsakus visame kultūriniame, socialiniame ir materialiniame Kinijos gyvenime, taip pat ir sodininkystėje. Manoma, kad maždaug prieš keturis tūkstančius metų būtent šioje šalyje susiformavo savitas filosofinis požiūris, kad pasaulį (simboline prasme) sudaro penki svarbiausi elementai: medis, ugnis, žemė, metalas, vanduo. Tarpusavyje šie elementai susiję tam tikrais ryšiais (Tao).
 

1 pav. Penkių svarbiausių pasaulio elementų tarpusavio ryšiai, senųjų Rytų filosofų požiūriu

Šie elementai taip pat atitinka tam tikras  pasaulio šalių kryptis ir žymimi tam tikromis simbolinėmis spalvomis: medis-žalia [Rytai], ugnis – raudona [Pietūs], žemė – gelsvai ruda, geltona [Šiaurės Rytai/Pietvakariai], metalas – baltas ar auksinis [Vakarai/Šiaurės vakarai], vanduo mėlynas arba juodas [Šiaurė].
    Be šių elementų, Pasaulyje dar veikia ir gyvybinės energijos jėgos (Chi: Jin ir Jan). Pagal “Feng Šui“ (Vėjas-vanduo) mokymą, atsiradusį Kinijoje dar priešistoriniais laikais,   pagrindinių penkių elementų ir gyvybinės energijos Chi jėgų tarpusavio sąveikos harmonizavimo pagrindu galima harmonizuoti ir žmogaus bei visatos santykius (šis mokymas žinomas jau 4000 m. prieš Kr., o jo pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Guo Pu [276 – 324 m.] taip vadinamoje  ”Laidotuvių knygoje”). Šio mokymo pasekėjai ir šiandieną tiki, kad tikslingai veikiant galima norima linkme pakreipti, net ir žmogaus gyvenimo sėkmę. Tuo tikslu yra sukurtos netgi specialios diagramos (žinomos “Bagua“ vardu), kurių pagalba ir dabartiniu metu, ir ne tik Kinijoje, bandoma praktikoje harmonizuoti konkrečią žmogaus aplinką. Sunku įrodyti ar jos iš tikro veiksmingos, ar visiškai beprasmės: jos turi ir ištikimų šalininkų, ir priešininkų.
  

2. pav. Viena iš daugybės “Bagua“ schemų pavyzdžių

 

 3. pav. Kinijos imperatorių rezidencijos Pekine - „Uždraustojo miesto“ planas 

   Kaip nepavykusio “Feng Šui“ mokymo taikymo praktikoje pavyzdį galima paminėti, kad ir garsiosios Kinijos imperatorių  rezidencijos Pekine, taip vadinamojo „Uždraustojo miesto“, aplinkos pagerinimo bandymus. Šis įspūdingo dydžio pastatų kompleksas (apimantis 72 ha teritoriją) prieš kelis šimtmečius buvo apjuostas (jį statant) didžiuliu vandens kanalu. Siekiant pagerinti šio komplekso, „geomantines“ savybes, kanalo kasimo metu iškasta žemė buvo supilta šiaurinėje komplekso pusėje suformuojant įspūdingo dydžio kalvą ir joje sukuriant didelį imperatoriškąjį sodą (čia ir šiandieną įsikūręs gražus viešasis parkas). Deja, šiuos darbus iniciavusio imperatoriaus likimas buvo tragiškas, - jis toje kalvoje pasikorė, o ir visų kitų Kinijos imperatorių gyvenusių šioje rezidencijoje likimas nebuvo labai šviesus. Kita vertus, ir šiandieną šis mokymas vis dar gyvas, ir turi didelį būrį pasekėjų visame pasaulyje. Dabartinėje Kinijoje “Feng-Šui“ teorija tiki tik apie trečdalis gyventojų. Tačiau šiaip ar taip, bet būtent žmogaus ir jį supančios aplinkos santykių harmonizavimo idėjos paklojo pagrindus Kinijos sodininkystės tradicijoms. 

4 pav. Huangšano kalnai Pietryčių Kinijoje

     Tam, be abejo, įtakos turėjo ir nuostabi Kinijos gamta (ypač kalnai, supantys visą Kinijos civilizacijos centrą – nuo seno įsikūrusį Chuanche [Geltonosios] ir Jangdze upių žemupių baseinuose. Didelėje šios šalies dalyje  dominuoja kalnai, kolektyvinėje sąmonėje užėmę ypatingą vietą jau nuo Neolito laikų. Kalnai kinų vaizduotėje, - magiška vieta, kur nuo neatmenamų laikų gyveno išminčiai, kaupę ypatingas būties žinias, neprieinamas paprastiems žmonėms, tai savotiški nemirtingieji. Kalnai (atskiros jų grandinės) kinams visada asocijavosi su gulinčio drakono (magiško sėkmės ir gerovės simbolio) vaizdu. Beje, Kinijos imperatoriai save laikė  drakono sūnumis. Kinijos mituose kalnai visada sakralinė vieta. Būtent ten įkvėpimo sėmėsi daugelis žymiausių, šios šalies poetų, filosofų, išminčių, menininkų. Tarp jų ir pirmieji, sąlyginai galima sakyti kraštovaizdžio (o visų pirma sodų) kūrimo teorinių pagrindų Kinijoje kūrėjai, - “Šan-Šui“ (Kalnai-Vanduo) piešimo meno atstovai.
    Šis kraštovaizdžio tapybos menas, žinomas nuo 5 a. (valdant Liu Song imperatorių dinastijai), buvo išplėtotas valdant Liu Song dinastijai, ne kaip matytas vaizdas, o kaip personalinės vaizduotės ir rankų darbo vaisius, vėliau buvo perimtas kaip kraštovaizdžio formavimo koncepcija ir išplėtotas sodininkystėje. Visi “Šan-Šui“ piešiniai turi 3 pagrindinius komponentus: 1) Takas, kuris kažkur veda: takas-upė, takas šalia upės, saulės takas per dangų, kalnus ir pan. Jis niekada nebūna tiesus, visada primena upelį, pagilina vaizdą (kuo daugiau posūkių – tuo gilumo įspūdis didesnis!); 2) Kalnai (riba, slenkstis), jie kviečia, jie yra aiškūs, bet jų papėdė dažniausiai slypi paslaptingame šešėlyje... ; 3) Centrinis paveikslo taškas (širdis), jame susikerta visos paveikslo linijos.
 

5 -6 pav. Du senojo Kinijos “Šan Šui“ stilaus piešinių pavyzdžiai

     “Šan-Šui“ piešinys, - tai komplikuota visuma mistifikuotų elementų: kompozicija, forma, elementų balansas. Čia “Šan“ (kalnai) kartu simbolizuoja ir vyriškąją  energiją, – tvirtas, aukštas, vertikalus, pasiekiantis dangų (pagal “Feng-Šui“ -“Jan“). „Šui“ (vanduo) kupinas moteriškosios energijos - “Jin“. Ji minkšta, horizontali ir gulinti ant žemės.
   Šiandieną “Šan-Šui“ terminas kinų kalboje tapo ir bendriniu žodžiu, kurio modernioji prasmė kraštovaizdis. Tačiau senieji principai, kaip pagrindas, šimtmečiais tarnavo, Kinijos kultūrinio kraštovaizdžio bei jų sodų kūrimo teorijos plėtojime.

 

7 pav. “Šan Šui" principais sukurta kompozicija Lingyin (Kinija) vienuolyno sode

    Laikui bėgant Kinijoje išsirutuliojo trys ryškesnės kultūrinės kilmės želdynų kūrimo kryptys: 1) didelių kraštovaizdinių parkų (imperatoriškųjų vasaros rezidencijų ir pan.) 2) sakralinių vietų (šventyklų, vienuolynų, imperatorių dinastijų kapaviečių, jų įšventinimo vietų); 3) palyginus, nedidelių personalinio naudojimo (arba bent jau skirtų nedideliam asmenų ratui) sodų.
    Būtent paskutiniųjų kūrimo menas Kinijoje per amžius buvo labiausiai ištobulintas, ir būtent jie, nežiūrint jų mastelių kuklumo, įgavo klasikinių Kinijos sodų vardą.

Klasikiniai Kinijos sodai, jų kūrimo principai ir pavyzdžiai    
    Pastarųjų sodų kūrimo principai susiformavo per ilgą laikotarpį įtakojami minėtų Rytų filosofinių idėjų, mokymų, menų. Laikui bėgant šie principai įgavo labai aiškią ir lakonišką formą, pavirto savotišku sodų kūrimo meno pagrindinių kriterijų (17) sąrašu. Klasikinis Kinijos sodas turi būti: 1) arti namų; 2) mažas; 3) aptvertas; 4) sudarytas iš atskirtų mažų dalių; 5) asimetriškas; 6) su įvairialypėmis atskirų erdvinių taškų pasiekimo galimybėmis; 7) jame turi būti architektūrinių elementų, pastatų ir statinių; 8) uolų; 9) vandens; 10) medžių; 11) kitokių augalų; 12) skulptūrų; 13) turi „pasiskolintą“ („džie džing“) kraštovaizdį; 14) yra harmoningas; 15) jame yra smilkyklų; 16) užrašų, dedikacijų; 17) jo elementai išdėstyti vadovaujantis „Feng Šui“ principais.
    Sakoma, kad  “kiniškas sodas yra statomas, o ne sodinamas”. Iš Kinų kalbos pažodžiui išvertus frazę, kurią mes suprantame, kaip “kurti sodą”, ji skambėtų - “kasti tvenkinį ir pilti kalvą”. Būtent šis darbas yra pirmasis ir pats svarbiausias pradedant kurti Kinišką sodą.  Iškasos, atsiradusios imant žemę dirbtinių kalvų formavimui, paprastai buvo panaudojamos dirbtiniams vandens telkiniams (kūdroms ar tvenkiniams) ir upeliams įrengti. Senovėje Kinai tikėdavo, kad jei šios iškasos pasižymėdavo reikiamomis savybėmis, jos galėjo tapti drakono “Qi“  namais. Matyt, todėl šių dirbtinių vandens telkinių forma visada įmantri, jų krantai tai priartėdami, tai nutoldami vienas prie kito, sudaro įlankas, pusiasalius, kurie kartais net ir primena atskiras besiraitančio drakono kūno dalių formas. Klasikiniame sode vanduo (tvenkinys) visada centre, jis pagrindinis sodo bruožas, erdvės pagrindas, dangaus ir aplinkui esančių sodo elementų veidrodis. Didesniame klasikiniame Kinų sode gali būti net ir keletas tvenkinių, bet tuo atveju jie būtinai bus patalpinti vizualiai atskirtose viena nuo kitos (tvora, paviljonu, dengta pergola ar panašiu statiniu) sodo dalyse.
 

5 pav. Taip kinai įsivaizdavo drakoną “Qi“

    Kitas svarbus šio sodo elementas – kalva/os. Jei sodas visiškai mažas, tai jame greta tvenkinio būtinai bus suformuota bent miniatiūrinė kalvą, kalną imituojanti uolų ar akmenų kompozicija, kartais į ją galima ir įkopti bei pasigėrėti sodu iš viršaus, ji gali turėti ir vieną ar keletą miniatiūrinių grotų, ertmių ir pan. Tokiame dirbtinai suformuotame kalvų ir tvenkinių kraštovaizdyje ypatingose (sėkmingose) vietose statomos pavėsinės, paviljonai, ar net nedidelės šventyklos. Gana dažnai (bet ne visada), šie svarbiausi sodo statiniai atsiduria supiltųjų kalvų viršūnėse (tokiu atveju iš jų atsiveria geriausi sodo ar net aplinkiniai, taip vadinami “pasiskolintieji“ vaizdai).

 

6 pav. “Kuklaus administratoriaus sodas” Sudžou mieste Kinijoje

  Jei supiltųjų kalvų dydis per mažas tokiems statiniams jiems parenkamos kitos estetiniu požiūriu svarbios sodo vietos. Paprastai vietos tokiems pastatams parenkamos paisant visų Feng Šui principų. Kalva, tvenkinys ir paviljonas – sukuria pirminę sodo formą (pirmąjį sluoksnį), kuri toliau plėtojama sodinant augalus, t.y. kuriamas antrasis sodo plano sluoksnis. Kiniškame sode yra medžių, bet jų nedaug, o mažesniuose jų vos vienas kitas. Daugiau yra nedidelių ar vidutinio dydžio krūmų, kartais bambukų, lianų, žolinių augalų. Didelių, senų medžių trūkumas čia dažnai kompensuojamas jų miniatiūromis, - Kinijoje vadinamomis “Pen Džing“ vardu, o mums labiau žinomomis, iš jų atitikmens Japonijoje, kaip  – “Bonzai“. Klasikiniame Kinijos sode galima pamatyti tikrų šio sodininkystės meno šedevrų, ar net šimtus vienetų siekiančių jų rinkinių. Dažnai šiems miniatiūriniams medžiams formuoti pasirenkami kininiai kadagiai, klevai, guobos, ar kiti vietiniai krašto augalai. Kinų pamėgti augalai visada siejami su vienokiomis ar kitokiomis simbolinėmis savybėmis: bijūnai (kinams simbolizuoja turtus ir galią), slyvos, orchidėjos, chrizantemos ir bambukai, - “Keturi Junzi augalai” (四君子)  (kilnumą), lotosai (tyrumą), pušis (išmintį), bambukas (stiprumą, atsparumą) ir t.t. Kinai vertina augalų atsparumą šalčiui ir žiemai, ypač jei jie sugeba, nors ir negausiai, išskleisti ar išlaikyti žiedus, kai krenta sniegas (kaip sugebėjimo atsispirti negandoms simbolį). Būtent todėl mėgstamos chrizantemos (dėl jų vėlyvo žydėjimo). Dėl “žydėjimo” žiemą slyvos, pušys ir bambukai kartu vadinami “Trimis šalčio draugais”.(岁寒三友). Įdomu, kad šiai grupei priskiriamos ir slyvos (kurios Europoje – paprastai priskiriamos pavasario ženklams), nes jos Pietryčių Kinijos klimato sąlygomis dažnai pražysta žiemos metu. Be šių augalų kinų soduose populiarios laipiojančios rožės, kamelijos, ginkmedžiai, magnolijos, jazminai, osmantai, klevai, karklai, obelys.

 

7 pav. “Pen Džing“- ų kolekcija “Kuklaus administratoriaus sode“, Sudžou, Kinija

   Užbaigiamas klasikinis kiniškas sodas akcentinėmis uolomis (taip vadinamomis Taihu), o tiksliau dideliais jų gabalais. Šios uolos, paprastai išsiskiriančios didele gausa įmantrių įdubimų, kiaurymių dažniausiai yra pailgos formos ir statomos vertikaliai.  Tvirtinama, kad klasikiniams Rytų Kinijos sodams jos buvo imamos tik iš Tai ežero (Sudžou vakarinėje pusėje) kasyklų. Dauguma jų akivaizdžiai turtingos kalkingais dariniais uolienos gabalai, kuriuose vandeniui išplaunant tirpias sudėtines dalis ir susidarė daug įvairiausios formos ertmių, įdubų, išryškėjo šių uolų tekstūra. Tai ir suteikia šiems uolų gabalams ypatingo vaizdingumo. Jas panaudojant soduose kuriamose atskiros kompozicijos, savotiškos “Šan Šui” principais sukurtos gamtos miniatiūros. Įmantrios uolos su grotais, urvais, kiaurymėmis, ertmėmis simboliškai atlieka sumažintų kalnų funkcijas, - juose taip pat klajoja “nemirtingieji išminčiai“.

8 pav. “Taihu“ uolos klasikiniame kiniškame sode

   Kitų klasikiniams Kinijos sodams privalomų elementų gausa atskiruose soduose gana skirtinga: skulptūrų (tai paprastai mistifikuoti gyvūnai) negausu arba jų gali ir visai nebūti; įrašų dedikacijų uolose taip pat nėra labai daug; kaip ir smilkyklų. Bet užtat klasikiniai Kiniški sodai pasižymi architektūrinių elementų (pastatų ir statinių, neskaitant pagrindinių), gausa, kurie paprastai išsidėsto aplink visą sodą ar atskiros jo dalies centre esantį tvenkinį. Patys įvairiausi tilteliai (kartais dengti) kerta tvenkinį ar jo įlankas siauriausiose vietose, atviros ar dengtos terasos, paviljonai, pergolos ir t.t. dažnai yra tiesiog „įbridę“ į vandenį. Kartais šie pastatai arba ir specialiai tam pastatytos vidinės tvoros dalina sodą į atskiras (vizualiai visiškai atskirtas viena nuo kitos) dalis. Tačiau visada tokioje, sodą dalinančioje pertvaroje įrengiami praėjimai, vartai (dažnai tai apskritimo formos, taip vadinami „mėnulio vartai), pinučiais ar kitaip sudalinti langai (kartais pastarieji vazos, obuolio, penkiakampio formos) pro kuriuos, artėjant pasimato gretimos sodo dalies (sekcijos) vaizdo fragmentas, intriguojantis ir sudominantys lankytojus. Neatsitiktinai tarp septyniolikos klasikinių kiniško sodo kūrimo kriterijų paminėtos įvairialypės sodo erdvių pasiekimo galimybės. Jeigu geriausi vaizdai matomi iš minėtų svarbiausių sodo vietų, tai susisiekimo sode pagrindas - takai - dinamiškiausiai besikeičiančių vaizdų vietos. Pasivaikščiojimo kiniškame sode maršrutų gausa, juose vis atsiveriančių naujų vaizdų įvairovė tikrai stebina. Šiuo požiūriu kiniškiems sodams, kuriuose palyginus visai nedidelę erdvę ir jos elementus galima apžiūrėti  iš visų įmanomų taškų ir vertikalių lygių, skirtingais kampais ir pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis, ko gero, pasaulyje neprilygsta nei vienas kitas sodų tipas.

9 pav. Vaizdas į centrinį tvenkinį nuo dirbtinės kalvos su uolų kompozicija (“Pasitraukimų ir apmąstymų sodas“) Sudžou regione, Kinija

   Klasikinis kiniškas sodas visada apjuostas bendra tvora (neskaitant vidinių dalinančių sodą į atskiras dalis) - sujungiančia atskiras jo dalis į vieną visumą. Jei sodo šeimininkas gyvena prie sodo (o tiksliau sodas yra jo namų komplekso viduje) tai įeiti į sodą galima tik per centrinį įėjimą į namus. Įdomu, kad šis įėjimas (tai paprastai gana nemaži dvivėriai vartai ar netgi visas jiems skirtas pastatas) visada turėdavo pastebimą slenkstį. Ir kuo namų šeimininkas turtingesnis ir įtakingesnis, tuo šis slenkstis aukštesnis (galėdavo siekti net ir 70 cm). Tokiu atveju per šį slenkstį svečiui tenka tiesiog ropštis. Už šio įėjimo didesniuose kompleksuose paprastai yra nedidelis pereinamasis kiemelis, o už jo svečių priėmimo pastatas. Pastarajame daugiausiai vietos užima pagrindinė svečių priėmimo salė (paprastai viena iš prabangiausiai įrengtų viso komplekso menių), apstatyta krėslais šeimininkui ir svečiams, arbatos staleliu, smilkykle ir t.t. Neretai šios patalpos sienos išpuoštos vertingais paveikslais ir pan. Šios menės paskirtis - sudaryti svečiui įspūdį apie šeimininką. Tik perėjus ją patenkama į sodą, arba pirmąją jo dalį (sekciją). Jei sodas turi kelias dalis (sekcijas), tai jų skaičius gali būti įvairus, priklausomai nuo buvusio šeimininko turtingumo ir jo padėties visuomenėje. Bet jei sodas turi daugiau nei dvi dalis tai paprastai viena jų (didžiausia) yra pagrindinė. Kitos sodo dalys paprastai būna gerokai mažesnės, dažnai tik nedideli kiemeliai. Tokiu atveju tvenkinys gali būti įrengtas tik didžiausioje dalyje, o kitos sekcijos gali turėti tik atskiras uolų bei augalų kompozicijas, miniatiūrinių medžių rinkinius ir pan.

9 pav. Įėjimo vartai į “Tinklų meistro sodą“, Sudžou, Kinija

   Klasikinio kiniško sodo esmė, tai: gražios, harmoningai tarpusavyje derančios kompozicijos apsuptos ramybės ir santūrumo bei nuostabaus kraštovaizdžio. Sodo estetiškumas paprastai vertinamas pagal jo koncepciją, artumą gamtai, išplanavimą, scenas ir kraštovaizdžio pasiskolinimo sėkmę. Koncepcija yra matas, kuriuo vertinama kaip gerai sodas (ar atskiros jo sudedamosios dalys) atspindi klasikinį teorinį piešinį (dažniausiai, jei sodas nemažas, ne vieną) ar poemą. Artumas gamtai nusakomas tuo, - kiek giliai sodas gali atspindėti pasirinktą gamtinę temą. Sodo plano uždavinys, panaudojant daugybę kompozicinių sluoksnių patalpinti ribotame plote begalybės prasmę. Scenos vertinamos pagal tai, kaip harmoningai sukuriamos jų (esančių viena prieš kitą) poros. Galiausiai kraštovaizdžio skolinimosi sėkmė vertinama, pagal tai kaip sėkmingai į sodo vaizdus įkomponuoti už jo ribų esantys kraštovaizdžio elementai. Pavykęs sodas turi suteikti žmogui pojūčių įvairovę, kurie sustiprina jo žavesį. Šiuo požiūriu sode svarbūs visi, iš pirmo žvilgsnio net ir neesminiai elementai, kaip, pavyzdžiui: įrašai uolose, vidinių sodo tvorų langai įrėminantys jo vaizdus, medžių ir krūmų skleidžiamas kvapas, sudėtingos takų sistemos, jų dangų įvairovė (net ir jose gali būti daug simbolinių ženklų, kaip pavyzdžiui įvairūs iš akmenėlių išdėlioti raštai, šikšnosparnių, - gerųjų jėgų simbolio atvaizdai ir t.t.), tvenkiniuose auginamos auksaspalvės žuvytės, karpiai, antys ir pan., t.y. visa kas žmogui akivaizdžiai teikia pasitenkinimą. Taigi, klasikinis kiniškas sodas tai mistifikuota estetinio vaizdo, simbolių ir žmogui sukeliamų pojūčių visuma.

10 pav. “Tinklų meistro sodo“ vaizdas iš paukščio skrydžio, XVIII a. piešinys (sodas pradėtas kurti 1140 m.)

Klasikinių Kinijos sodų menas labiausiai buvo išplėtotas Pietryčių Kinijoje Sudžou regione, kuris ir šiandieną su pasididžiavimu (ir ne be pagrindo) kinų vadinamas sodų rojumi. Gana švelnus šio Kinijos regiono klimatas (per metus čia iškrenta iki 1100 mm kritulių ir 230 dienų metuose čia nėra šalčio) palankus sodininkystės plėtojimui. Galiausiai visai greta Sudžou keletą, amžių (valdant Mingų ir Quingų dinastijoms) buvo įsikūrusios senosios Kinijos sostinės (Huangdžou ir Nandžinge). Todėl šis miestas ilgą laiką buvo pačiame didžiulės valstybės centre, jos prekybos kelių (sausumos ir vandens kanalų, beje, ir iki šiol ilgiausio pasaulyje Didžiojo Kinijos kanalo – 1776 km ilgio) sankirtoje. Savo laiku jis buvo vadinamas net ir Kinijos šilko sostine. Taigi, jame gyveno labai daug turtingų žmonių. Todėl neatsitiktinai būtent šiame regione buvo sukurta  280 žinomų privačių klasikinių kiniškų sodų, iš kurių šiuo metu net 69 saugomi kaip nacionalinis kultūros paveldas, o 9 yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą: „Kuklaus administratoriaus sodas“ - 拙政园, Gaišinantis sodas 留园; Tinklų meistro sodas  网师园 清 十全街, Viliojančio grožio kalnų vila  环秀山庄 清 景德路, Didžiosios bangos paviljonas  沧浪亭 宋 人民路三元坊, Liūto kapo sodas  狮子林 元 园林路, Poros pasitraukimo sodas 偶园, Auginimo sodas  艺圃 明 文衙弄, Pasitraukimo ir apmąstymų sodas 退思园.

dr. Audrius Skridaila