Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Ką žinome apie mikorizę

Daigynuose dėl pernelyg intensyvaus tręšimo, pesticidų naudojimo ir ilgalaikio žemės dirbimo labai pakito dirvožemio mikobiota, susidarė mikorizei būtinų grybų pradų trūkumas. Todėl sulėtėjo sėjinukų vystymasis, sumažėjo jų atsparumas aplinkos veiksniams. Cheminėmis apsaugos priemonėmis pristabdyta ne vien patogeninių grybų veikla, bet ir sumažinta mikorizės susidarymo bei dirvožemio mikroorganizmų savireguliacijos galimybė (Rudawska, 2000).
Siekiant išlaikyti dirvožemio produktyvumą ir biologinį aktyvumą, į daigyną perkeliama miško paklotė. Mikorizės grybai dėl didesnės siurbiamosios galios padeda sėjinukams pasisavinti azotą ir kitus maisto elementus iš sunkiai skaidomų organinių junginių, kartu paimdami iš augalų angliavandenius (Šleinys, 1986). Mikorizė padidina sėjinukų šaknų paviršinį imlumą, sustiprina augalų atsparumą biotiniams ir abiotiniams veiksniams persodinimo metu. Turėdami daugiau smulkių šaknų, sodmenys geriau prigyja ir sparčiau auga. Literatūroje teigiama, kad paprastosios pušies sėjinukams tinkamesnė eglynų paklotė, sumaišyta su durpėmis (Gorzelak, Mateja, 1989). Natūraliomis sąlygomis, kai trūksta mikorizinių grybų, paprastoji pušis auga lėčiau, tampa nykštukine arba visai žūva (Meyer, 1973).
Ektendomikorizė - labiausiai paplitusi pušų jaunuolynuose ir daigynuose, ypač dirvožemiuose, kur didelė azoto koncentracija. Vakarų ir Vidurio Europoje dėl amonio jonų pertekliaus dirvožemyje iškilusi aplinkos užterštumo azoto trąšomis problema įvardyta kaip viena iš galimų miško džiūvimo priežasčių (Nihlgard, 1985). Atskleista nuosekli, grandininė priklausomybė: aplinkos užterštumas azoto trąšomis -> mikorizės nykimas -> miškų džiūvimas (Rudawska, 2000). Vyraujančios ektendomikorizės sumažina kitų mikorizės tipų atsiradimo galimybę ir gali būti pagrindinė sodmenų žuvimo priežastis (Dominik, 1963). Sodinukų šaknys, perkeltame dirvožemyje neradusios tinkamo simbionto (grybo), masiškai atakuojamos augalų ligų sukėlėjų, tampa jautresnės nepalankiems abiotiniams veiksniams.
Ektomikorizė - tinkamiausia paprastosios pušies simbiozės forma. Literatūriniai šaltiniai nurodo, kad skurdžiuose ir nederlinguose dirvožemiuose, kur maža azoto koncentracija, mikorizės apimti sodinukai prigijo sėkmingiau, jau pirmaisiais persodinimo metais sparčiau augo. Paprastosios pušies mikorizės morfotipų nuotraukos pateiktos paveiksle (M.Rudawska ir kt., 1994).

Parengė A. Aučina 2004