Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Reljefo privalumai

Šį kartą pasivaikščiosime po Botanikos sodą ir atkreipsime dėmesį į jo reljefą. Kas tai? Žodžio reljefas reikšmė: Žemės paviršiaus nelygumų visuma. Tai nelygumai sausumoje bei vandenynų ir jūrų dugne. Reljefe yra išskiriamos teigiamos (išgaubtos) ir neigiamos (įgaubtos) formos. Kaip nurodo šaltiniai, tokį planetos, o taip pat ir kiekvienos jos vietovės reljefą sukūrė Žemės geologiniai egzogeniniai (išoriniai) ir endogeniniai (vidiniai) procesai. Be to, visais laikais Žemės paviršiaus vaizdą smarkiai keičia žmogaus veikla. Čia ir mes visi galime prisiminti daug pavyzdžių: supilami pylimai tiesiant kelius, iškasami tvenkiniai, koreguojamas jų pakrančių aukštis, statomi pastatai, ištisi jų kvartalai neatpažįstamai pakeičia ten buvusią aplinką ir t.t. ir t.t.

Kiekvienas žinome, kad reljefas yra pavaizduotas įvairios paskirties žemėlapiuose. Tai mums padeda sužinoti, kaip viena ar kita vieta atrodo. Juose matome vandenynų skirtingą gylį, dugno plotus; sausumoje – kalnus, lygumas, kalnagūbrius. Jeigu norime, galime pažiūrėti ir pamatyti kalvas, upių slėnius, raguvas, išgraužas ar net pajūrio kopas. O vaikščiodami gamtoje po savo kojomis pajausime ir duobutes, ir kupstus – nanoreljefą. Kodėl prašnekome apie jį? Ogi todėl, kad šiandien pasivaikščiosim po Botanikos sodą ir pažiūrėsime, kokiu reljefu esame apdovanoti, kokie yra jo privalumai lankytojui ir, suprantama, augalams, kurie čia nuo seno gyvena, tai yra savaiminiams mūsų krašto augalams bei introdukuotiems, įvežtiniams, tiems, kurie čia auginami. Pasivaikščiojimą pradėkime nuo žemutinės terasos, nuo tos vietos, kur prasideda ekskursijos botanikos sode, o taip pat ir visi kiti tyrinėjimai. Palei šios terasos šiaurinę ribą eina kelias nuo Saulėtekio į Naująją Vilnią. Šiame paribyje yra mašinų stovėjimo aikštelė, bilietų kasa, “basakojų takas” kviečiantis į pėdų masažą. Čia pat – ir keli pastatai: informacinis centras, gamtos muziejus, renovuojamas laboratorijos pastatas, keli ūkinėms reikmėms skirti pastatai.

  tvenkinys

Beje, jeigu žvelgsime link miesto į vakarus, dar pamatysime tvenkinį, vieną iš keturiolikos esančių senajame parke. O už jo ši siaura terasa dar pažemėja ir eina palei kelią gerą puskilometrį. Beje, minėtas tvenkinys būna gražus rytą ir vakarą, šviečiant saulei ir apniukusią dieną, raibuliuojant bangelėms ar užklotas ledu, pasipuošęs žydinčiomis lūgnėmis ar plaukiojančiais rudens šalnų nuspalvintais ir vėjų atneštais lapais… Už tvenkinio – pušynas, o jame – rododendrynas. Pietinime šios terasos dalies šlaite prieš kelis metus įrengtas Japoniškas sodas. Dar kartą pasižvalgius po žemutinę terasą akivaizdu, jog pietų pusėje yra pakilimas – šlaitas. Vienoje vietoje jis kyla laipsniškai, pamažu, kitoje statesnis, dar kitoje – net labai status, žodžiu, nevienodas. Pakilti aukštyn galima skirtingais gruntiniais takais ir vienu trinkelėmis išklotu keliu. Juo ir keliaukime. Ką matome šiame šlaite? Ogi šešėlį karštą vasaros dieną teikiančius klevus, uosius, guobas ir juodalksnius – mūsų krašto medžius. Kitoje vietoje žaliuoja pasodinti kukmedžiai, lanksvos, kadagiai, hortenzijos ir kiti krūmai. Dar kitame plote žaliuoja gebenės, melsvės ir ožekšniai. Drėgname šlaito plote po juodalksniais vasarą veši vėdrynai, garšvos ir smilgos. Žodžiu, kas žaliuoja, kas žydi, kas kvepia…

reljefas  reljefo nelygumai

Besižvalgydami užkopiame iki taip vadinamo žiedinio asfaltuoto kelio. O čia vėl atsiveria naujas vaizdas – naujas gamtos paveikslas. Sakyčiau, kad jis pakankamai platus ir “aukštas” nes toli matyti ir į rytų pusę žvelgiant, ir į vakarų, o taip pat ir į pietus. Lyguma tos erdvės nepavadinsi, nes akivaizdus labai švelnus kilimas aukštyn: kuo toliau į pietus, tuo šis kilimas statesnis. Pasižiūrėsim, kas ten, bet vėliau. O dabar siūlau atsigręžti atgal, į šiaurę, ir pažiūrėti, koks vaizdas už mūsų nugaros. Taigi, dešinėje pusėje matome “Pramogų pievą” su didele pavėsine. Jos stogas dengtas nendrėmis. Pieva lygi – tik šok, bėgiok, žaisk, dainuok – linksminkis. Čia visuomet saulėta, erdvu, nušienauta veja ir gaivus vėjelis karštą vasaros dieną. Kairėje pusėje minėtasis šlaitas, kur vyrauja juodalksniai. Tiesiai apačioje visu gražumu matome buvusių Kairėnų dvaro arklidžių pastatą. Dabar ten – Gamtos muziejus. Į vakarus nuo jo – pasodintas labirintas. Jo linijas ir spalvas kuria kalninio serbento ir europinio kukmedžio krūmai. Vėl apsigręžiame ir žiūrime į pietus. Ir ką gi matome? Dvi didžiulės eglės, o tarp jų – apvalus tvenkinys su fontanu. Vasarą jis žavus. Aplink tvenkinį eina takas, taigi visai patogu tęsti reljefo tyrinėjimus.

Botanikos sodas  Sode

Jeigu pirmiausia pasukame į kairę pusę, tai tolėliau augančių juodalksnių fone matome Kairėnų dvaro rūmų pamatus. Prieš keletą metų šie pamatai buvo konservuoti. Šioje pusėje visu gražumu atsiveria vaizdas į kelių šimtmečių senumo liepų alėją ir parko rožių kolekciją. Einame taku toliau, bet žiūrime į pietus – ten lengvai kylančioje lygumoje matome augančius medžius: liepas, klevus, uosius. Kai mūsų žvilgsnis nukrypsta į vakarų pusę, už žalios pievos pamatome tvenkinį. Gal prieikime arčiau? Išgirstame vandens čiurlenimą. Galime pasižiūrėti, kur nuteka vanduo. O! Čia gi tiesiog krioklys, nors miniatiūrinis, bet krioklys. Vanduo skuba į žemutinėje terasoje plytintį tvenkinį, apie kurį kalbėjome pradžioje. Vaizdas gražus. Bet grįžkime, pažiūrėkime iš kur vanduo atiteka į šį tvenkinį. Tyrinėti bus patogu, nes vėl einame gruntiniu taku. Jo dešinėje – žemuma. Tai - pratakas, jo kitas kraštas tokio pat aukštumo kaip ir šis, o vanduo teka žemai. Einame į pietus, po truputį kylame. Dabar, jei atsigręšime į rytų pusę, visa ši erdvė vėl kitaip atrodys. Į gamtos paveikslą žiūrime iš kito taško ir galime skaičiuoti, ką naujo pastebėjome. Tie patys augalai regisi kitokio dydžio, kitokios formos ir t. t.

Besibaigiant šiam takui, kairėje pusėje išryškėja lygumėlė. Jos kraštai apriboti akmenimis. Kas čia galėtų būti? Tai buvusios dvaro koplyčios vieta. Nuo jos vėlgi verta pasižvalgyti į visas puses. Iš čia labai gerai matomi reljefo pokyčiai. Tyrinėjame kiek tik patinka. Tada dar keli žingsniai ir prieš akis – vėl tvenkinukas, vėl iš jo ištekantis vanduo. Pasukame kairėn, o čia – jau didelis tvenkinys su sala, kurioje yra pavėsinė. Žvalgydamiesi šioje kryžkelėje, matome siaurą lygią juostą su tvenkiniais. Už jų pietinėje pusėje – kylantis šlaitas, apaugęs medžiais ir krūmais. Naujas 2015 metų rudenį nutiestas takas vilioja žengti toliau ir pamatyti pietinį parko pakraštį. Žygiuojame. Keli žingsniai, dar keli ir takas vėl šakojasi. Kairioji šaka kviečia link šaltinio ir į rytines Botanikos sodo kolekcijas eiti, o toji pietinė veda link arboretumo. Nepamirškime stebėti žemės paviršių: čia tarsi dideli platūs laiptai: vienur ilgesni, kitur tarsi vandens pragraužti; vienur susijungia, kitur – išsiskiria. Toji įvairovė didelė, jokios lygumos čia nepamatysi.

 

Priekyje šviesėja – sklaidosi medžių šešėlis, ir mes išeiname į pietinį parko pakraštį. Reljefas! Koks jis įvairus čia. Daug matome, bet dar daugiau nematome. Dabar jau reikės apsispręsti, kokia kryptimi eisime. Gal šį kartą pasukime į dešinę – takas mus išves į taip vadinamą Europos geografinę zoną. Pirmiausia, ką mes pamatysime išėję iš parko, bus “Europos žiedas”, pasodintas čia 2014 metų balandžio 7 dieną. Į akis kris ne tik vaizdai su mišku, ąžuolynu, bet ir žemės paviršiaus nelygumai. Jau pirmajame plane esantis liepų medžių žiedas labai akivaizdžiai parodys visus reljefo nelygumus: takas, vesdamas ratu tai kils, tai nežymiai leisis ir vėl kils. Pietinėje šio reginio pusėje augantis ąžuolynas, pasodintas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga (1997 metais) yra lygumoje, kuri tęsiasi į rytus ir į vakarus. Bet rytiniame pakraštyje ji baigiasi ties tvenkinių virtine, o vakarinime – ties žiediniu keliu. Čia aukštis virš jūros lygio yra 178,1 m. Atsigręžus į šiaurę, pamatysime Nemenčinės miškus bei tolumas su vos įžiūrimais pastatais. Tai Balsių gyvenvietės stogai prie Žaliųjų ežerų. Visa tai sako, kad ši Botanikos sodo teritorija yra aukštumoje. Bet čia dar ne pati aukščiausia sodo vieta. Norint nuo jos pasižvalgyti į šiaurės pusėje atsiveriančias tolumas, reikės eiti gruntiniu keliuku palei ąžuolyno rytinį pakraštį pietų kryptimi dar mažiausiai 15–20 min. Žinoma, negalime pamiršti – vėl turime žvalgytis ir stebėti reljefo pokyčius. Jie, tiesa, čia labai nežymūs. Bet kai pasieksime pietinį žiedinio kelio tašką, pasižiūrėkime, kur aukščiausia vieta ir, suradę properšas tarp augalų grupių, ramiai patyrinėkime, kas atsiveria prieš mūsų akis. Tai tiesiog panorama nuo rytų iki vakarų arba atvirkščiai. Beje, šioje vietoje, tik kitoje kelio pusėje esančiame uosyne ir yra pati aukščiausia Botanikos sodo vieta virš jūros lygio – 188,7 metrai.

 

Noriu tikėti, kad Jums patiks, nes šis gamtos paveikslas keičiasi kartu su metų laikais, su orų permainomis. Dar nepasitaikė nufotografuoti vienodo vaizdo – kiekvieną kartą galima pastebėti kažką naujo ir įdomaus. Turbūt todėl žmogui taip gera gamtoje, kad čia yra laukiamas su vis naujomis dovanomis. Savaime suprantama, kiekvieną kartą po arboretumą galima vaikščioti skirtingais takais, kaip ir ateiti į aukščiausiai iškilusią vietą. Paklysti neįmanoma, nes žiedinis kelias vis viena parves iki senojo parko. Taigi, jei norite užtrukti tik vieną valandą, tai tuo keliu eidami suspėsite, o kartu ir pamatysite. Jei galite skirti daugiau laiko (o jo reikės daugiau, kai žydės pievų gėlės, nes kaipgi visa pamatysi?), tai ir atradimų bus daugiau. Laukų erdvė, medžių šlamėjimas, o gal tyla prieš lietų, paukščių balsai ar žiogų koncertai, kas žino, kokia tą kartą bus gamtos programa...

Skauda kojos? Negali būti! Gal tik pasirodė... Bet užtat krūtinė – džiaugsmo pilna. Kitaip ir būti negali: į kokius aukštus “kalnus” užkopėme, kokias lygumas neaprėpiamas perėjome, kokius begalinius tolius matėme. Tikrai puikus reljefas. Ir oras nuostabus buvo: šiltas ir saulėtas! Pasisekė!

Gintarėlė Jurkevičienė,

Nuotraukos autorės

2016.03-13-04.11