Šiandien kviečiu pažiūrėti į medžius ir krūmus iš arčiau. Pavaikščiokime po kolekcinius plotus, taip pat po parką. Bet, kol nuvyksime į Botanikos sodą, pasižvalgykime pro autobuso langą. Pravažiavus Saulėtekį, greitai pasiekiame Aukštagirį. Čia abipus kelio matome gražius pušynus. Anksti pavasarį medžiai buvo apgenėti, pašalintos apatinės mažai žaliuojančios šakos. Kitaip tariant, medžiams pakelta laja. Atsivėrė pušų kamienai: tiesūs, lygūs, rusvos spalvos. Ant žemės kilimais auga ne tik samanos, kiminai, bet ir mėlynės, bruknės – vienoje pusėje, o aitrieji šilokai, kerpsamanės ir kiti žoliniai augalai, mėgstantys tiesioginę saulę ir šilumą – kitoje pusėje.

Tarpe tarp pušynų plyti Kairėnų ežeras. Ir didelė pieva. Joje vasarą galima pamatyti drėgmę mėgstančius žolynus: vėdrynus, vingiorykštes, viksvas ir daugybę kitų. Akivaizdu, jog ir čia kadaise tyvuliavo ežeras. Šen bei ten toje pievoje auga gražūs gluosniai. Jų lajos beveik rutuliškos. Vieni yra šakoti nuo pat žemės, daugiakamieniai, kiti – su vienu dominuojančiu stačiu kamienu ir keliais smulkesniais į šalis nukreiptais stiebais. Palei kelią augančių alksnių kamienai įvairūs: vieni auga aukštyn, o kiti išsilenkę į šalis arba augantys krūmu. Vaizdas patraukia dėmesį bet kuriuo metų laiku, nes atrodo puikiai.

Atvykome! Dabar pasivaikščiosime po Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės plotus. Čia matysime galybę įvairiausių žolinių augalų, bet labiau susikoncentruosime ties sumedėjusiais: auginamais medžiais ir krūmais. Pirmiausia mus pasitinka kadagiai – tiesūs, siauromis lajomis. Tolėliau matyti tujos, eglės, kėniai. Visi jie auga statmenai – tarp kamieno ir grunto tikrai yra 90º kampas, jų kamienai tiesūs. Šaknys auga link Žemės centro, o antžeminė dalis – aukštyn į dangų. Kas netiki, gali pamatuoti ar atidžiai pasižiūrėti.

Dar tolėliau auga krūmai: putinai, jazminai, pūsleniai, ptelijos, lanksvos, ožekšniai, karaganos, šunobelės ir kiti. Kiekvieno jų laja skiriasi: vienų ji yra rutuliška, kitų kūgiška, kiaušiniška, skėstaškė ir t.t. Įvairuoja krūmų aukštis ir stiebų skaičius. Akivaizdu, jog visa tai, ką paminėjome yra kiekvienos augalo rūšies savitumas. Kadangi šioje teritorijoje yra pakankamai saulės, tai visi krūmai yra vienodai šakoti iš visų pusių. Jie kasmet žydi ir dera.

Dabar patyrinėkime lapuočius medžius. Štai ievos, riešutmedis, dekoratyvinės obelys, tuopa, ostrijos, kaštonai, šermukšniai ir kiti. Kaip jie atrodo? Iš tolo dėmesį patraukia aukšta tiesiu kamienu ir glausta laja tuopa. Ji yra aukšta, lyginant su kitais medžiais. Pasižymi greitu augimu. Niekam neužstoja saulės, nes šakos prigludusios prie kamieno. Toks jausmas, kad ji susigūžusi. Riešutmedis gi – visiška jos priešingybė. Kamienas šakojosi nuo pat žemės, tad buvo šiek tiek formuojamas, kad neužimtų per didelio ploto. Bet kur tau! Jo prigimtis tokia, kad stambus ne tik kamienas, bet ir šoninės šakos. Jos auga į šalis, savo ruožtu dar šakojasi, tad saulėtą dieną šis medis teikia didelį pavėsį. Beje, riešutmedžiai skleidžia fitoncidus, kurie slopina kitų augalų augimą. Tuo įsitikina kiekvienas po juo ar netoliese pasodinęs kokį krūmelį ar daugiametę gėlę. Du–trys metai, ir tie sodinukai sumenksta. Riešutmedis negeidžia kaimynų. Taigi, riešutmedžio laja plati, kartais netaisyklingai rutuliška, kartais skėtiška. Ievos ir šermukšniai stačiais kamienais, kurie šakojasi viršutinėje dalyje. Jų lapai šnara vėjyje. Jie yra šviesūs medžiai – šalia gera būti.

Dabar keliausime vakarų kryptimi, ir dešinėje, žemumoje, pamatysime tvenkinį, kurio pakrantėse auga savaiminiai mūsų krašto medžiai, dažni botanikos sode. Tai juodalksniai. Vieni jų auga beveik prie pat vandens, kiti – tolėliau. Bet akivaizdu, kad visiems gyvenimo sąlygos yra geros, nes jų grožis viską pasako. Taip pat apibūdinti galėtume ir beržus, jų kaimynus. Balti kamienai švyti, o ilgos nusvirusios šakos siūbuoja, linguoja… Tai kokie jų kamienai – tiesūs ar kreivi? Regis, daugumos yra tiesūs. Prie to paties tako prigludęs dar vienas tvenkinys, bet čia vyrauja beržai, auga ir keli uosiai.

O priekyje matome rytinį senojo parko pakraštį. Kai prieisime arčiau, pamatysime augant įvairių sumedėjusių augalų: uosių, liepų, klevų, ievų, sausmedžių, kalninių serbentų ir kitų. Visi jie yra savaiminiai augalai. Čia pat čiurlena šaltinis, kurio vanduo atgaivina kiekvieną. Žemės paviršius čia nėra lygus. Matome šlaitą su nuolydžiu šiaurės pusėn. Tai kaip atrodo visi šie augalai? Juk jie auga gana tankiai. Visi atrodo skirtingai. Vyresni medžiai yra aukšti, storais kamienais, kurie su gruntu sudaro smailą arba buką kampą, nelygu, koks yra žemės paviršius. Mažesni medžiai, tokie, kaip ievos, guobos, yra žymiai smulkesni: kamienai - plonesni, o lajos - retesnės. Tai suprantama, nes jie auga tų stambiųjų medžių šešėlyje, ir saulės spindulius jiems tikra to žodžio prasme, reikia gaudyti: arba stiebtis aukštyn, arba rangytis pro didžiųjų šakas, kad tą saulę pamatytų. Jų aukštis nėra proporcingas kamieno skersmeniui, nes auga pavėsyje. Turbūt, esame matę, kada, pvz., iškertamas miškas ir paliekamas koks laibas medelis. Lyg ir turėtų būti gerai, bet smarkesniam vėjui papūtus, jis išlinksta, nusvyra, o kartais net nulūžta. Vadinasi, jis nebuvo tiek sustiprėjęs, kad atlaikytų tokį išbandymą.

Bet grįžkime vėl į šlaitą. Dabar apžiūrėkime, kaip atrodo čia augantys krūmai, pvz., paprastasis sausmedis arba kalninis serbentas. Jų stiebai ir šakos nukrypę į pietų pusę, kur daugiau šviesos, šakos ir šakelės plonos arba visai plonytės. Bet jie, nors ir gyvena pavėsyje, žydi ir subrandina vaisius. Vadinasi, jie čia gali augti, yra prisitaikę. Žinoma, gaunantieji daugiau saulės šviesos, yra stambesni, gražiau šakoti, gausiau dera. Bet išgyvena ir šiomis sąlygomis. Taigi, „šabakštynais“ jų vadinti nereikėtų, nes jie mums savo išvaizda parodo, kaip veikia saulės šviesos stoka. Jie išgyvena, dauginasi, ir tampa namais daugybei paukščių, kurie suka lizdus būtent ne medžiuose, o tokiuose krūmuose. Be to, pomiškyje užuovėją randa maži žvėreliai.

Gal dabar pažiūrėkime, kas po mūsų kojomis, kokie žoliniai augalai auga šioje parko dalyje. Pavasarį čia žavu: rūteniai, plautės, žibuoklės, asiūkliai, vištapienės, vikšriai, pelėžirniai ir dar galybė pasitinka žaliuodami ir žydėdami. Jie džiaugiasi šiluma ir mus džiugina. Taip žingsnis po žingsnio savaiminės floros siauru takeliu išeisime į vakarinį parko pakraštį, kur atsivers puikus vaizdas į tolumoje žaliuojančius ar besiruošiančius sužaliuoti mūsų krašto medžius. Gerai matyti, jog jų visų viršūnės kyla į dangų, jie gausiai šakoti. Šis fonas labai tinka sodo darbuotojų išaugintiems ir pasodintiems introdukuotiesiems (įvežtiniams) augalams išryškinti bei jų augimo sąlygoms pagerinti.

Gal jau užteks šį kartą? Tik dar apibendrinkime savo pastebėjimus, gerai? Juk reikia atsakyti į tą klausimą. Pirma: atsakymas priklauso nuo to, kokiame miške auga medžiai: vienarūšiame ar mišriame; antra: lygumoje ar kalvotoje vietoje auga, tai yra nuo reljefo; trečia: sausų ar drėgnų vietų miškas yra. Visiems augalams būtina saulės šviesa, kad galėtų vykti fotosintezė. Todėl augalai taip ir krypsta šviesos pusėn: jeigu ne visas kamienas, tai bent dauguma šakų arba dauguma stiebų ir smulkesnių šakelių. Visi esame pastebėję, kad apatinės medžių ir krūmų šakos dažnai nudžiūna, nes ant jų išaugantys lapai nebegauna saulės šviesos. Jie negali vykdyti savo darbo – fotosintezės. Tada augalas visai atsisako tokių šakų, jas kompensuoja energingai augančiomis viršūninėmis šakomis. Kadangi suskaičiuoti, kokių medžių miške daugiau – tiesių ar kreivų neįmanoma, tad suprantame, kad tai tik žaidiminis klausimas.Svarbu, kad augalai sveiki, gyvi, kad teikia džiaugsmą mums, kad sukuria namus gyvūnams, kad visus mus šildo ir maitina.

Pasivaikščiojimą šįkart baigiame. Gera buvo mankšta ir daug pamatėme, ir fantazijai medžiagos gavome, ir kūrybinės energijos pasisėmėme (gal imsime fotografuoti, gal piešti, gal – rašyti). Tai kokių medžių miške daugiau? Atsakymas: apvalių! (t.y. kamieno skersmuo).

Gintarėlė Jurkevičienė,

VU Botanikos sodo vyr. botaninių kolekcijų kuratorė