Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Vingiorykštė (Filipendula)

 Pelkinė vingiorykštė - Filipendula ulmaria Maxim.


Lietuviški sinonimai: ilgarykštė, ožkabarzdis, priepuolžolė, vingiras

Daugiametis 60-150 cm žolinis augalas su šliaužiančiu šakniastiebiu ir plonomis pridėtinėmis šaknimis. Stiebas stačias, paprastas arba šakotas, briaunotas, gausiai lapuotas, plikas, viršutinė dalis šakota. Lapai pertrauktai plunksniški, viršūniniai su 3-5 skiltimis; viršutinėje pusėje žali, apatinėje balsvi, gausiai pūkuoti. Žiedynas- iki 20 cm ilgio tanki viršūninė šluotelė. Žiedų daug ir jie maži ( 6 - 8 mm skersmens). Vainiklapiai balti arba neryškiai oranžiniai, kvapūs. Visas augalas kvepia karčiais migdolais. Vaisius - sudėtinis lukštavaisis, vaisiukai 5 - 9, pliki, spirališkai susisukę. Žydi birželio-liepos mėn. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis, kurias išplatina vanduo.
 

Auga Europoje, Šiaurės Azijoje. Lietuvoje gausiai paplitęs drėgnose pievose, pelkėse, upių ir ežerų pakrantėse, drėgnuose miškuose, pagrioviuose. Mėgsta drėgnus ir daug maisto medžiagų turinčius dirvožemius.
Vaistams vartojami žiedai (Flores Ulmariae), o kartais visa antžeminė dalis (Herbae Spireae), kuri pjaunama žydėjimo metu. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba pastogėje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Išdžiūvusi žaliava yra savotiško kvapo ir saldžiai sutraukiančio skonio. Vartotina dvejus metus.
 

Vingiorykštės žolėje yra flavonoidų (apie 0,5%), glikozido spireino, rauginių medžiagų, organinių rūgščių ( salicilo), vanilino, karotino, terpenų, 300 mg proc. vitamino C, eterinio aliejaus (žieduose apie 0,2%), kuriame yra salicilo aldehido bei metilsalicilo esterio, ir kitų medžiagų. 
Senovės Graikijoje vingiorykšte buvo šeriami ir gydomi arkliai. Iš ten ir kilo jos pavadinimas (Filipendula), kuris graikų kalboje reiškia- meilę arkliams (gr. filos - meilė, ippos - arklys). 
Vingiorykštės žiedai vartojami galvos ir dantų skausmui malšinti, karščiui mažinti, žaizdoms valyti, kaip diuretiniai (šlapimą varantys) bei anti-reumatiniai (dėl juose esančių salicilo rūgšties darinių) vaistai. Vingiorykštės preparatais gydomos inkstų, šlapimo pūslės ir širdies ligos.
Liaudies medicinoje ši vaistažolė buvo plačiai vartojama karščiuojant, sergant sloga, gripu, angina ar bronchitu. Nuoviru buvo gydomos virškinamojo trakto, plaučių ligos. Jo buvo duodama gerti netgi įkandus gyvatei. Išoriškai žolės nuoviru buvo plaunamos votys, egzemos, gydomos kitos odos ligos. Smulkiais sutrintais žiedų milteliais buvo barstomos kūdikių iššutusios vietos. 
Kadangi Filipendula ulmaria L. pasižymi žarnyno veiklą tonizuojančiomis ir koreguojančiomis savybėmis, tai britų farmakopėjoje ji nuo seno yra viena svarbiausių žolelių, vartojamų virškinamojo trakto ligoms gydyti, ypač diarėjai (viduriavimui). 
Ankstyvieji britų rašytojai dažnai tvirtindavo, jog vingiorykštė gali priversti širdį džiūgauti. Tereikdavo vingiorykštės žiedus pavirti vyne, išgerti- ir širdis "šypsosi". Kaip bebūtų, iš tikrųjų nežinoma, ar toks gautas preparatas prisidėdavo prie dvasios ir širdies sistemos būklės pagerėjimo. Tačiau pastarieji klinikiniai bandymai rodo, jog ilgalaikis, pastovus vingiorykštės žolės vartojimas mažina riziką susirgti angina (naudojama vien tik vingiorykštė, be priedų), o vartojama kartu su gudobele (Crataegus) mažina miokardinio infarkto galimybę.
Reikėtų nepamiršti, jog vingiorykštės žolė turi gana gausiai salicilo druskų ir turėtų būti atsargiai vartojama joms labai jautrių asmenų, o vingiorykštės žiedų preparatai gali padidinti mažinančių kraujo krešėjimą vaistų (antikoaguliantų ) veikimą. 
Gėrėkitės ir gydykitės šiuo augalu, bet protingai.
 
 
Filipendula ulmaria 'Variegata'
Parengė Renata Miklušytė

2004.03.22