Didžioji varnalėša – Arctium lappa L. (sin. Lappa major Gaertn.)

 

Sinonimai: bajoržolė, godlapis, kapeliušnikas, kibis, kibišas, lapūkas, pakeleivis, sagutis, varnalėsis, varnalėša, velniadagis, velniarėžiai, velikas

 

 

Tai dvimetis, retai daugiametis astrinių (Asteraceae Dumort., seniau Compositae G.) šeimos žolinis augalas, užaugantis iki 60-180 cm aukščio. Pirmaisiais metais augalas suformuoja tik pamatinių lapų skrotelę, kurią maitina liemeninė, mažai šakota, stora, sultinga, mėsinga bei rausvai balkšva pjūvyje šaknis. Pirmamečiai skrotelę sudarantys lapai stambūs, ilgakočiai, lygiakraščiai (kartais pasitaiko ir banguotu ar dantytu pakraščiu). Viršutinė lapų pusė žalia, apatinė – pilkšva su pūkiškais plaukeliais. Antraisiais metais augalas išaugina stačius, tiesius, gausiai išsišakojusius, išilgai vagotus rusvos spalvos stiebus. Jų smulkesnės šakelės plaukuotos, stiebo lapai pražanginiai, dideli, širdiškai kiaušiniški, visada banguotais ar dantytais pakraščiais. Žiedai smulkūs, tamsiai purpuriniai, sutelkti į rutuliškus graižus, esančius šakų viršūnėse. Graižai dažniausiai telkiasi į sudėtinius žiedynus (skėtiškas kekes). Skraistlapiai žali, lancetiški su kabliškomis ir labai kibiomis viršūnėmis, todėl lengvai prikimba prie žvėrių kailių ar žmogaus drabužio (epizoochorija). Be to, ir pats lotyniškas pavadinimas išvertus reiškia „kimbantį lokį“. Vaisius – rusvas lukštavaisis.

 

 

Didžioji varnalėša kilusi iš Eurazijos ir paplitusi vidutinio klimato zonose. Lietuvoje dažna, retesnė tik šiaurrytiniuose rajonuose. Auga pakelėse, patvoriuose, panamėse, karjeruose, net šiukšlynuose. Žydi liepą – rugpjūtį.

Be didžiosios varnalėšos Lietuvoje auga dar 3 rūšys (paprastoji varnalėša (A. tomentosum Mill.), mažoji varnalėša (A. minus (Hill) Bernh.) ir miškinė varnalėša (A. nemorosumLej.)), todėl labai svarbu atskirti didžiąją varnalėšą, nes tik ji naudojama kaip vaistažolė. Pagrindinis skirtumas, išskiriantis ją iš savo gentainių tarpo, yra tas, jog didžiosios varnalėšos graižai yra be voratinkliškų plaukelių, kurie būdingi likusioms trims varnalėšų rūšims.

Vaistams vartojamos pirmus metus augančios varnalėšos šaknys (Radices Arctii lappae), kurios kasamos vėlai rudenį (spalio – lapkričio mėnesiais) arba anksti pavasarį (kovo pabaigoje – balandžio pradžioje). Tuomet jos esti sultingos. Antrametės šaknys gydymo sumetimais nenaudojamos, nes yra sumedėjusios bei tuščiavidurės. Iškastos šaknys būtinai nuplaunamos šaltu vandeniu, supjaustomos skersai 10 – 15 cm ilgio gabalėliais (dar galima nulupti žievę, nors tai nėra būtina) ir džiovinamos pavėsyje lauke ar patalpoje, kambario temperatūroje. Džiūstančios šaknys netenka iki 3/4 savo masės. Gerai išdžiovintos šaknys iš išorės rusvos, viduje pilkos, silpno, specifinio kvapo, saldoko skonio. Gerai išdžiovinta žaliava nepraranda gydomųjų savybių 2 – 3 metus, jeigu yra laikoma popieriniuose ar medžiaginiuose maišuose bei gerai vėdinamoje vietoje.

Džiovintose didžiosios varnalėšos šaknyse labai gausu sacharidų (apie 80% sausos masės), iš kurių pagrindinis yra inulinas (apie 42 – 45%). Taip pat šaknyse yra iki 12% baltymų, 0,2% eterinių aliejų, arktino (glikozidas), gleivių, flavonolių (rutino, izokvercitrino), vitamino C, fenilkarboksirūgščių, rauginių medžiagų, taip pat antibiotinėmis savybėmis pasižyminčių poliininių junginių ir terpenų.

Šaknų vandeninės ištraukos ir nuovirai dėl jose esančio didelio inulino kiekio turi diuretinį poveikį, todėl yra naudojami šlapimo išsiskyrimui skatinti sergant šlapimo pūslės ligomis (ypač akmenlige), esant įvairioms edemoms (pabrinkimams), obstipacijai (vidurių užkietėjimui), o taip pat virškinamojo trakto opaligėms gydyti. Šaknų antpilai pasižymi ir prakaitą varančiomis bei temperatūrą mažinančiomis savybėmis. Antpilas ruošiamas taip: 1 valgomasis šaukštas susmulkintų džiovintų šaknų užpilamas 400 mL verdančio vandens ir uždengtas indas laikomas 2 valandas, retkarčiais pamaišant. Tada skystis nukošiamas. Minėtiems susirgimams gydyti antpilo geriama po 100 mL 3 – 4 kartus per dieną. Antpilas nuo senų laikų naudojamas ir slenkantiems plaukams stiprinti (juo skalaujama galva), nors ši varnalėšų gydomoji savybė kol kas moksliškai nėra įrodyta. Gali būti, jog tai tėra iš senovės medicinos atėjęs analoginio gydymo būdas (juo remiantis, augalas plaukuotas, todėl jis gydo nuo plaukų slinkimo).

Nuo įvairių odos ligų (ypač egzemos) gelbsti iš varnalėšos šaknų gaminamas tepalas. Paimama 75 g šviežių susmulkintų šaknų ir vieną parą laikoma užpylus jas 200 g nevalyto saulėgrąžų aliejaus. Tada mišinys 15 minučių pakaitinamas ant silpnos ugnies ir nukošiamas. Juo tepamos žaizdos, nudegimai. Poveikis sustiprėja tuo pačiu metu geriant šaknų nuovirą.

Sergant radikulitu ar sąnarių ligomis, dedami šviežių (arba džiovintų, tik prieš pat naudojimą nuplikytų) lapų kompresai bei aplikacijos.

Gausiai varnalėšoje aptinkamas inulinas taip pat turi antivirusinį ir antibakterinį poveikį, be to, jis yra maistinė skaidulinė medžiaga, kuri skrandyje brinksta ir suteikia sotumo jausmą (tai aktualu metantiems svorį). Į žarnyną inulinas patenka nesuvirškintas, todėl jis priklauso prebiotinių medžiagų klasei, kurios stimuliuoja bifidobakterijų ir laktobacilų augimą. Augdama „geroji“ žarnyno mikroflora išskiria fermentus, kurie skaido prebiotikus į rūgštis, o pastarosios slopina patogeniškų bakterijų dauginimąsi. Taigi vartojant varnalėšos preparatus gali būti sėkmingai atstatoma normali žarnyno mikroflora.

Nors Europoje varnalėšos ir nėra mėgstamos, jos labai vertinamos Tolimuosiuose Rytuose, kur jų auginamos ištisos plantacijos. Ten iš varnalėšų šaknų verdamos sriubos ir kompotai (verdant šaknis, inulinas virsta fruktoze, kuri yra kelis kartus saldesnė už įprasta sacharozę), jų dedama į salotas, o džiovintų ir sumaltų šaknų miltais praturtinami miltiniai gaminiai.