Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Uolakrūmis (Jamesia)

Amerikinis uolakrūmis - Jamesia americana Torr. & A. Gray
 
2003 metai VU Botanikos sodo Dendrologijos skyriuje buvo ypatingi: pirmą kartą sulaukėme, gal būt, tik mūsų skyriuje auginamo labai reto krūmelio Jamesia americana Torr.& A. Gray žiedų ir vaisių.
 

Rūšis priklauso Hydrangeaceae šeimai.

Tai - lapus metantis 0,9 - 1,2 m aukščio stačiomis šakomis daugiastiebis krūmas. Stiebų žievė šviesiai ruda, pleišėjanti.

Lapai priešiniai, elipsiški iki ovalinių, 2,5 -6 cm ilgio, 3 - 6 cm pločio, šviesiai žali. Viršutinė lapų pusė šiurkšti, grublėta, apatinė - tankiai pilkšvais plaukeliais apaugusi. Lapo kraštas stambiai dantytas. Lapkočiai trumpi.

Žiedai balti 1,5 cm skersmens, taurelės pavidalo, kartais kvapūs, sutelkti į negausius žiedynus - netikrus iki 4 cm skersmens skėčius . Žydi gegužės - birželio mėn.

Vaisius - rusva dėžutė su daugybe smulkių rudų sėklų.
 

Tėvynė: Šiaurės Amerika - JAV pietvakarinė dalis: Naujoji Meksika, Arizona, Kalifornija , Koloradas, Juta. Auga kanjonuose palei upelius 2200 - 3600 m aukštyje, saulėtose vietose.

Šią rūšį pirmą kartą atrado ir aprašė 1865 m. Amerikos gamtininkas ir botanikas Edwin P. James Uoliniuose Kalnuose - Kolorade. Pavadinta jo vardu. Anglų kalba ji vadinama tiesiogcliffbush arba fivepetal cliffbush. Kadangi šis augalas dar neturi patvirtinto lietuviško vardo, Botanikos žodyno komisijai siūlysime vadinti amerikiniu uolakrūmiu arba amerikine jamesija.

Įvairūs šaltiniai nurodo kelis šios rūšies varietetus, porūšį ir formą, surandamus tam tikrose natūraliose augimvietėse:

Jamesia americana Torr.& A. Gray var. zionis N.H.Holmgren & P.K.Holmgren,
Jamesia americana Torr.& A. Gray var. macrocalyx (Small) Jeps.,
Jamesia americana Torr.& A. Gray var. rosea Purpus ex C.K.Schneid.
Jamesia americana Torr.& A. Gray subsp. californica (Small.) A.E.Murray
Jamesia americana Torr.& A. Gray f. tristyla Kuntze

Augalus išsiauginome iš sėklų, kurias gavome iš Vokietijos botanikos sodų: Frankfurto prie Maino (2001 m.) ir Tharandt (1999 m.). Ankstesnių metų sėjinukai 2003 metų vasarą siekė 60 cm aukštį, o vėlesnių - iki 40 cm.

Antramečiai sėjinukai buvo pasodinti keturiuose kolekciniuose plotuose, saulėtose vietose, lengvo priesmėlio dirvoje. 2002 metų karšta ir sausa vasara, ko gero, jiems priminė gimtuosius kraštus, tad palyginti neblogai ūgtelėjo, nors šiaip jų augimas yra lėtas. Visi krūmeliai pirmą kartą žydėjo ir derėjo 2003 metais. Pernai, 2004 metais, žydėjo menkiau. Pastebėjome, kad augalo šakos yra labai trapios - greit lūžta. Augalų priežiūra per sezoną yra minimali: pasodinus palaistyta ir apmulčiuota pjuvenomis, kelis kartus apravėta, papurentas dirvos paviršius. Per didžiuosius 2002 ir 2003 metų karščius laistyta papildomai nebuvo. Galime teigti, jog rūšis gerai pakėlė 2002/03 m. m. žiemos speigus ir minėtųjų vasarų karščius.

Nors mūsų kolekcijoje šis augalas dar neseniai, manome, kad ateityje gali tapti perspektyvia rūšimi dekoratyvinėje sodininkystėje. Nedidelis aukštis, dekoratyvūs lapai ir žiedai, ištvermė žiemos šalčiui ir vasaros karščiams, ypatinga kilmė (aukšti kalnai) gali patraukti kolekcionierių dėmesį. Geriausiai tinka auginti saulėkaitoje, alpinariumuose, tarp akmenų.

Teksto ir nuotraukų autorė Gintarėlė Jurkevičienė

2005-03-15