Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Raktažolė (Primula)

Raktažolė  - Primula L.
Lotyniškai prima - pirma, ula - mažybinė forma. Šios genties augalai pavasarį pražysta vieni pirmųjų.
Lietuviški sinonimai.: pavasargė, pirmšokas, rakteliai, rakteliukai.
 

Raktažolė - populiariausia pavasarinė daugiametė gėlė visame pasaulyje. Raktažolinių (Primulaceae Vent.) šeimos daugiametės, retai dvimetės šakniastiebinės žolės. Stiebai tiesūs, nešakoti, rečiau šakoti, būna ir bestiebių. Lapai ištisiniai arba skiautėti, kotuoti arba bekočiai, pliki arba plaukuoti, skroteliniai. Žiedai įvairių spalvų ir atspalvių, varpiški, piltuviški, plokšti ar vamzdiški, pavieniai arba skėčiai, kekės, šluotelės, rutulio ar varpos pavidalo žiedynuose. Žiedynai pavieniai arba menturiniai. Vaisius - rutuliška, cilindriška dėžutė, atsidaranti per sąvaras. Sėklos smulkios, įvairios formos ir spalvos.
 

Gentyje apie 600 rūšių, daugiausia paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinėje, subtropinėje ir arktinėje juostose. Raktažolių gausu Himalajuose, Pietvakarių Kinijoje ir Vidurinės Azijos kalnuose, Kaukaze, Alpėse. Floristiniu požiūriu ypač vertingos ir saugotinos rūšys, porūšiai bei varietetai auga Europos, Indijos ir Rytų Azijos aukštikalnėse. Jų aptinkama alpinėse pievose, šiek tiek pavėsinguose uolėtuose šlaituose, šviesiuose miškuose, šlapiose ar drėgnose pievose, aukštapelkėse. Lietuvoje savaime auga 2 rūšys. Tai pavasarinė raktažolė (Primula veris) ir raktažolė pelenėlė (Primula farinosa).

Dekoratyvinių yra apie 200, bet praktiškai auginama iki 30 rūšių. Iš jų dažnesnės: aukštoji (P. elatior), dantytalapė (P. denticulata), Julijos (P. juliae), gauruotoji (P. X pubescens), paprastoji (P. vulgaris) raktažolės bei jų hibridai. Mūsų respublikos miestų ir kaimų gyvenviečių želdiniuose labiausiai paplitusios Julijos, paprastoji ir pavasarinė raktažolės; gėlynuose dar retos aukštoji, tibetinė (P. florindae) ir dantytalapė. Kitos raktažolių rūšys auginamos tik kai kurių gėlininkų darželiuose ar botanikos soduose.

Raktažolės, atsižvelgiant į jų gyvenimo formą, lapų dydį, storį, spalvą, lapkočio ir žiedynkočio ilgį bei jų plaukuotumą, žiedų bei žiedynų formą ir kitokius požymius, skirstomos į 30 sekcijų (tarptautinė klasifikacija).

Gėlininkai raktažoles pagal kero dydį, žiedynkočio ilgį bei žiedyno formą skirsto į 5 grupes: 1 grupė - kiliminės raktažolės (bestiebės, žemaūgės), 2 grupė - skėtiškos (žiedynas skėčio pavidalo), 3 grupė - rutuliškos, 4 grupė - varpelinės, 5 grupė - kandeliabrinės, žiedmenturės (žiedai ant žiedynkočio išsidėstę menturiškai).

Pagal žydėjimą raktažolės skirstomos į 7 grupes:
I - žydinčios nuo kovo pradžios iki balandžio mėn.;
II - nuo kovo antros pusės iki balandžio pabaigos;
III - nuo balandžio antros pusės iki gegužės pabaigos;
IV - nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio;
V - birželio - liepos mėn.;
VI - liepos mėn.;
VII - liepos - rugpjūčio mėn.

Rožinė raktažolė (P. rosea Royle). Sekcija Farinosae, skėtiškų raktažolių, grupė II. Auga Himalajuose, daugiausia drėgnose pievose, durpingose arba molingose dirvose, tirpstančio sniego zonoje (2700 - 4000 m aukštyje). Reta gėlininkų darželiuose. Žiedai tamsiai raudonai rožiniai; skėtiškuose žiedynuose po 4 -20 žiedų. Žiedynkotis 10 -25 cm aukščio. Žydi balandžio pradžioje - gegužės mėn., apie 28 dienas, dar neišaugus lapams. Sėklas subrandina. Sodinama drėgnoje arba šlapioje, humusingoje dirvoje, nesaulėtoje vietoje. Nemėgsta kalkingų dirvų. Gėlyne į žemę reikia pridėti daug durpių ir per visą vegetaciją dažnai laistyti. Suaugusių kerų, ypač augalams žydint, nepatartina dažnai persodinėti. Dauginama sėklomis. Augalas sėklų užmezga daug ir jos greitai išbyra, todėl pageltusius vaisius (dėžutes) geriau nuskinti, sudėti į maišelį ir baigti nokinti kambaryje. Prinokusias sėklas reikia tuojau sėti į dėžutes. Sodinama prie baseinų, alpinariumuose (į 1 m2 8 - 10 arba 16 kerų), nedidelėmis grupėmis (po 3 - 10 kerų). Medingas augalas. Tinka paspartintam pražydinimui. Perspektyvi želdinių gėlė.

Julijos raktažolė (P. juliae Kusn.). Sekcija Vernales, kiliminės raktažolės (bestiebės). Auga Užkaukazėje drėgnose uolose, alpinėse pievose, upeliūkščių pakrantėse. Kultivuojama nuo 1901 m. Tai viena mėgstamiausių mūsų respublikos visuomeniniuose želdiniuose (ypač miestų) daugiamečių gėlių. Augalas bestiebis. Šakniastiebis trumpas, šliaužiantis, su daugeliu šaknų (senų kerų iškyla į žemės paviršių). Lapai žali, maži (7 - 9 cm ilgio ir3 cm pločio), apvaliai kiaušiniški, raukšlėti, blizgantys, kotuoti (lapkotis rausvas), dantytais pakraščiais, sudaro tankią, 6 cm aukščio prie žemės prigludusią skrotelę, kuri labai greitai išsikeroja. Žiedai violetinės raudonos spalvos, su gelsva dėmele žiotyse, pavieniai, iškilę virš lapijos. Natūraliose augimvietėse žydi vasario - balandžio mėn., o veislės bei hibridai, auginami gėlynuose, - balandžio pradžioje. Žydi apie 30 dienų. Mūsų klimato sąlygomis sėklų neužmezga. Žiemoja nepridengta. Kartais rudenį žydi pakartotinai, tačiau negausiai. Visi šios raktažolės hibridai ir hibridinės veislės yra kilusios tarprūšinės, tarpveislinės, viduveisliės hibridizacijos būdu.

Gražiausios veislės baltais žiedais: 'Corinna', 'Scneewittchen', 'Schneeriesin', 'Schneekissen', 'Ostergruss'. Šios veislės 5 - 10 cm aukščio, lapai didesni negu laukinės rūšies. Žydi balandžio - gegužės mėn., 23 - 30 dienų. Rudenį žydi pakartotinai, bet negausiai. Tai atspariausios šalčiams raktažolės.

Sodinama nesaulėtoje vietoje, daliniame pavėsyje, derlingoje, drėgnoje dirvoje.

Visos hibridinės Julijos raktažolės dauginamos dalijant kerą. Ne taip gausiai žydinčius senus kerus augalams peržydėjus reikia iškasti, išskirstyti ir pasodinti.

Auginama alpinariumuose, daugiamečių gėlių gėlynuose, vandens pakrantėse, tinka bordiūrams.

Paprastoji raktažolė (P. vulgaris Huds., sin. P. acaulis (L.). Hill, P. elatior L. Hill. var. acaulis Peterm.). Sekcija Vernales, I. Kiliminių raktažolių (bestiebių grupė). Aptinkama Pietų ir Vidurio Europoje, Mažojoje Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Auga kalnų alpinėje juostoje (arčiau tirpstančio sniego ribos), lapuočių miškuose ir miško aikštelėse. Lietuvoje dažna želdiniuose, gėlininkų darželiuose. Žiedai geltoni, piltuvo formos, pavieniai, nekvepia; žiotys oranžinės. Žydi balandžio - gegužės mėn., 30 - 40 dienų. Rudenį žydi pakartotinai. Sėklos subręsta. 9000 - 1200 sėklų sveria 1 g. Dažnai savaime pasisėja ir labai greit išsikeroja vejoje. Žiemoja nepridengta. Dekoratyvi iki rudeninių šalnų. Yra porūšių raudonais, rožiniais ir mėlynais žiedais. Sukryžminus P. veris X P. vulgaris gauta daug veislių ir hibridų, besiskirainčių žiedo spalva, dydžiu ir kitais požymiais. Ypač dekoratyvios veislės: 'Aalsmeer', 'Giant', 'Belinda', 'Grandiflora', 'Riesen Selekta', 'Poloma', 'Potsdamer Riesen', ir 'Mirella'.

Dviem savaitėm vėliau pražysta šios pilnavidūrės raktažolės: 'Rosea Plena' - žiedai rožiniai, 'Alba Plena' - balti, 'Sulphuera Plena' - šviesiai geltoni ir 'Rubra Plena' - raudoni.

Sodinama daliniame pavėsyje, vidutinio drėgnumo, humusingoje, vandeniui laidžioje dirvoje. Pilnavidurės raktažoles besniegę žiemą būtina uždengti.

Sodinama lysvėse, alpinariumuose, parkuose, tinka bordiūrams. Kai kurias veisles galima pražydinti.

Vilniaus universiteto Botanikos sodo Gėlininkystės skyriuje sukaupta, tiriama ir saugoma gausi rūšimis, veislėmis ir hibridais introdukuotų lauko raktažolių kolekcija, kurios dalį sudaro - Lietuvos gėlių selekcininkų, kolekcininkų Emilijos ir Jono Tarvidų (iš Dotnuvos, Kėdainių raj.) sukurtų lietuviškų lauko raktažolių sėjinukai ir hibridai.
 

Blogas mūsų paprotys: sodinti jau žydinčių raktažolių padalintus kerelius pavasarį į gėlyns, kol augalas prigija - peržydi kerelis ir augalas netenka dekoratyvumo. Taigi, pavasarį žydinčių raktažolių kerelius tikslinga dauginti ir dalinti rudenį. 
Parengė dr. D. Dainauskaitė 2004.04.07
Pavasarinė raktažolė – Primula veris L.
Šeima – Primulaceae
Sinonimai:
lietuvių kalba - batutis, pavasargė, šv. Petro raktai; lotyniškai -Primula officinalis ((L.)Hill.)
Paplitimas:
auga sausose pievose, dirvonuose, kalkingose, humusiniuose miško dirvose. Aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus šiaurinius rajonus. Augalas įtrauktas į „Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą“. Daugelis raktažolių rūšių ir jų hibridų auginami gėlynuose, kambariuose.
Morfologiniai duomenys: daugiametis 20 – 25 cm augalas, žydi balandį – gegužę, sėklos subręsta liepą – rugpjūtį. Žiedai kvapūs, susitelkę po 5 – 20 žiedyne primenančiame raktų ryšulėlį, yra hermafroditai (viename žiede turi ir vyriškus ir moteriškus lytinius organus). Vainikėlis būna geltonas, su oranžinėmis, terakotinėmis dėmėmis žiotyse. Apsidulkina bičių, drugelių, naktinių drugių pagalba. 
Lapai skroteliniai, raukšlėti, pailgai ovališki, apatinė lapo pusė plaukuota.
 

Auginimas:
pavasarinė raktažolė mėgsta saulėtas, pusiau užpavėsintas (priemolingas), saulėtas (smėlingas), sunkias, molingas dirvas. Dirvos rūgštingumas nėra svarbus veiksnys augalo augimui, nes žinoma, kad pavasarinė raktažolė gali augti ir labai šarmingose dirvose. Pirmenybę teikia drėgnai dirvai, pirmais metais tik pasėjus, vegetacijos pradžioje patariama purenti dirvą, ravėti piktžoles, esant sausai dirvai – palaistyti. Toje pačioje vietoje raktažolė gali būti auginama tris metus. 
Maistinė žaliava:
Žiedai, lapai, šaknys.
Lapai sudžiovinti arba žali gali būti naudojami pagardinti sriuboms, padažams, arbatoms.
Žiedai sudžiovinti, apvirti, džiovinti naudojami konservų, salotų papuošimui, kaip garnyras. Paskutinius 100 metų dėl jų paplitimo arealų sunykimo jų vartojimas maisto ruošime gerokai sumažėjęs, tačiau anksčiau pavasariniai žiedai buvo naudojami skanaus vyno gamyboje, kuris buvo naudojamas kaip raminantis, stresus mažinantis, nervinį išsekimą slopinantis vaistas.
Augalo medicininis poveikis ir veikliosios medžiagos:
Raminantis, skausmą mažinantis, migdantis, priešuždegiminis, spazmus slopinantis, prakaitavimą skatinantis, šlapimą varantis, atsikosėjimą lengvinantis, nosies gleivių sekreciją stimuliuojantis.
Lapuose aptinkama askorbo rūgštis, karotinoidai (iš jų gaminasi vitaminas A), saponinai (atsikosėjimą skatinantis), mineralinės medžiagos. Žieduose flavonoidai, karotinoidai, salicilatai (antiuždegiminis, raminantis, galvos skausmus mažinantis).
Šaknyse gausu eterinių aliejų, mineralinių medžiagų, raugų, saponinų.
Nepaisant to, kad pavasarinė raktažolė pasižymi daugybe medicininių savybių, jų panaudojimas medicinoje nėra plačiai priimtinas reiškinys.
Indikacijos: raktažolių preparatai lengvina atsikosėjimą, vartojami sergant bronchito, plaučių uždegimu. Raktažolių lapų užpilas vartojamas hipo ir avitaminozių atvejais.
Liaudies medicinoje nuo senų laikų vartojama peršalimo ligoms gydyti, sergant vidurių užketėjimu, migrena, kaip prakaitą varantis vaistas.
Anksti pavasarį raktažolių lapai gali būti naudojami kaip vitamino C ir vitamino A šaltinis. Rekomenduojama naudoti serganti mažakraujyste ir esant bendram organizmo nusilpimui.
Įvairiose užsienio literatūros šaltiniuose pažymima, kad raktažolės gali būti naudojamos spazmų, paralyžiaus, reumato sukeltų skausmų gydymui.
Vaikams patariama duoti raktažolės preparatų kai esamas hiperaktyvumas arba nemiga. Ką tik nuskintus ir sutrintus lapus galima naudoti ant sumušimų vietos, esant mėlynėms, išoriniams patinimams.
Šaknys kaip ir lapai gali būti naudojamos visiems ankščiau išvardintiems negalavimams gydyti. Patariama jas kasti anksti pavasarį arba rudenį. Iškastos raktažolių šaknys su šakniastiebiais nuplaunamos, pašalinami lapų likučiai, džiovinamos vėdinamoje patalpoje.
Kontraindikacijos:
Raktažolių preparatų nerekomenduojama vartoti alergiškiems žiedadulkėms, turintiems padidintą jautrumą aspirinui žmonėms, nėščioms moterims, vartojantiems antikoaguliantus, tokius kaip varfarinas.
 

2006-10-29 Aurelija Varnaitė-Drumstienė