Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Gyslotis (Plantago)

Gyslotis- Plantago

Lietuviškas gysločių genties pavadinimas turbūt geriausiai atspindi vieną iš lengviausiai pastebimų šios genties požymių – plėšiant lapą trūkio vietoje nutįsta stambios tamprios gyslos. Šią bei kitas gysločių savybes taikliai atspindi ir liaudiški pavadinimai: gyslažolės, gyslalapio, gyslonio, gysločiaus, gyslūnalapio vardai susiję su lapų gyslotumu, sutraukiantį šios genties augalų poveikį atspindi trauklapio, traukučio, traukažolės, raukažolės pavadinimai, sąsaja su mėgstama šios genties augalų augimviete rodo kelio letenos, kelio retinių pavadinimai.
    Užsienietiškuose gysločio genties pavadinimuose neretai tiesiogiai arba netiesiogiai minima „pėda“: pavyzdžiui, lotyniškas genties pavadinimas Plantago kilo nuo žodžio Planta (lot. kojos padas), sąsają su pėda sutinkama ir angliškuose gysločio pavadinimuose – Englishman's Foot (angl. anglo pėda) arba White Man's Foot (angl. baltojo žmogaus pėda). Amerikiečių poetas Henry Wadsworth Longfellow savo žymiojoje “Hievatos giesmėje“ byloja, jog Amerikos indėnai praminė gyslotį „baltojo žmogaus pėda“ todėl, kad gysločiai suvešėdavo visur, kur tik žengdavo baltųjų žmonių (kolonizatorių iš Europos, masiškai užplūdusių Kolumbo atrastą naująjį žemyną) kojos. Paaiškėjo, kad ši istorija neišgalvota – pastebėta, jog sušlapusios sėklos pasidaro gleivingos ir lipnios, todėl lengvai prikimba prie batų ar gyvūnų kailio ir taip gali nukeliauti toli nuo motininio augalo (zoochorija).
    Gysločiai priklauso gyslotinių (Plantaginaceae Juss.) šeimai. Didžioji dalis gysločių yra daugiametės žolės, formuojančios skroteles, tačiau žinomos ir kelios rūšys, kurioms būdingos kitos gyvenimo rūšys (pavyzdžiui, puskrūmiai). Pasaulyje žinoma apie 240 Plantago genties rūšių, iš kurių Lietuvoje savaime auga 4 rūšys: plačialapis (Plantago major L.), siauralapis (P. lanceolata L.), plaukuotasis (P. media L.) ir smiltyninis (P. arenaria Waldst. et Kit) gysločiai. Rečiausiai sutinkama gysločio rūšis Lietuvoje yra smiltyninis gyslotis, labiau paplitęs šalies pietuose ir vakaruose, o likusios trys rūšys yra dažnos visoje Lietuvoje.
    Plačialapis gyslotis užauga nuo 5 iki 40 (50) cm. Šios rūšies gysločio lapai kiaušiniški, lygiakraščiai, ilgakočiai, dažniausiai pliki, su 3-7 ryškiomis gyslomis, iki 20 cm ilgio ir iki 9 cm pločio. Šakniastiebis trumpas ir storas, nuo jo eina kuokštinės šaknys. Žiedynkotis iki 50 cm aukščio, belapis, pasibaigiantis cilindriška tankia paprastąja varpa. Žiedai maži ir neišvaizdūs, vainikėlis gelsvas arba žalsvas. Augalas žydi birželio – spalio mėnesiais. Vaisius – dėžutė, sėklos rudos, įvairiaformės, kiekvienoje dėžutėje jų būna po 10-20. Žinoma ir dekoratyvių plačialapio gysločio atmainų – P. major formos purpurea ir rubra turi tamsiai bordinės spalvos lapus, todėl gali būti auginamos kaip dekoratyviniai augalai. Taip pat dekoratyvi ir margalapė šios rūšies gysločio atmaina (‘Variegata‘).


 
    Siauralapio gysločio lapai siauri, lancetiški, lygiakraščiai, trumpakočiai. Augalo aukštis paprastai neviršija 15 cm. Žiedynas – trumpa tanki paprastoji varpa, iš kurios žydėjimo metu styro ilgakočiai kuokeliai gelsvomis dulkinėmis. Vaisius – dvilizdė dėžutė, kurioje būna 1-2 sėklos. Sėklų ilgis 2,5-3 mm.
    Plaukuotojo gysločio lapai elipsiški, trumpakočiai arba beveik bekočiai, abipus plaukuoti. Žiedynas – tanki cilindriška paprastoji varpa, kuokeliai rausvi arba violetiniai.
    Smiltyninis gyslotis – rečiausiai Lietuvoje sutinkama rūšis. Augalams būdinga liemeninė šaknų sistema. Stiebai statūs, dažniausiai šakoti, 3-60 cm aukščio. Visas augalas padengtas padengtas paprastais ar liaukiniais plaukeliais. Lapai linijiški, 1-4 mm pločio, ištisai arba vietomis dantytais pakraščiais.


 
    Visoms keturioms Lietuvoje savaime augančioms gysločio rūšims būdingos gydomosios savybės, tačiau dažniausiai medicinoje vartojami plačialapis ir siauralapis gysločiai. Plačialapio gysločio lapuose aptinkama iki 20 % polisacharidų, iki 5 % gleivių, iki 16 proc. mineralinių medžiagų, manito, sorbito, iridoglikozidų, fenolių, įvairių organinių rūgščių, flavonoidų, vitaminų (C, K, β-karoteno), fermentų, taip pat alkaloidų (plantaginino, indikamino). Sėklose randama iki 20 % gleivių, apie 9 % aliejų, iki 37 mg% askorbo rūgšties, 72 mg% karoteno, alkaloidų, fermentų, apie 4 % taninų, saponinų, glikozidų.
    Medicinoje dažniausiai naudojama plačialapio arba siauralapio gysločio žolė (Herba Plantaginis), kuri gali būti renkama visą vasarą, tačiau vertingiausia esti augalams žydint. Iš šviežių lapų spaudžiamos sultys, kuriomis gydomos virškinamojo trakto  ligos (lėtinis kolitas, skrandžio opaligė, chroniškas anacidinis gastritas). Šviežios sultys turi baktericidinį ir bakteriostatinį poveikį, veikia antiuždegimiškai, skatina pažeistų audinių regeneraciją, todėl tinka žaizdoms, pūliniams gydyti. Gysločio sultys taip pat gelbsti įkandus vabzdžiams (šiam tikslui tinka ir švieži gysločio lapai). Norint sultis išlaikyti ilgiau, jos sumaišomos su medumi (1:1), paverdamos 20 min ir sandariame inde gali stovėti ilgą laiką.
    Daug gleivių turinčios gysločių sėklos (taip pat ir lapai) tinka atsikosėjimui lengvinti, todėl gyslotis neretai įtraukiamas į kosulį lengvinančių sirupų receptūrą. Sergant bronchitu, bronchine astma ar tuberkulioze, atsikosėjimui palengvinti verdama gysločio sėklų arba lapų arbata: 1 valgomasis šaukštas žaliavos užpilamas stikline verdančio vandens, 15 min. maišoma ir nukoštas užpilas per du kartus išgeriamas.
    Tyrimais įrodyta, kad gysločių preparatai mažina mažo tankio cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje, tačiau prieš pradedant vartoti gysločio preparatus ilgesnį laiką, vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
    Žinotina, kad gysločio preparatų negalima vartoti esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui, nes augalas skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Be to, gali atsirasti ir šalutinių poveikių, iš kurių dažniausiai pasitaiko pilvo pūtimas, pilnumo jausmas, padidėjęs apetitas.

Parengė Raimondas Šiukšta, 2010-12-23.