Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Akišveitė (Euphrasia)

Pievinė akišveitė – Euphrasia officinalis L. (syn. E. rostkoviana Hayne.).

Akišveitė yra elegantiška bervidinių (Scrophulariaceae Juss.) šeimos vienametė žolė. Augalo genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio Euphrosyne, reiškiančio džiaugsmą, linksmumą. Matyt, tai sietina su unikalia akišveitės savybe efektyviai gydyti akių ligas.
Pievinės akišveitės rūšis sudaryta iš keleto išoriškai labai panašių porūšių, kurie gali tarpusavyje kryžmintis, o tai nulemia didelę vidurūšinę įvairių požymių variaciją . Augalas nedidelis, retai teužauga daugiau, nei 20 cm. Stiebai šakoti, statūs arba kylantys, apaugę plaukeliais. Lapų apatiniai danteliai pliki, o viršutinieji danteliai apaugę daugialąsčiais  liaukiniais plaukeliais. Žiedai smulkūs, 4(8) mm skersmens, dvišalės simetrijos, balkšvi ar rausvai violetiniai su geltona arba oranžine dėmele bei purpurinėmis gyslelėmis. Žiedai dvilyčiai (hermafroditiški), dažniausiai apdulkinami plėviasparnių. Žydi nuo birželio iki rugsėjo pabaigos.
Akišveitės yra pusiau parazitiniai augalai. Paprastai jos parazituoja ant žolinių augalų šaknų (dažniausiai ant baltojo dobilo arba įvairių gysločio rūšių), bet augalams–šeimininkams didesnės žalos nepadaro, nes yra vienmetės, be to, jų šaknys į pasirinktos aukos audinius giliai neįsikeroja.
 
 

Augalas neišrankus augimo sąlygoms: akišveitė aptinkama kalnuose, ant uolų, pajūryje, taip pat pievose, pakelėse, sausose miško aikštelėse, ganyklose, net viržynuose. Dėl tokio neišrankamo akišveites paprasta dauginti sėklomis. Joms patinka tiek smėlingi, tiek ir molingi dirvožemiai, kurių rūgštingumui augalas taip pat nereiklus. Sėklas sėti pievoje (tarp žolių) anksti pavasarį. Pakenčia tiek saulėkaitą, tiek ir pavėsį.
 
 

Lietuvoje be dažniausiai pasitaikančios pievinės akišveitės randamos ir kelios retesnės šios genties rūšys – tai lieknoji (E. micrantha Rchb.), rausvažiedė (E. chitrovoi Tzvelev.) bei smulkiažiedė (E. parviflora Schag.) akišveitės. Visos Lietuvoje randamos rūšys turi gydomųjų savybių.
Akišveitė nuo seno naudojama medicinoje. Augalo antžeminė dalis tinkama vaistinės žaliavos gamybai visą žydėjimo laiką: esant galimybei, gydymui geriau naudoti šviežią augalą, bet kaupiant atsargas žiemai, žolę galima ir džiovinti.
Augalas veikia sutraukiančiai ir priešuždegimiškai, be to, gerina virškinimą, gydo akių ligas bei švelniai tonizuoja. Vartojami į vidų, akišveitės preparatai gydo infekcinį bei alerginį katarą, šienligę, sinusitą, burnos gleivinės ir ryklės uždegimus. Augalo nuovirų pavilgais galima gydyti ir žaizdas, nudegimus.
Skalavimas akišveitės nuovirais gelbsti sergant įvairiais konjunktyvitais, esant akių gleivinės suerzinimui, „miežiui“, per dideliam akių jautrumui šviesai, taip pat glaukomos profilaktikai, regos silpimui pristabdyti. Akių gydymui žolę reiktų naudoti labai atsargiai, nes galimi įvairūs šalutiniai poveikiai (tokie, kaip alerginės reakcijos, vaizdo liejimasis ir kt.), tad prieš vartojant šį augalą, saugumo sumetimais visuomet pravartu pasitarti su gydytoju.
Norint pasigaminti augalo arbatos, 1 kupiną arbatinį šaukštelį šviežios žolės reikia užpilti verdančiu vandeniu ir palikti uždengus 10 minučių pritraukti. Geriama po 1 – 2 puodelius per dieną.
Kaip minėta, naudotina ir džiovinta antžeminė akišveitės dalis. Tokiu atveju nuovirui pagaminti imama 1 arbatinis šaukštelis džiovintos žaliavos ir užpylus verdančiu vandeniu palaikoma 5 min.
Dėl akišveitės lapelių švelniai karstelėjusio skonio kartais jais gardinamos salotos.
 

R. Šiukšta, 2008-09-16