Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Ąžuolas (Quercus)

Ąžuolas (Quercus) - bukinių (Fagaceae) šeimos medžių gentis. Gentyje priskaičiuojama apie 600 šių augalų rūšių.
Lietuvoje savaime auga 2 rūšys: Paprastasis ąžuolas (Quercus robur) ir Bekotis ąžuolas (Quercus petraea). Kitos yra introdukuotos.
Botanikos sodo dendrologinėse kolekcijose auginamos 6 ąžuolų rūšys.

Quercus cerris L. – burgundinis ąžuolas

Dideli lapuočiai medžiai iki 25 – 35 (40) m aukščio ir iki 2 m storio kamienu. Žievė tamsiai pilka, giliai vagota. Didelių subrendusių medžių žievės įtrūkimai netoli kamieno pagrindo paprastai būna oranžiniai.
Lapai paprasti, 6 (7) – 12(14) cm ilgio ir 2,5 (4) – 6 (7,6) cm pločio, standūs, odiški, tamsiai žalia, žvilgančia viršutine puse ir šviesesne apatine. Lapo pamatas trumpai susiaurėjęs arba bukas; kraštas netaisyklingai giliai plunksniškai skiautėtas: su 6 – 12 trikampiškų skiaučių kiekvienoje lapo pusėje. Vienų šios rūšies medžių lapų skiautės yra taisyklingos, kitų – ne. Kiekvienos skiautės viršūnėje baigiasi šoninės lapo gyslos, kurios, kaip ir pagrindinė, yra abipus ryškiai matomos. Skiautės viršūnėje kartais būna 1 mm ilgio dantukas. Lapai rudenį nukrenta arba išsilaiko per žiemą iki pavasario. Lapkočiai trumpi, 1 – 2 cm ilgio
Žiedai sutelkti į žiedynus – žirginius. Apdulkinami vėjo.
Vaisiai – stambus vienasėkliai rudi riešutai (gilės), 2,5 – 4 cm ilgio ir iki 2 cm skersmens, jo pamatą supa 2 cm gylio puodelį primenančios goželės. Goželių išorinė pusė gausiai apaugusi samanas primenančiais minkštais šereliais. Subręsta per 18 mėn.

Tėvynė: Vidurio ir Pietų Europa ir Mažoji Azija.
Nurodoma, jog rūšis įvairuoja, turi daug geografinių skirtumų ir gamtinių formų, ypač lapų dydžio ir skiautėtumo, dantytų kraštelių formos požiūriu.
Kolekcijose auginamas nuo 1996 metų. Augalus padovanojo K. Kaltenis. Vienas iš trijų medelių per 21 metus užaugo beveik 10 m aukščio, turi gražą lają. Pasodintas drėgnoje gerai grenuotoje vietoje, turi pakankamai erdvės aplinkui. Kitas medelis buvo pasodintas netoli kaštonų (Aesculus flava ir A. x neglecta). Jis per ypatingai šaltas žiemas apšaldavo, yra daugiakamienis, neaukštas – apie 4 m aukščio. Trečiasis buvo pasodintas labai drėgnoje vietoje, tankiame želdyne. Kasmet apšaldavo viršūnės, kartais sustiprėdavo. Sunyko.
Parinkus tinkamą vietą, gali sėkmingai augti ir puošti parkus.

Quercus imbricaria Michx. – malksninis ąžuolas

Medis virš 20 m aukščio, kol jaunas stataus ovalo ar piramidės formos laja, su amžiumi laja platėja ir tankėja, tampa ovališka ar rutuliška, apatinės šakos ima svirti žemyn. Kamienas šviesiai pilkai rudas, lygus, jaunos šakelės žaliai rudos, derančios – rudai pilkos.
Lapai ištisiniai, sveiki, elipsiški iki pailgai ovalinių, priešiniai, banguoti, odiški, sutelkti šakelių viršūnėse, apie 8 (10) – 15 (18) cm ilgio, žvilgantys, tamsiai žali, viršūnėje turi trumpą pasišiaušusią viršūnėlę (požymis, rodantis priklausomumą Quercus rubra grupei). Lapkotis 1 – 2 cm ilgio. Lapai rudenį tampa arba tamsiai geltoni arba paruduoja, ir ilgai laikosi ant šakelių, dažniausiai iki kito pavasario.
Žiedai vienalyčiai: smulkūs, geltonai rudi vyriški sutelkti į žirginius; moteriški – labai maži, žydi lapams skleidžiantis, priklausomai nuo orų, gegužės – birželio mėn.
Vaisiai - vienasėkliai rudi riešutai (gilės), smulkūs, 1 – 1,5 cm ilgio, sutelkti po 2 ar 3 į kekes. Vaisiaus pamatą supa stora, negilaus puodelio formos goželė, kurios išorė padengta lancetiškais pilkais plaukuotais žvyneliais. Subręsta per du sezonus.

Tėvynė: Šiaurės Amerika – JAV rytinė dalis. Auga miškuose. Kalnuose pakyla iki 600 m virš jūros lygio. Dėl išraiškingos lajos, dekoratyvios lapijos dažnai auginamas įvairiuose želdynuose. Atsparus miestų orų užterštumui, gerai auga sausuose dirvožemiuose. Auginamas taip pat dėl vertingos medienos. Viena iš atspariausių šalčiams ąžuolo rūšių. Šalčio zona 5 – 8. Gerai pakelia persodinimą, mėgstamas paukščių.
VU Botanikos sodo kolekcijoje auginamas nuo 1989 metų. Juos gavome dovanų iš K. Kaltenio. 1996 m. vėl padovanojo. Taigi dabar auginame 6 vnt., kurie pas mus jaučiasi puikiai. Trys augalai pasodinti senajame parke. Jų laja šakojasi beveik nuo pat žemės. Kiti trys augalai buvo pasodinti skyriaus teritorijoje kolekciniuose sklypuose. Laja formuojama. Rūšis patraukia savo žvilgančiais lapais, pilkai žalsva kamieno ir šakų žieve ir ilgai išsilaikančiais rudais lapais rudenį.

Quercus macranthera Fisch. & C.A.Mey. – persinis ąžuolas (anksčiau: Kaukazinis ąžuolas)

Medis iki 15 – 20 (30) m aukščio, kurio kamienas gali siekti 1 m skersmens. Laja plati, beveik rutuliška. Kamieno ir stambiųjų šakų - žievė tamsiai pilkai ruda, giliai suaižėjusi, smulkesnių šakelių žievė rausvai rudos spalvos, švelniais plaukeliais apaugusi.
Lapai paprasti, atvirkščiai kiaušiniški, 8 – 15 (23) cm ilgio ir 5 (7) – 14 cm pločio, odiški, skiautėti. Viršutinė pusė tamsiai žalia, kol jauni - netolygiai plaukuota, vėliau beveik plika, apatinė pusė šviesesnė, veltiniškai plaukuota. Lapkotis iki 2 cm ilgio, plaukuotas. Lapo pamatas apvalus arba pleištiškas; kraštas skiautėtas. Kiekvienoje lapo pusėje yra po 8 – 10 skiautes, jų viršūnės bukos. Lapo viršūnė apvali arba trumpai nusmailėjusi, kraštas smulkiai skiautėtas.
Žiedai vyriški ir moteriški išauga ant to paties medžio; vyriški sutelkti į 5 – 8 cm ilgio gelsvus, kotuotus žirginius. Moteriški po 1 – 4 lapų pažastyse išaugę.
Vaisiai – vienasėkliai, gelsvai rudi 2 – 2,5 cm ilgio ir apie 1,5 cm skersmens, bekočiai arba su trumpu koteliu, riešutai (gilės). Vaisių gaubia taurelės ar puodelio pavidalo goželė, kuri padengta pilkšvai plaukuotais žvyneliais. Goželė kartu su žvyneliais apgaubia nuo trečdalio iki pusės gilės.

Tėvynė: Temperatinė Azija - Vakarų Azija: Iranas, Turkija; Kaukazas. Sutinkamas kalnuose iki 2500 m virš jūros lygio.
Kolekcijoje auginame kelis medelius, kuriuos 2001 metais padovanojo K. Kaltenis. Vienas pasodintas senajame kolekciniame plote saulėtoje vietoje, lengvoje priesmėlio dirvoje. Per 15 m. užaugo apie 7 m aukščio, laja tanki, taisyklinga, ovalo formos. Kiti pasodinti plačioje kolekcinėje erdvėje. Jų aukšis 4 – 5 m.

Quercus petraea (Matt.) Liebl. – bekotis ąžuolas

Medis iki 20 – 30 (35) m aukščio ir iki 2 m skersmens kamienu. Laja ovališka arbakiaušiniška. Savo išvaizda primena paprastąjų ąžuolą. Žievė smulkiai, negiliai suaižėjusi. Ūgliai nežymiai briaunoti, rausvai ar rusvai pilki, žvilgantys, sumatomomis šviesiomis lenticelėmis.
Lapai paprasti, atvirkščiai kiaušiniški, 8 – 14 cm ilgio ir 4 – 8 cm pločio, odiški. Viršutinė lapo pusė ryškiai žalia, žvilganti, apatinė – šviesesnė, jaunų plaukuota, senesnių –tik palei gyslas plaukeliais apaugusi. Lapo pamatas pleištiškas, kraštas su negiliomis 5 – 7 skiautėmis kiekvienoje pusėje; viršūnė buka arba trumpai nusmailėjusi. Lapkotis 1,5 – 2 cm ilgio. Rudenį lapai pagelsta, parausta ir paruduoja, vieni nukrenta, o kiti ilgiau išlieka ant šakelių.
Žiedai, vyriški ir moteriški išauga ant to paties augalo. Vyriški žiedai sutelkti į žirginius, moteriški po 1 – 2 išaugę lapų pažastyse. Žydi lapams skleidžiantis, gegužės – birželio mėn.
Vaisiai - vienasėkliai gelsvai žalsvi arba rusvi (1,5) 2 – 2,5 (3) cm ilgio ir 1 – 2 cm skersmens riešutai (gilės), kurie prie šakelės būna prisitvirtinę po vieną arba po du. Gilės link pamato yra nusmailėjusios, o viršūnėje turi trumpą dygliuką. Goželė žvynuota ir dengia trečdalį vaisiaus. Sunoksta rugsėjo – spalio mėn. ir ima kristi žemėn.

Tėvynė: Europa. Nuo Norvegijos šiaurėje iki Šiaurės Graikijos pietuose, Portugalijos vakaruose ir Krymo, Šiaurės Kaukazo rytuose. Auga įvairiuose dirvožemiuose, kalnuose ir kalnų šlaituose, kur pakyla iki 300 m virš jūros lygio; ištvermingas šalčiams. Geriau auga saulėtose vietose.
Kolekcijoje auginamas nuo 1989 m. ir 2001 m. Augalus padovanojo K. Kaltenis. Pasodinti saulėtose vietose senajame parke, kolekciniame plote ir naujojoje kolekcinėje erdvėje. Auga gerai, atsparūs šalčiams, nereiklūs dirvožemiui.

Quercus robur L. – paprastasis ąžuolas

Medis galintis užaugti iki 20 – 35 (40) m aukščio ir 0,7 – 1,5 (3 – 4,5) m storio kamienu. Laja plačiai šakota, ovalinė arba kiaušiniška iki 20 m pločio, kartais ir daugiau. Jaunų medžių žievė lygi, pilka, žvilganti. Senų – giliai suaižėjusi, tamsiai pilka.
Lapai paprasti, atvirkščiai kiaušiniški, 4 – 12 (15) cm ilgio ir 2 – 6 (8) cm pločio, jauni nežymiai plaukuoti, vėliau pliki. Viršutinė lapo pusė ryškiai žalia, kartais nežymiai žvilganti, apatinė šviesenė. Lapo pamatas širdiškas; kraštas skiautėtas, skiaučių viršūnės bukos; viršūnė buka arba trumpai nusmailėjusi, jos kraštas su nežymiai išreikštomis mažomis skiautėmis. Rudenį lapai pagelsta, vėliau paruduoja. Vienų medžių nukrenta , o kitų išsilaiko per žiemą iki pavasario.
Žiedai, vyriški ir moteriški išauga ant to paties augalo. Vyriški žiedai geltoni, sutelkti į žiedynus – 2 – 4 cm ilgio žirginius, kurie po kelis ar keliolika išauga iš šoninių ar viršūninių ūglių pumpurų. Moteriški žiedai gelsvai žali, po 1 – 2 ar daugiau išauga taip pat jaunų ūglių viršūnėje. Žydi lapams skleidžiantis gegužės – birželio mėn.
Vaisiai - vienasėkliai gelsvai žali arba gelsvai rudi 1,5 – 3,5 cm ilgio ir 1 – 2 cm skersmens riešutai (gilės). Gilės po 1 -4 (6) išauga ant šakelių, jų kotai gali siekti 2 – 10 cm ilgį. Goželė, gaubianti vaisių, yra gelsva, žvynuota, dengia trečdalį gilės. Sunoksta rugsėjo – spalio mėn. ir ima kristi. Gilės labai mėgstamos paukščių ir kitų miško gyvūnų. Žmonės iš jų juošia kavą.

Tėvynė: Europa, Kaukazas. Ilgaamžis medis, gyvena 500 – 600 metų, bet žinomi ir ilgaamžiai – 1000 – 1500 metų turintys ąžuolai. Du medžiai paminėtini: tai Stelmužės ąžuolas Lietuvoje ir „Granit Oak“ – Bulgarijoje. Manoma, kad jiems yra daugiau negu 1500 metų. Įvairiose Europos šalyse galima pamatyti įspūdingų ąžuolų – senolių. Nuo senų laikų šie medžiai yra gerbiami ir mylimi žmonių. Gerai auga nerūgščiose, drėgnose, bet gerai drenuojamose, vidutinio derlingumo ar derlingose dirvose – priemolio ar priesmėlio, turinčiose daug mineralinių medžiagų: kalcio, azoto, magnio ir kalio. Šaknų sistema plati ir gili, tad gerai ištveria sausras, atsilaiko prieš smarkius vėjus ir net viesulus. Šviesiamėgis. Atvirose vietose augantys ar auginami medžiai turi tvirtą, bet neilgą kamieną ir labai plačią gražiai išsišakojusią lają. Ąžuolynų medžiai būna ilgais kamienais, jų laja - viršūnėje. Medžių visuma taip pat atrodo didingai ir įspūdingai. Bėgant metams, konkurencija tarp atskirų individų nulemia silpnesniųjų likimą. Atsiradusi erdvė greitai užpildoma likusiųjų, kurie turi galimybę augti ne tik aukštyn, bet ir platyn.

Quercus rubra L. – raudonasis ąžuolas

Greitai augantis 18 – 21 m aukščio medis. Atvirose vietose augančių medžių laja tanki, rutuliška ir plati: iki 15 – 18 m pločio. Gerose derlingose vietose augantys egzemplioriai pasiekia iki 27 (30) m aukščio. Kamienas dažniausiai tiesus, iki 0,8 – 1,5 m skersmens, retai būna palinkęs; viršutinė jo dalis ir šakos yra išilginėmis pilkomis linijomis vagoti; apatinė kamieno dalis yra tamsiai pilka iki juodos, kai augalas vidutinio amžiaus. Žievė lygi, sidabriškai arba tamsiai pilka. Senų medžių žievės vidinė pusė šviesiai raudonos spalvos, išorinė pusė supleišėjusi. Einamųjų metų šakelių žievė – žalsva iki tamsiai rudų, vėlesnių metų – pilka. Šakos bemaž stačiu kampu išaugusios iš kamieno, jų nedaug, bet ilgos, tankios, teikia gerą pavėsį.
Lapai; paprasti, elipsiški, ovaliniai, pailgi ar kiaušiniški, 10 (12) – 23 cm ilgio, ir 7 – 15 cm pločio, odiški, su 3 – 5 skiautėmis kiekvienoje lapo pusėje; skiautės stambiai dantytos; viršūnė pasišiaušusi. Lapai tamsiai žalia, žvilgančia viršutine puse ir šiek tiek šviesesne apatine. Lapkotis 1,5 – 4 (6) cm ilgio. Rudenį lapai parausta: įgauna plytų raudonumo ar ryškiai raudoną spalvą. Nepalankiais metais rudeninė spalva būna rudai raudona ar geltonai ruda.
Žiedai vienalyčiai, smulkūs. Vyriški žiedai sutelkti į geltonai rudus 5 – 8 cm ilgio žalsvai geltonus žirginius, kurie pasirodo balandžio pabaigoje, o moteriški po 1 - 2 susiformuoja jaunų ūglių lapų pažastyse, beveik bekočiai. Žydi lapams skleidžiantis.
Vaisiai – vienasėkliai, plačiai kiaušiniški arba beveik rutuliški, pilki, rausvai rudi 1,5 – 2,5 (3) cm ilgio ir 1 – 1,5 cm skersmens riešutai (gilės). Stora, negili goželė apgaubia gilės pamatą.

Tėvynė – Šiaurės Amerika, JAV. Auga mišriuose miškuose visame krašte nuo rytų iki vakarų. Šalčio zona 5 – 8. Geriausiai auga saulėtose vietose, molingose, priemolio, derlingose gerai drenuotose dirvose. Rūšis nėra reikli, tad auga ir mažiau derlingose dirvose su įvairiu rūgštingumu.
Augalas pasižymi ištvermingumu sausrai ir žiemos šalčiams. Dėl šių savybių rūšis mėgiama dekoratyvinėje sodininkystėje: raudonasis ąžuolas labai tinkamas parkams, gatvių apželdinimui, didelėse sodybose. Graži laja su plačiomis šakomis teikia gerą pavėsį, o rudeninės lapų spalvos puikiai dera prie kitų augalų. Tėvynėje auginamas dėl medienos, kuri plačiai naudojama baldų gamyboje. Dauginamas sėklomis. Jos, beje, labai mėgstamos paukščių, kurie platina rūšį.
Ilgaamžė rūšis, greitai auga ir gyvena 200 – 300 (400) metų. Kadangi greitai dauginasi naujose vietose ir konkuruoja su vietinėmis rūšimis, tad kai kuriose šalyse jau laikoma invazine.
Kolekcijoje auginamas nuo 1977 m. Surinktos sėklos senajame botanikos sode Vingyje, buvo pasėtos, o jauni (103 vnt.) augalai 1983 metais pasodinti arboretume Š. Amerikos zonoje. 2017 m. ši grupė atrodo sveikai, dera beveik kasmet. Medžių aukštis siekia beveik 18 m aukščio. Dar du medeliai atsivežti iš Vingio sodo ir pasodinti arboretume atviroje vietoje šalia paprastojo ąžuolo grupės ir dabar atrodo gana įspūdingai dėl plačios rutuliškos lajos.
Rimtų ligų ir kenkėjų rūšis neturi. Jaunesni kartais būdavo pažeidžiami lapgraužių. Kadangi augalai susodinti gana tankiai, tai apatinės šakos džiūsta. Taip masyvas pats prasiretina ir apsivalo. Grupė graži visais metų laikais.
Pastebėjome, jog paukščiai jau gana plačiai „pasėjo“ šiuos ąžuolus visame arboretume, tad valymo darbai būtini.

Gintarėlė Jurkevičienė, 2017