Gabrielė Giunterytė Puzinienė - Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius, 2005

1816-1820 metai

psl. 24

„Kaip tik tuo metu iš naujo buvo kuriamas Vilniaus Universitetas – augalas pasodintas Stepono Batoro, žydėjęs Aleksandro I laikais ir po 1831 metų  nuskintas Nikolajaus ranka. Du Frankai (tėvas ir sūnus), į Vilnių pakviesti iš Vienos, broliai Sniadeckiai – iš Krokuvos, apibūdina tą garsią universiteto, kuriam vadovavo kuratorius kunigaikštis Čartoriskis ir globojo pats monarchas, epochą.“
 

1821

psl.41

„Vilnius buvo užtvindytas kariškių. Peterburgas visai žiemai į Lietuvos sostinę atsiuntė savo gvardiją, jai vadovavo didysis kunigaikštis Nikolajus, caro brolis, vėliau tapęs caru. Jis nedalyvaudavo jokiuose viešuose pasilinksminimuose, neieškojo pažinčių, jį buvo galima pamatyti tik aikštėje priešais katedrą, kur jis garsiu balsu muštruodavo kareivius ir savo paties ranka jiems ant nugarų užrašydavo šimtus lazdų, kurias šie turėdavo nelaimės užsitarnauti. Pasitaikydavo, kad jis pasišaukdavo tokius „apskaitytus“ ir dar prirašydavo nulį.“
 

1822

psl.50

„Tuo laiku Vilnius perpildytas gyventojų, dūzgė tartum avilys. Mums tai buvo geri tiesiog puikūs laikai. Universitetas klestėjo; jaunimas ne tik iš visos Lietuvos, bet iš visur, kur tik buvo kalbama lenkiškai, suskrisdavo prie tos ugnelės, bet ne tam kad sudegtų, o tam kad paskui apšviestų ir kitus; ir šiandien nors jau eina trečia karta, nors ugnelė jau seniai užgesusi, ta liepsna degti nenustoja...
Miestas buvo sklidinas žmonių, gražus, turtingas, jį gyvino teatrai, koncertai, baliai ir pietūs. Visur dalyvavo ir besimokantis jaunimas. Be kviestinių susirinkimų, kas vakarą buvo galima smagiai praleisti laiką... Gatvės anais laikais šurmuliuodavo ir tarškėdavo net naktį, nes, be atvykėlių iš kaimo, kiekvienas miesto gyventojas, net ir ne itin turtingas, turėdavo nuosavą važį – nors puskarietę, nors rogeles su vienu arkliu, net rektorius Malevskis, garsėjantis savo taupumu, ir tas laikė du arklius, nes tais laikais avižos ir šienas kainavo pigiai. Karietos būdavo tik keturių arklių, be to, su vežiku, nuolatos, šūkaujančiu, kad užleistų kelią; pasitaikydavo ir lekiančių per miestą karietų, traukiamų šešiais arkliais, pavyzdžiui Lopacinskių, atskubančių iš Kairėnų, kurie buvo per kokius dešimt varstų , su dviem livrėjuotais liokajais, su iš paskos riedančia didele karieta, puošta trim herbais ant durelių: vienas žmonos, kitas vyro, o trečio niekas negalėjo paaiškinti...“
 

1823

 psl.62

„Tai buvo pamaldi (Lopacinskių šeima), sutarianti ir mylinti pora, nors nesiderino nei jų ūgis nei charakteris. Jis buvo nepaprastai aukštas liesas, plikas, didžiule nosimi, smailia šiek tiek užsirietusia barzda, rimtas ir švelnus. Ji – nedidelio ūgio, tvirtai sudėta, negraži, rauplėta, bet jau linksma! Tokia linksma, kad iš savo gyvenimo sau ir kitiems surengdavo nuolatinę šventę, o jau pasipuošusi!... Kaip niekas kitas visame Vilniuje. Ji buvo vaikštantis madų žurnalas, tik išeinantis ne kas savaitę, o kasdien, nes nėra tekę jos pamatyti du kartus su ta pačia suknia ir skrybėlaite. O kad mėgo šviesias spalvas ir neįprastus fasonus, tos suknios ant jos apkūnios ir judrios figūros traukė akį, bet netrukus per tarnaites ir prekybininkus nukeliaudavo į miestą, kurios ten kaip gražios ir mažai dėvėtos, būdavo greitai parduodamos. Yra tekę vieną dieną gėrėtis ponios Lopacinskos apdaru, o po kokios savaitės matyti jį vilkint kitą damą. Taip kartą matėme ponią Lopacinską ( toliau p.L.) su mėlyna suknia, geltona virvele siuvinėtą husariškais raštais, o po savaitės ją vilkėjo gubernatorienė Horn. Toji meilė apdarams, matyt, buvo p.L. įgimta, nes išlaikė ją ne tik per savo pačios nelaimes – našlaitystę, našlystę ir vienatvę po mylimų dukterų mirties, bet ir per šalies nelaimes. Paveldėjo tai ne iš motinos, mergautine pavarde Šadurska (toji buvo tyli, kukli, moteris), o iš tėvo generolo Morikonio, kuris, jau gulėdamas mirties patale, liepė dukters vestuvėms išsiuvinėti jam naują munduro apykaklę ir džiaugėsi ja kai tikra modistė!“

Psl.317

„Morikoniai. Šeima kilusi iš Italijos. Vienas  iš Morikonių XVII a. apsigyveno Lenkijoje, 1673 m. Lenkijos pilietybę gavo Kristupas, Salų ir Taujėnų paveldėtojas, 1733 metais jis pasirašė Ukmergės pavieto elekciją. Jo anūkas Jeronimas, Ukmergės pakamorės Pranciškaus sūnus, Salų paveldėtojas, buvo vedęs Gertrūdą Sacken, turėjo sūnų Liucijaną, gim. 1818 metais. Kitas jo anūkas Juozapas, didysis Lietuvos generolas, buvo vedęs Konstanciją Šadurską, turėjo dukteris: Dorotą, Juozapienę Lopacinską ir Feliciją Vaclovienę Pliaterienę. Dar kitas Kristupo anūkas Benediktas, sūnaus Martyno ir Aleksandros Tyzenhauzaitės sūnus buvo Taujėnų paveldėtojas, nusipelnęs krašto pilietis. Jis buvo ketveriems metams išrinktas į seimą, Nuolatinės tarybos ir 1764m. Lietuvos aukščiausiosios vyriausybės narys. Buvo vedęs Mariją Radvilaitę.“

Psl.63

„Baliai, kuriuos keldavo Lopacinskiai, buvo kitokie, nei kitur, ten būdavo apstu pasirodymo ir ištaigos. Iš pažiūros efektingi patiekalai, degantys melspeišai, arbūzo formos ledai, sriubos patiekiamos sidabro vazose kiekvienam atskirai ir pan. Tačiau jų skonis buvo paprastas, ir tokiu liko iki 1840 metų kol ponia, jau likusi našle, apsilankiusi Prancūzijoje ir paragavusi Paryžiaus skanėstų, atsivežė prancūzą virėją, kelis Sevro servizus  ir tada jos namai tapo perdėm elegantiški ir prabangūs. Tačiau nuo 1823 iki 1840 metų visas pasirodymas pasibaigdavo gražiu išvaizdingumu, saldainiais susuktais į popierėlius, ant kurių būdavo užrašytos jos vyro sukurtos eilės, ir rimuotais kvietimais į balių.
Nuostabiausias iš visų buvo balius, iškeltas 1823 metais per šv.Konstancijos dieną , pagerbiant generolienę Morikonienę, sveikstančią po sunkios ligos. Tai buvo kostiumų balius, ir mažai kam pavyko nuo to išsisukti, net pagyvenę vyriškiai turėjo ateiti su domino – tokiais dideliais šilkiniais domino, su kairėje krūtinės pusėje prisegtomis kortelėmis, ant kurių buvo parašyta: „Garbė motinai- pagarba svečiams“. Pats šeimininkas ir uošvės brolis, Jonas Šadurskis, ant slenksčio pasitikdavo svečius, einančius į salę, kurioje pamažu rinkosi įvairių tautybių atstovai, vilkintys spalvingais apdarais, tviskantys tarsi braziliški drugeliai ar paukštukai saulės spinduliuose. Salės gilumoje, tarp rimtų lenkių, pasipuošusių XVI amžiaus drabužiais, sėdėjo solenizantė, išblyškusi, susijaudinusi, nutvieksta visuotinės linksmybės atšvaitais. O kai visi jau susirinko ir minia sustojo pusračiu, tolumoje pasirodė iš gyvų gėlių nupintas solenizantės skaičius, kurį laikė dvi anūkės, šešerių ir aštuonerių metų , o jį vainikavo pusseserė Masė Šadurska. Tasai skaičius šokio žingsniu priartėjo iki pat močiutės kojų, kuri pabučiavo priklaupusias anūkes. Paskui , chorui skanduojant eiles, kurias parašė jos žentas, per visus kambarius pasileido ilga polonezo vora, vedama motinos, jis buvo šokamas senoviškai...“
 

1824

psl.71

„Kunigaikštienė Dimitrijienė Četvertinska, susižavinti viskuo, kas tik nauja, ir grafo Ilinskio patarta ,paskelbė saloną vargšų naudai rytais paverčianti dirbtuve, tad kviečianti ateiti visas damas. Savo įgudusiais, švelniais piršteliais jos iš lėto, nevikriai iš storos drobės siuvo marškinius, sukneles ir kepuraites iki to laiko, kol ponia Dorota Lopacinska, karščiausia savanorė, pirmoji metė adatą, mat jai atėjo į galvą praktiška mintis – vargetos kur kas greičiau sulauks naujų drabužių, jeigu juos siūti ims jos siuvėja.“
 

1826

psl. 94

„Misionierių bažnyčia, kuri vadinosi In monte Salvatoris , stovėjo, galima sakyti, miesto pakraštyje, turėjo daržą ir žuvingus tvenkinius, nuo ten vėrėsi nuostabus vaizdas į miestą ir Pilies kalną. Bažnyčia, 1695 metais pastatyta grafo Teofilio Platerio, Latvijos kariškio, iš išorės ir vidaus buvo nepaprasta: vos peržengus slenkstį tave pasitikdavo tamsa – nes buvo maža langų, o altoriai nudažyti tamsiai: ir skliautuotame maldų kambaryje, ir zakristijoje, pilnoje senovinių spintų, ir plačiuose koridoriuose, ir dvasininkų celėse, atsirandančiose ištarus žodį entrez (per.- įeikite), kuris nors ne kartą ištartas su lenkišku akcentu, vis dėlto išduodavo iš Prancūzijos atsivežtą paprotį. Itin daug tos senovės dvasios buvo bibliotekoje , užimančioje erdvią salę ir užpildytą dvasinio turinio darbais, daugiausia parašytais prancūziškai...“3
 

1828

psl.104

„Teta de Šuazel su vyru žiemą gyveno Vilniuje. Lietuva ir Prancūzija, Plateliai, jų dvarai Žemaitijoje ir Epernė, vynuogynas Šampanėje svėrė kiekvienas į savo pusę, lygiai taip pat, kaip gimtosios žemės, šeimos ilgesys ir verslo reikalai abiejose tėvynėse. Lietuviai sakydavo, kad šventos Žemaitijos žemės duona sotesnė už šampaną, kurio ne vienas butelis iššovė per pietus jų namuose Vilniuje“.

psl. 109

Profesorius „Rustemas, pažįstamų dažnai kviečiamas paviešėti kaime, buvo įpratęs, kad už viešnagę tenka mokėti nutapant namų ponios, pono arba dukterų portretus. Tad jis nustebo, kad ir po kelių viešnagės dienų niekas jam nė neužsiminė apie portretą... Tada suprato, kad mūsų namuose jį norėta matyti ne kaip tapytoją, o kaip bičiulį, ir, norėdamas atsidėkoti,... ant pirmos pasitaikiusios mokinio drobės apmetė dailų mano sesers portretą, į kurį žiūrėdami choru žavėjomės, o tai regis, dailininkui labai patiko. Tas dailus eskizas, apmestas aliejiniais dažais, tarsi dvelktelėjimas ar regėjimas, prie kurio mokinys nedrįso pridėti savo rankos, kad užbaigtų, Rustemui išvažiavus dar nebuvo išdžiūvęs, ir neatsargi ranka, norėdama įsitikinti portreto panašumu į originalą, prisiliesdama nubraukė plaukus ant akių...“
 

1830

psl.117

„1830 metų žiema, kuri Vilniui turėjo būti paskutinė prieš įvykius, sukrėtusius visą šalį, nors dar klestinčiu jaunimu, dar neišbarstytu po stepes, po svetimas žemes, nepakištu po gimtąja velėna, su karnavalu, kuri mus, jauniausiąsias, tarsi lėliukes išlaisvino iš trumpų suknelių ir papuoštas krepo sparneliais, paleido į pasaulį, toji žiema nebuvo linksma...“

psl. 118

„ Šokių antradieniai pas ponus Abramavičius, sekmadieniai pas ponus Lopacinskius, ketvirtadieniai pas ponią Feliciją Pliaterienę ir susirinkimai Miulerio name –štai vienintelės susitikimų vietos negausiam Vilniaus aukštuomenės būreliui.“

Psl.121

„Nuo pirmųjų pavasario dienų Vilniuje prasidėjo kasmetinė viena po kitos einančių iškilmių ir švenčių virtinė, susijusių tarpusavyje ir turinčių vietos koloritą: Didžioji savaitė su karstais; nešami prašmatnūs, pašventinti valgiai: renginiai ir labdaros koncertai, o naujausias renginys buvo mugė, vykstanti Vilniuje tik nuo 1828 metų. Visa tai labai pagyvindavo miestą. Damos su naujais pašvaitais pradėdavo rodytis, deja, Didžiąją savaitę. Ponios....užsisakė tai liūdniausiai dienai skrybėlaičių. Ir Didįjį penktadienį damų galvos gatvėse ir bažnyčiose pražydo tarsi sodai, rungtyniaudamos su pačiais karstais, kurie, išskyrus Katedrą, kur dievo karstas buvo iškaltas uoloje, visose kitose bažnyčiose, ypač ten, kur buvo vienuolių, skendo batistinėse gėlėse ir vaškiniuose vaisiuose, tviskančiuose žvakių šviesoje ir atspindinčiuose veidrodžiuose, tačiau tie blizgučiai sutraukdavo minias prastuomenės ir vaikų. Norint sutraukti jų dar daugiau, daug kur prie karsto buvo giedamos giesmės... O dailios karietos, pilnos išsipuošusių damų, riedėjo balandžio saule  užlietomis gatvėmis ir niekuo nepriminė Jeruzalės ir šventų matronų, auštant ateinančių aliejais įtrinti karste gulinčio Kristaus kūno...‘‘

psl.124

„Kasmet į Vilnių atvažiuodavo koks nors originalus atlikėjas ar grupė ištraukianti lietuvišką skatiką.1826 metais matėme dramblį, nepaprastai protingą ir švelnų, su draugu – jaunu arkliuku...Katedros aikštėje stovėjo palapinė, o joje galėjai pamatyti Paryžiaus panoramą.
Mugės, veikiančios Vilniuje nuo 1827 ir1828 metų, medinės pašiūrės, vadinamos būdelėmis, dažniausiai stovėdavo aplink Katedrą ir glausdavosi prie varpinės, pastatytos ant Krivių Krivaičio bokšto liekanų. Toji mugė buvo tarsi įžanga į bulvarus, ji rytą vakarą surinkdavo minias perkančiųjų ir šiaip smalsaujančių. Turkai su šaliais, Malcovas su stiklo dirbiniais, Muchinas iš Maskvos su kartūnu ir drobe, galanterininkas iš Charkovo – kiekvienas viliojo savo prekėmis. Būdavo ir būdelių su litografijomis, o kol knygų pardavėjas snūduriuodavo tuščioje būdoje, žydas iš Berdyčiavo vos spėdavo suktis, pardavinėdamas uogienes ir bakalėją...Toje aikštėje vykdavo ir ekipažų pasirodymai.“

psl.126

„... Dėl madingų ...skrybėlaičių, dėl balinių kykų ir skrybėlaičių damos važiuodavo pas ponią Vagnorienę, kuri visada rimta ir mandagi, įtikdavo kiekvienai, o vaikščiojanti jos sugebėjimų ekspozicija buvo ponios Dorotos Lopacinskos galva.“

psl.133

Apie Giunterytės dėdės dvarą Pastoviuose: „Kas bus pietums,, kokie vaisiai pavakariams – visi tie dalykai buvo ne ponios, o pono rankose. Pastovyse augo rinktiniai vaisiai ir daržovės – tai buvo daržas darže, apjuostas mūrine tvora tarsi kokia tvirtovė, o raktą nuo jos turėjo vyriausiasis sodininkas Zaleckis, kurio galva buvo plika kaip kamuolys, ir jis, norėdamas, kad vaikai neliestų gėlių, aiškindavo jiems esą jis nupliko nuo gėlių auginimo. Pavakariams vasario mėn. paduodavo trešnių, svarą obuolių, pūdą arbūzų, kuriems persikai ir vynuogės pridėdavo poezijos ir sukurdavo visumą, vertą flamandų tapytojo teptuko“
 

1831

 psl.138

„Atmintini metai! Ši data giliai įsirėžė į širdį, į sielą, į atmintį, ypač tiems, kurie sveikino ją kaip naujos eros pradžią, o šiandien prisimena kaip griuvėsių emblemą, kaip prabudimą iš letargo – tam kad vėl užmigtų letargo miegu 30 metų!“

psl.148

„ O vargšas Vilnius iš kurio atėmė didžiausias puošmenas Pilies vartus ir bulvarus, atėmė sielą  - universitetą, turtus ir atmintinus daiktus iš daugybės muziejų, žiūrėjo į išvežamus turtus, fizikos, anatomijos ir kitus kabinetus...
Atrodė, kad kraštą nusiaubė baisus uraganas – išgriovė sodybas, išnaikino ištisas šeimas. Prisiminus caro Aleksandro II amnestiją 1812 metais, niekam nė į galvą neatėjo, kad Nikolajus gali pasielgti kitaip. Be to, pakartotinas nusikaltimas baudžiamas griežčiau, o Nikolajus turėjo geležinę valią, tad geležimi, o ne šluoste braukė per mus, kad išnaikintų, ne tik nutrintų. Devynios galybės žmonių buvo išvaryta į Sibirą, minios bėgo į užsienį, tačiau gailestingumas nebuvo draudžiamas, ir visi kiek galėdami rėmė kalinius, aprengdavo tremtinius ir t.t.“
 

1835

psl.185

„Po trumpos ligos prieš pat Velykas Vilniuje mirė ponas Juozapas Lopacinskis; gedulas užgulė taip ilgai buvusius linksmus namus ir iki šiol laimingą ponią Dorotą. Prieš mirdamas Lopacinskis dėl savo pamaldumo ir nusižeminimo testamente įrašė prašymą palaidoti jį kuo kukliau – kad keturi vyrai nuneštų paprastą karstą į kapines ir užkastų žemėje. Taip ir buvo padaryta, ir iš Korvelio namo, kuriame jis gyveno ir mirė, palaikai buvo nunešti į kapines ir palaidoti žemėje. Bet po švenčių našlės valia Katedroje buvo atlaikytos puikios šv. Mišios, o kunigas Trinkovskis pasakė pamokslą gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Kadangi šviesios atminties Ponas Lopacinskis gyveno pavyzdingai ir dorai, geriausias Vilniaus pamokslininkas negailėjo pompastikos: smulkmenos, jausmingumas ir savimeilė, padiktuoti prieraišios žmonos, nuskendo toje sklandžioje ir ilgoje prakalboje tarsi akmenėliai vandenyne. Visa Katedra buvo aptraukta juodu krepu, choras giedojo gedulingas giesmes.“
 

1838

psl. 225

„ Šokant vieną kontradanso figūrą, išblyškusi dama balta suknia ir ilgomis garbanomis padavė man ranką, ir aš atpažinau Mariją Lopacinską, kuri prieš dvejus metus, būdama nedrąsi panelė, išvažiavo iš Vilniaus, o šiandien buvo panaši į Balzako heroję“

psl.228

„Po mėgėjų koncerto, kuriame dalyvavo jos sūnus ir duktė, ponia Lopacinska išvažiavo į savo Kairėnų kaimą ir antrą Sekminių dieną sukvietė pas save visą Vilnių...

Kairėnai, esantys už 10 varstų  nuo Vilniaus, buvo tikras kaimas su pievomis ir miškeliais
. Dvarą puošė parkas ir fontanas, tačiau gyvenamųjų patalpų buvo vos keli žemi tarpusavy sujungti, nameliai, kurie peržengus slenkstį, sužavėjo visus svečius elegancija ir geru skoniu. Šokome žemoje salėje, kurios gotiška maniera nudažytos sienos buvo tinkami, nors ir ankšti rėmai gražiosioms Bariatinskoms .... Namo grįžome saulei tekant – tai suteikė tikros poezijos šiai nuostabiai dienai, prasidėjusiai susitikimu su Odynecu.
 

1840


psl. 253 - 254

„ Mieste taip pat buvo linksma smagius balius kėlė ponia Nesiolovska , O Rūmuose karaliavo ne tik kunigaikštis Dolgorukis ( 1831-1840m. Vilniaus generalgubernatorius, viena iš niekšiškiausių rusų asmenybių, veikusių Lietuvoje), bet ir ponia kunigaikštienė, nes po ilgų svarstymų, delsimų ir ceremonijų kunigaikštis Dolgorukis galų gale vedė Liuciją Zabielienę. Karališkos jungtuvės vyko Kairėnų koplyčioje pas ponią Lopacinską. Kunigaikščių pora norėjo, kad juos palaimintų pats vyskupas Klangevičius, tačiau šis, norėdamas tos garbės išvengti, parekomendavo Šv. Jono bažnyčios kunigą Menuė, kaip parapijos ganytoją ir pats mokė jį sutuokti prancūziškai, o tai nebuvo lengvas daiktas, nes išskyrus savo pavardę, gerbiamas prelatas nemokėjo ta kalba nė vieno žodžio. Žodžiu vyskupas paėmė ritualo aprašymą ir liepė kunigui Menuė skaityti, o tasai priėjęs žodį epouse ( pranc. žmona), skaito jį kaip epousse (pranc..blusa), o išbartas pasitaisė ir skaito: cette epuce ( pranc. šita blusa), o pasipiktinęs vyskupas sako: „ Baisu! Juk žmona - tai ne blusa!“.

Psl.258

„Ponia Lopacinska su abiem dukterimis ir sūnumi, rudenį grįžusi iš užsienio, Kairėnuose turėjo pasisamdžiusi visus reikiamus tarnus, bet pied a terre ( pranc. viena koja) gyveno Vilniuje. Trys servizai – du Servo porceliano, vienas čekiško rausvo stiklo – buvo geras pretekstas rengti kviestinius pietus, kurie stalo serviravimo puošnumu smarkiai pranoko anas sidabro vazeles, vienintelę ankstesnių pietų puošmeną, lygiai kaip Paryžiaus kulinaras Gasparas nukonkuravo senuosius lenkų virėjus.
Damų tualetai prilygo stalo puošnumui, o baldai damų tualetams. Pirmas žingsnis elegancijos, mados ir pertekliaus keliu yra tarsi sniego gniūžtė, paleista nuo Monblano viršūnės : riedėdama žemyn virsta lavina ir, nušlavusi pakeliui sutiktas pušis, ąžuolus ir uolas, nugarma į prarają.
Be virtuvės, baldų ir pašvaitų pasikeitė ponios bei dukterų manieros. Ankstesnis – gal apsimestinis – išdidumas užleido vietą paslaugumui ir preinamumui, o tą metamorfozę išmanantys žmonės priskyrė tam, kad joms Paryžiuje teko bendrauti su lenkų emigracija.
Ponia Dorota, milžiniškame Paryžiuje siaubdama madų parduotuves, sugebėdavo gerai sutarti su visais, nepamiršdavo atverti piniginės ir nelaimingiems tautiečiams. Jos nosinės buvo iš Briuselio voratinklių, bet ji surado ir skiautelę batisto nušluostyti savo ir kitų ašaras, nors ponia Hofman, rašydama apie tokią prabangą, tuo abejojo.“

Psl. 261

„Pirmomis rugsėjo dienomis Bučinskienė išvažiavo į Vilnių, į Marijos Lopacinskos vestuves su garsiojo seniūno iš Solų sūnumi Lucijanu Morikoniu. Seniūnas prieš mirtį surašė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko dviems seserms Morikonytėms, bet jį užprotestavo Strutinskių šeima. Sutuoktuvės įvyko rugsėjo 9d. Rotušėje...“

1841

psl.265

„Ponia Lopacinska buvo pamaldi kaip ponia Liubianska, o mėgo pramogauti kaip ponia Obreskova, bet vis dėl to mokėjo oriai, rimtai ir lengvai suderinti tuos du prieštaringus elementus.“
 

1842

psl.279

„Bučinskienė žiemą išsirengė į Kairėnus, pakviesta ponios Lopacinskos, kuri ten ketino gyventi, o į Vilnių važinėti tik į balius ir pietus...
Matynė iš Kairėnų rašė dažniau negu iš Vilniaus prieš dvejus metus, nors pramogavo dar smarkiau negu tada. Per šv. Dorotą ponios Lopacinskos laukė staigmena, ir tai matė visas Vilnius. Buvo rodomas gyvasis paveikslas „Malda“, kartu griežė muzika, buvo deklamuojama Tomo Zano poezija. Vakare rodė Fredro komediją „Kerštas už sienos“. Teatriukas, pastatytas sode su visomis dekoracijomis, būdele ir vieta namų orkestrui, su fojė ir visu kuo kitu, buvo pono Ignoto darbas. Motina nemanė vaikus turint artistinių gabumų, tuo tarpu ponas Morikonis, žentas, buvo nuostabus “Raptusievičius“, o ponas Ignotas – neprilygstamas „Papkinas „. Kai atėjo gitaros eilė, motina, niekada negirdėjusi sūnaus dainuojant, manė kad tasai paskambins, ir tiek, tuo tarpu ponas Ignotas uždainavo: „ Oi, dukrele, vaike mano, kas ten pas Tave šnibžda?“ Staigmena buvo pritrenkianti – Ignas dainuoja!
Ponia Lopacinska buvo sutverta gyventi didžiajame pasaulyje, nes pasaulis jos neatitraukdavo nuo Dievo, tik atvesdavo naujų draugų; laiko ir širdies jai užtekdavo viskam. Maža to, kad atviri namai laukė, kvietė ir vaišino visus taip, kad niekur nebūdavo taip linksma, kaip kad čia, šeimininkė dar kiekvienam atskirai, kad ir nereikšmingiausiai figūrai, norėjo ir mokėjo pasakyti malonų žodį, net parodyti draugiškumą, nes ji buvo palanki visiems ir visada. Neprisėsdavo visą vakarą: eidama nuo vienos grupės prie kitos, tai nusišypsodavo, tai pasakydavo žodį – ne tik mandagų bet ir skirtą konkrečiam asmeniui, o prie arbatos, užbaigiančios vakarą, jau kai likdavo vien tik savi, ji prisimindavo visą dieną, egzaminuodavo save ir net prašydavo vaikų, kad pasakytų, ar neįžeidė ko nors – ar žodžiu ar abejingumu... Kartais ten susirinkdavo per šimtas svečių ir būdavo nelengva dėmesio skirti visiems vienodai, bet jei pastebėdavo kokią savo klaidą ar netaktą, apgalvodavo, kaip išpirkti savo kaltę ir t.t., o jei svečias likdavo Kairėnuose nakvoti, kitą rytą šeimininkė pokalbį pradėdavo nuo jo.
Į tą nuolatos banguojančią jūrą kartą užsuko Tomas Zanas su Mianovskiu; tasai kalinys, kurį vienatvė pastūmėjo prie aukštesnių minčių, pamilo pamaldųjį tremtinį su visa ugninga savo sielos egzaltacija.  Jie tapo neperskiriami, ir, norėdamas, kad visi pažintų ir įvertintų jo bičiulį ir meninką, vasario 6d. Mianovskis nusivežė jį į Kairėnus. Ponia Lopacinska jau gerai žinojo, kas toks Tomas Zanas. Ji gerai prisiminė, kaip tas filaretų lyderis buvo ištremtas, kad po tokių ilgų tremties metų su džiaugsmu sveikino jį savo namuose, bet negalėjo visą laiką kalbėti tik su juo. Jis pats nuolankiai įsimaišė į minią, kurioje rado daug pažįstamų ir galėjo daug ką suvokti, o kad į savo brolius žvelgė krikščionio akimis, puikiai leido laiką. Bet jo bičiuliui nepatiko, kad viskas susiklostė būtent taip, jis troško, kad Zanas griežtų pirmu smuiku, kad juo visi domėtųsi....“

psl.284

„Bučinskienė negalėjo išvažiuoti iš Kairėnų, nors vyro atostogos baigėsi Pelenų savaitės trečiadienį, ponia Lopacinska nutaisė liūdną veidelį  ir paklausė, ar matynė tik dėl karnavalo linksmybių svečiavosi pas ją?.. Tai kaip čia nepasilikti dar bent vienai savaitei? Išskyrus šokius ir mėsiškus patiekalus, gavėnia Kairėnuose buvo tokia pat smagi, svečių tiek pat pilna, kaip ir karnavalo metu. Ponia Lopacinska griežtai laikėsi Evangelijos žodžių:“ Kai pasninkaujate, nepasiduokite liūdesiui...“ Netgi teatras turėjo darbo – ten apsivilkus kostiumus, būdavo dainuojami duetai, vaidinamos baladės ir t.t.
Kaip nepasiliksi dar ir Juzės vardo dienai?... Artėjo Didžioji savaitė, ir ponia Lopacinska pasiūlė pas vizitietes atlikti rekolekcijas. Jeigu kartu šokai, negi kartu nepasimelsi?.. Ir dvi aukštuomenės damos, kurios dar išvakarėse peržiūrėjo keliolika dėžių su nėriniais, ažūrinėmis kojinėmis ir kitokiomis grožybėmis, visai savaitei užsidarė vienuolyne, ir įspūdis tų dienų, praleistų kitame pasaulyje, dangaus priebutyje, nusvėrė pasaulietiškus prašmatnumus. Rekolekcijoms vadovavo Marija Čapska, kuriai šis darbas sekėsi lengviau negu kitoms, nes jos siela buvo pusiau pakilusi į dangų. Sudėjusi rankas ji klūpojo prie kryžiaus, kalbėjo iš lėto, įkvėptai, tarsi apžavėta, žvelgdama į nukryžiuotąjį. Kai tardavo dievo vardą, tai tokiu balsu, su tokiu jausmu, tarsi jį visoje grožybėje matytų priešais save! Jei tą valandėlę ją būtų galėję girdėti ir matyti tie, kurie netiki pašaukimu, niekada daugiau nebūtų drįsę sakyti, jog priimti įžadus Mariją privertė motina ir kad dabar ji gailisi savo sprendimo!“

Psl.288

„ Rugsėjo mėnesį mūsų kraštuose pasirodė ponia Lopacinska su dukterimi, sūnumi ir jaunu italu – dainininku Akilu Bonoldžiu. Apsilankymas Bulkove  buvo atsakomasis vizitas. Keletas valandų teko ir Dabraulėnams. Puiki, linksma, puošni dama atsisėdo prie sergančiosios ( autorės motina) lovos, o jaunas italas ugningai ir graudžiai salone dainavo smagias prancūziškas dainas :Crois- moi, m-lle Rose a tous les dragons dit la meme chose* („Tikėk manim“, „Panelė Roza tą patį sako visiems dragūnams“) ir kitas. Tas linksmas ir dainuojantis sūkurys nunešė mane į Bulovą, kur kelias valandas taip pat gyvenau kairėnišką gyvenimą, kuris naktį keitė diena, tarp Mickevičiaus skaitymų ir linksmų pasakojimų apie Paryžių. Juzė Lopacinska , ne kartą apsimetusi išsiblaškiusia, kad nereikėtų kam nors nusilenkti, prunkščianti į akis, kad nereikėtų atsakyti į klausimą, vis dėlto jei panorėdavo, būdavo labai miela. Savo muzikinį talentą ir meilę Mickevičiaus poezijai ji parodydavo tiems, kuriuos laikydavo atitinkančiais jos skonį. Ponas Ignotas buvo sesers atspalvis, su motina švelnesnis negu ji, tą galėjai matyti kiekvieną kartą jiems susitikus, visi jo „Laba diena“ ir „ Labos nakties“ buvo labai nuoširdūs. Toji didelė ponia, kai bendraudavo su savo vaikais, patraukdavo širdis tų, kurie smerkė jos pomėgį puoštis ir meilę pasauliui...“
 

1843


„Pietūs Kairėnuose buvo nuostabūs. Kairėnai su fontanu kieme, su gaivia žole, su daugybe medžių ir tuo metu žydinčiomis alyvomis buvo tiesiog žavingi: Mažas žemų langų namelis su priestatais tarsi koks domino atrodė keistai, užtat vidus buvo įrengtas prašmatniai ir elegantiškai. Ten galėjai vaikščioti iš kambario į kambarį pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn, tarp gėlių, portjerų, veidrodžių, galerijomis, koridoriais ir pan. O tarp tų stebuklų šeimininkė, pasipuošusi kyku, kurį jai perleido jos trisdešimtmetė dukterėčia Antanina Sulistrovska, nusprendusi, jog ji tokiam kykui jau per sena, taigi Kairėnų šeimininkė, trisdešimt metų gyvenanti po tuo stogu, vaišino jau antrą draugijos kartą, rodė svečiams rūmų, kurie turėjo išaugti vietoj šitų namelių planą ir pasitikėdama savo sveikata ir jėgomis, planavo būsimas pramogas ir malonumus. Ji gyveno dar kokius 14 metų.“
 

Komentarai


1.Tomas Zanas gimė 1796 m. gruodžio 21 d. Mladečnos valsčiuje, mirė 1855 m. liepos 19 d. Gudijoje. Mokėsi Vilniaus universitete. Vienas iš filomatų steigėjų, Filaretų draugijos steigėjas. Priklausė Vilniaus masonams, "Niekšų" draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo į Orenburgą. Tyrė Uralo mineralus, vadovavo Orenburgo muziejui. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje.

2.Varstas (vaga) - tai ariant (ar kaupiant) suverstos žemės gūbrys. Jos plotis priklauso nuo norago bei žemės kokybės, kitaip tariant tai yra fiksuotas dydis. Vaga būdavo ariama tol, kol neprireikdavo darbiniams gyvuliams (jaučiams, arkliui) bei artojui pailsėti. Tuomet jau būdavo apsigręžiama ir ariama iš kitos pusės. Toks vagos ilgis ilgainiui imtas vadinti varstu. Štai kaip tokį arimą minėtajame straipsnyje aprašė kraštotyrininkas J.Petrulis: “Senovėje, dar arus med. arklais, šniūruose pasiimdavo trumpučius varstelius ir arklu pradėdavo iš vieno kurio nors pakraščio. Ėmus plūgais arti, įprasta pasiimti ilgais, iki 400 metrų, varstais arti”. Tad varstas iš pradžių buvo lygus vienu kartu užimamo dirbti lauko ilgiui. Kaip matyti iš pateiktos citatos, varsto dydis ne visada buvo vienodas. Ir priklausė jis nuo ūkininkavimo sąlygų. Juolab kad reikia manyti, jog buvo kelios varstų atmainos, pvz., ariamasis varstas, akėjamasis varstas. Tai visai nenuostabu - juk akėjant lauką arklys ne taip greitai pavargsta.

3. Misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir švietėjiškoje veikloje. Vienuolyne (Sanguškų rūmuose) buvo Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija (nuo 1773 m.), kurioje mokėsi vienuoliai ir pasauliečiai dvasiškiai. Joje 1773-1775 m. mokėsi ir 1775 m. dėstė matematiką garsus klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Misionierių vadovaujama seminarija garsėjo biblioteka (manoma, ji buvo didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų); joje buvo ypatingos vertės knygų, ypač graikų ir lotynų kalbomis, bažnyčios tėvų bei klasikinių autorių leidinių, misionierių skaitomų pamokslų ir kt. rankraščių tekstai. Seminarija buvo uždaryta 1844 m. kartu su vienuolynu. Vienuolyne (ūkiniame fligelyje) 1799-1832 m. buvo įsikūrusi vyskupijos spaustuvė, perkelta iš Gardino jėzuitų; joje spausdintos taip pat ir lietuviškos knygos. Nuo 1803 m. čia veikė parapinė mokykla, kurią lankydavo nuo keliolikos iki 100 mokinių, ypač vaikų iš vargingesnių šeimų. Dabartiniu metu bažnyčia neveikia. Bažnyčia yra Subačiaus gatvėje 24,26,28.

Rasa Ryliškienė,
2007 m. balandis 12 d.